Нора Робертс - Liudininkė

— O man visai nesvarbu. Prakaitas — taip natūralu ir... — ji prispaudė jam prie kaklo lūpas, — ... sūru.

— Abigailė, tu mane pražudysi. Dievas mato.

Ji labai norėjo, kad Bruksas jos geistų, trokštų, kad virpėtų myluodamas. Ji mėgavosi muskusiniu jo odos kvapu, geru fizinio darbo išsunkto prakaito kvapu; dabar abu buvo visiškai nuogi.

Vėsus vanduo liejosi jai per pakaušį, per visą kūną.

— Kaip gera, — kartojo ji.

Kaip gera, kai jo lūpos apglėbia burną, kai jo rankos glamonėja visą kūną. Kaip gera justi jo alkį, jo geismą.

Abigailė įsivaizdavo, kaip jie grimzta į šaltą tabako spalvos vandenį upės vingyje, kur auga tankūs žali karpytieji paparčiai, kur pro medžių lapus sunkiasi mėnesienos spinduliai.

— Noriu su tavimi eiti į daubą.

— Eisim.

— Šviečiant mėnesienai, — pridūrė Abigailė atlošusi galvą, Bruksui bučiuojant kaklą. — Niekada nebuvau romantikė, kol nesutikau tavęs. Bet tu išmokei norėti mėnesienos, lauko gėlių ir šnabždesių sutemose.

— Aš tau duosiu visa tai ir dar daugiau, — Bruksas nubraukė jai nuo veido šlapius plaukus, suėmė delnais skruostus. — Ir dar daug daugiau...

— Pažadai ir paslaptys, viskas, ko niekada nesupratau. Noriu tavo paslapčių ir pažadų. Aš taip tave myliu. Aš tave myliu. Vien tai yra daugiau už viską, ką kada nors turėjau.

— ... ir dar daugiau.

Pliaupiant vandeniui jis bučiavo ją ilgai ir saldžiai. Jeigu tik būtų galėjęs, būtų nukabinęs jai ir patį mėnulį, būtų priskynęs jūrą lauko gėlių.

Pažadai... Žadėti jis gali. Gali pažadėti ją mylėti, padėti rasti dvasios ramybę ir saugų rojų.

Gali jai pažadėti tokias akimirkas kaip šios, kai jie vieni, kai gali glostyti ir myluoti vienas kitą, kai gali užsidaryti nuo bėdų, nerimo ir pareigų sklidino pasaulio.

Ji prausė jį, o jis — ją, colis po colio. Jaudinantys prisilietimai, lėti judesiai, pasklidęs medaus ir migdolų kvapas, slidžios rankos ir kūnai, tankus alsavimas, gilus atodūsis, tyli dejonė...

Kai Bruksas ją apkabino ir užskraidino į aukščiausią viršūnę, ten buvo ir mėnesiena, ir lauko gėlės, šnabždesiai ir pažadai. Ir dar daugiau.

Patyrusi ekstazę Abigailė pamanė, kad rado viską.

Šis gilaus pasitenkinimo jausmas nebuvo išsisklaidęs, Abigailei stovint virtuvėje ir svarstant, kaip prie kepsnio ir salotų įdomiau patiekti bulves; Bruksas mėgo bulves. Pildama į dvi taures vyno ji kaltu žvilgsniu nužvelgė kompiuterį.

— Dabar, po pertraukos, turėčiau vėl pamėginti.

— Leisk smegenims pailsėti. Pasėdėkime minutėlę. Turiu tau papasakoti porą naujienų.

— Naujienų? Kodėl iki šiol jų nepasakei?

— Kai grįžau, buvai užsiėmusi, — priminė Abigailei Bruksas. — O paskui mane išblaškė seksas duše.

Bruksas atsisėdo prie stalo ir paėmė jam jau paruoštą antrą stiklinę limonado.

— Man rodos, mes juos sutvarkysime. Kalbėjausi su Rolandu Babetu. Kameros, kurias man paskolinai, padėjo — pričiupau jį einantį į Ozarko viešbučio numerį su įsilaužimo įrankiais rankose.

— Tu jį suėmei?

— Galima ir taip sakyti. Turiu prisipažinti, kad tas vyriokas man patiko; mes viską išsiaiškinome.

Bruksas viską jai išklojo, bet Abigailė neprisėdo. Ji ir toliau darbavosi — skuto nedideles bulves raudona luobele ir pjaustė jas į keturias dalis.

— Tu jam pasakei, kad jis mane išgąsdino.

— Na, gal tavo reakciją nuspalvinau kiek kitokia spalva nei reikėtų, bet, manau, tavo išdidumas labai nenukentės.

— Tu... kalbėjai netiesą, kad jis pajaustų man užuojautą ir mažiau domėtųsi kameromis, ginklais ir taip toliau.

— Man patinka „kalbėjai netiesą“. Toks pasakymas skamba labai reikšmingai, klasiškiau nei „melavai“.

— Tu irgi juo patikėjai — patikėjai, kad jis išvažiuos ir liausis knistis.

— Patikėjau. Jis — šeimos žmogus, Abigailė; jo žmona laukiasi trečio vaikelio, todėl jis nenori rizikuoti savo gyvenimo gerove ir patirti visas teismo proceso įtampas bei nerimą. Jo agentūra nenorės tokio viešumo, kuris, mums įsikišus, bus neišvengiamas, ypač kai vienas iš agentūros darbuotojų pamatė nuotraukas, kuriose užfiksuota viešbučiui padaryta žala. Be to, jam nepatinka nei Bleikas, nei jo vaikis.

— Bet jis jiems dirba.

— Taip, tam tikra prasme. Ir aš tarsi dirbu jiems, nes esu pareigūnas. Bet tai nereiškia, kad jie turi man patikti.

— Tu, žinoma, teisus.

— Aš pasiūliau Babetui gerą sandėrį, kuris jam nepakenktų. Jis gali baigti savo ataskaitas, atidirbti pagal sutartį, sudarytą su klientu, ir toliau darbuotis.

— Jeigu iš tos pusės daugiau nėra jokių grėsmių, tavo pageidavimas būtent dabar susisiekti su kitais pareigūnais ir pagreitinti mano liudijimą yra nelogiškas.

Bruksas ištiesė ranką, norėdamas minutėlei sulaikyti jos rankas ir pažvelgti jai į akis.

— Logiškas, jei darysi prielaidą, kad kas nors panašaus į šį įvykį vėl gali nutikti, jeigu ir toliau manysi, kad negalėsi įleisti čia šaknų — o juk mums abiem to norisi, — kol viskas nesibaigs.

— Viskas tiesa, bet gal mes galėtume palaukti, skirti daugiau laiko... — Abigailė nutilo išvydusi Brukso žvilgsnį. — Delsimas — tik išsisukinėjimas. Tai baimės, o ne drąsos ženklas.

— Neketinu abejoti tavo drąsa ar kritikuoti tavo elgesio.

— Man šitai labai svarbu. Bruksai, tikrai noriu, kad viskas baigtųsi. Tikrai. Baisu žengti pirmuosius žingsnius į visa ko pabaigą, bet kartu jaučiu palengvėjimą.

— Tada, tikiuosi, tau palengvės sužinojus, kad kapitonas Ensonas jau Čikagoje. Šįvakar jis ketina susitikti su agente Garison.

— Jis tau skambino?

— Šiandien po pietų, mobiliuoju telefonu.

— Aš jam dėkinga, — nudūrusi akis į rankas ir peilį Abigailė pradėjo pjaustyti česnaką jausdama, kaip ima slėgti krūtinę. — Tikiuosi, ji juo patikės.

— Išsirinkai sumanią, talentingą, sąžiningą moterį.

— Taip, rinkausi labai atidžiai ir atsargiai.

— Ensonas — sumanus, talentingas ir sąžiningas žmogus. Geriau nė nepasirinksi.

— Mes abu pasirinkome vadovaudamiesi logika. Gerai, kad viskas klostosi greitai. Neprotinga delsti, kai sprendimas jau priimtas, todėl tikrai labai gerai, kad sparčiai judame į priekį.

Abigailė įpylė į dubenėlį alyvuogių aliejaus, įkrėtė šaukštą Dižono garstyčių. Minutėlę pasvarsčiusi, kliūstelėjo balzaminio acto.

— Tik aš stabdau.

— Prisivysi.

— Šiuo metu nesu įsitikinusi.

— O aš esu; pasiskolink iš manęs pasitikėjimo.

Bruksas žiūrėjo, kaip Abigailė deda į dubenėlį šaukštą Vorčesterio padažo ir dar įpila šlakelį itališko padažo, kurį paprastai naudoja gamindama marinatus. Galiausiai ji subėrė česnakų, pipirų ir smulkintų šviežio baziliko lapelių.

— Abigailė, ką čia darai?

— Šiuo padažu užpilsiu bulves ir jas pakepsiu. Pati sugalvojau, — pridūrė ji plakdama mišinį. — Tai ištisas mokslas, o mokslas mane ramina, padeda tvirčiau stovėti ant žemės. Labai malonu eksperimentuoti, kai rezultatai tenkina. Net ir kai netenkina, įdomus pats procesas.

Bruksas negalėjo atplėšti nuo jos akių.

Abigailė plakė, uostė, įtariai prisimerkusi viską apžiūrėjo, paskui dar kažko pridėjo.

Graži kaip paveiksliukas, mąstė Bruksas — plaukai dar drėgni po maudynių, sušukuoti atgal ir surišti į žvilgančią, striuką, rudą uodegėlę. Ji vilkėjo ramios pilkos spalvos berankovę palaidinę ir džinsus, atraitotus iki kelių.

Vienas iš devynių jos ginklų buvo padėtas ant stalelio, prie galinių durų.