Нора Робертс - Liudininkė

— Jo niekas neįspėjo. Džonas nežinojo, kas jo priešas. O mes žinome. Ne mus puola iš pasalų, Abigailė. Tai mes rengiame pasalą.

— Taip, — pakaks, tarė ji sau. Pakaks. — Noriu, kad žinotum: jeigu per tą pasalą būsi sužeistas, aš labai nusivilsiu.

Abigailė nustebo išgirdusi Brukso juoką.

— O kas, jei toji žaizda bus tik įdrėskimas? — čiupęs Abigailę už rankos Bruksas ją paguldė.

— Labai nusivilsiu, — atsisukusi į Bruksą ji užsimerkė. — Ir visai tavęs neužjausiu.

— Tu — kieta moteris. Turbūt man reikės stengtis išvengti net ir įdrėskimų.

— Taip būtų geriausia.

Abigailė šalia jo aprimo; ji klausėsi vakarų pusėn slenkančios audros.

Giedrą, vaiskų rytą sparčiai šylant Abigailė dirbo dar gerą valandą.

— Tau reikia pailsėti, — patarė Bruksas.

— Taip. Reikia viską nudailinti. Jau beveik padariau, bet dar netobula. Nenoriu blaškytis, kol nepatikrinsiu kelių variantų. Dabar darau kai ką kita, kas nesusiję su virusu.

— Kalbėjausi su Ensonu. Maždaug po pusantros valandos jis susitinka su Garison ir viršininko pavaduotoju Kebotu.

— Turbūt man prireiks dar dienos, kad ištobulinčiau programą, — dirstelėjo į Bruksą Abigailė. — Negaliu pareigūnams atskleisti, ką ketinu daryti. Juk tai nelegalu.

— Tiek tai suprantu. O kodėl savo planų nenori atskleisti man?

— Geriau palauksiu, kol baigsiu; viską paaiškinsiu, kai būsiu tikra, kad galiu tai padaryti. — Abigailė norėjo dar kažką pasakyti, bet tik papurtė galvą. — Viskas gali palaukti. Nežinau, kokią suknelę apsivilkti šiandien vakare... — Ji vėl nutilo ir apimta siaubo pasisuko su visa kėde. — Kodėl tu man nepasakei ?

— Ko? — nuo tokios staigios ir karštos Abigailės reakcijos Bruksas vos neišmetė dubenėlio su javainiais. — Ko nepasakiau?

— Tavo mamai turiu nunešti kokį nors patiekalą. Juk labai gerai žinai, kad aš neišmanau tų taisyklių. Turėjai man pasakyti.

— Bet juk nėra jokių taisyklių. Aš tik...

— Čia aiškiai parašyta, — Abigailė bedė pirštu į kompiuterio ekraną. — Svečiai dažnai atsineša kokį nors patiekalą, geriausiai savo firminį.

— Kur taip parašyta?

— Šiame tinklalapyje. Skaitau apie kepsnių vakarėlių etiketą.

— Jėzau Kristau, — neišmanydamas, ar juoktis, ar stebėtis, Bruksas įsipylė į javainius pieno. — Tai paprastas namiškių susibūrimas ir nereikia laikytis jokio oficialaus etiketo. Nupirkau kelis butelius alaus. Dar paimsime butelį vyno.

— Turiu negaišdama ką nors pagaminti.

Nulėkusi į virtuvę Abigailė apžiūrėjo šaldytuvą ir spinteles.

Bruksas stovėdamas tik spoksojo į ją ir kimšo dribsnius.

— Abigailė, atvėsk. Tau nieko nereikia gaminti. Bus labai daug maisto.

— Ne čia esmė! Ryžių pavidalo makaronų salotos. Turiu viską, ko reikia tokioms pagaminti.

— Gerai, bet kam to reikia?

— Nusinešdama pačios pagamintą patiekalą pasirodysiu esanti mandagi ir dėkinga už tai, kad mane pakvietė. Jeigu nebūčiau paskaičiusi internete, nebūčiau žinojusi, nes tu man nieko nesakei, — ji uždėjo ant viryklės puodą su vandeniu ir įbėrė druskos.

— Mane reikėtų išplakti rykštėmis.

— O tau labai linksma. — Abigailė paėmė saulėje džiovintų pomidorų, alyvuogių aliejaus, juodųjų alyvuogių. — Gal aš ir nežinau, kaip čia viskas būna, bet kuo puikiausiai suprantu, kad tavo šeimos nuomonė apie mane bus labai svarbu.

— Tu jau labai patikai mano mamai ir seserims.

— Gal ir taip, kol nenuėjau į kepsnių vakarėlį be jokio pačios pagaminto patiekalo. Tu geriau eik į daržą ir nuskink man cikorijos galvutę.

— Mielai atneščiau, bet nežinau, kaip jos atrodo.

Prieš išlėkdama pati jos nusiskinti, Abigailė metė į jį triuškinantį žvilgsnį.

Šitai neabejotinai ją atitrauks nuo kompiuterinių virusų ir minčių apie susitikimą su FTB agentais, pamanė Bruksas. Kadangi dabar įsiaudrinusi, bus išmintingiausia porai valandų palikti ją ramybėje. Kai Abigailė vėl atskubėjo į virtuvę, Bruksas atkreipė dėmesį, kad cikorija — tai purpurinių lapų gūžė, jeigu kartais vėl kada nors prireiktų jos atnešti.

— Man reikėtų porai valandų nuvažiuoti į nuovadą, — tarė jis.

— Gerai. Važiuok.

— Gal tau ko nors reikia? Grįždamas galėčiau nupirkti.

— Visko turiu.

— Vadinasi, pasimatysime vėliau, — išeidamas Bruksas pažvelgė į Bertą tarsi linkėdamas sėkmės, atlaikant šeimininkės išpuolius.

Vos jam išėjus pro duris, suskambo mobilusis.

— Glisonas.

— Sveiki, viršininke. Neramumai Baptistų kalnelyje, — pasakė jam Ešas.

— Laisvadieniais neramumai man nerūpi.

— Na, neramumai susiję su ponu Bleiku ir Konrojais, todėl pamaniau, kad norėsi pats viską išsiaiškinti.

— Velnias. Jau važiuoju, — Bruksas įlipo į automobilį tebelaikydamas prie ausies telefoną. — Kiek dideli tie neramumai?

— Įžūlūs įžeidinėjimai, žodžiavimaisi; gali būti, kad padėtis dar pablogės. Ir aš ten važiuoju.

— Jeigu nuvažiuosi pirmas, pasistenk, kad padėtis nepablogėtų.

Mintyse nusikeikęs Bruksas įjungė sireną ir nurūko pagrindiniu keliu.

Ilgai netrukęs jis kone kaktomuša susidūrė su Ešo automobiliu, atvažiuojančiu iš priešingos pusės.

— Tu nusiskutai... — Tiesą sakant, Ešo šerių Bruksas niekaip negalėjo pavadinti barzda. — Nusiskutai skruostus.

— Taip, jau per karšta.

— Aha.

Kaip Bruksas ir manė, neramumai jau buvo virtę nemenku incidentu, per plauką nuo tikrų rietenų, todėl jis nutarė palaukti ir nepulti erzinti Ešo dėl nuskustų šerelių.

Vienas ant kito putojantys Linkolnas Bleikas ir Maikas Konrojus buvo apsupti šventadieniniais drabužiais pasipuošusių žmonių, susirinkusių ant žaliuojančios kalvos priešais raudonų plytų bažnyčią.

Net pastoriaus Gūdžio skruostai po sniego baltumo plaukų kupeta buvo įraudę kaip burokai; rankose pastorius tebelaikė šventraštį.

— Metas atvėsti! — šūktelėjo Bruksas.

Keli balsai nutilo; Bruksui einant artyn keli peštukai aprimo.

Bleikas buvo atsivedęs savo sekretorių akmeniniu veidu; Bruksas neabejojo, kad čia buvo ir daugiau jų šalininkų. Arkanzase tebegaliojo įstatymas, neleidžiantis bažnyčioje lankytis ginkluotiems — vienas Dievas težino, kada tas įstatymas buvo priimtas, — bet labai tikėtina, kad kai kurie stoviniuojantys ant šios žalios kalvelės, be puošnių drabužių, kaklaraiščių ir žvilgančių batų, „dėvėjo“ ir ginklus.

Trūksta tik ginklų, ir neramumai akimirksniu peraugs į incidentą, riaušes, kruviną susirėmimą.

— Visi sustokite prie bažnyčios, — aiškiai rodydamas nepasitenkinimą ir net kiek nusivylęs garsiai paliepė Bruksas. — Numanau, kad daugelis jūsų šįryt dalyvavote pamaldose. Eidamas girdėjau tokių žodžių, kurie tikrai nedera tokiu metu ir tokioje vietoje. Dabar prašau jūsų nors lašo pagarbos.

— Viską pradėjo Linkolnas, — Džilė Haris susinėrė ant krūtinės rankas. — Vos tik Maikas žengė pro duris, Linkolnas šoko jam į akis.

— Žmogus turi teisę pasakyti, ką galvoja, — vyresniąją moterį prigesino Modžina Parsins, Doilio motina. — O tau nederėtų kaišioti papūgos snapo į kitų reikalus.

— Nekaišiočiau, jei nebūtum išauginusi chuligano.

— Ponios, — žinodamas, kad gyvybė dabar tik jo paties rankose, nes moterys gali pulti ir kandžiotis, be to, kaip ir vyrai, gali būti ginkluotos, Bruksas žengė tarp moterų. — Būtų geriausia, jei jūs ir visi kiti dabar eitumėte namo.