Нора Робертс - Liudininkė

— Man tereikia pašildyti kepsnius. Kaip sekėsi?

— Dar reikės padirbėti, rezultatai toli gražu nėra tobuli. Net ir baigusi turėsiu viską romulanizuoti.

— Ką padaryti?

— Ai, šį žodį vartoju savo programavimo kalboje. Romulanai — pramanyta ateivių rasė. Iš „Žvaigždžių kelio“. Man patinka „Žvaigždžių kelias“.

— Visiems nuobodoms patinka.

Žodį „nuoboda“ jis visada tardavo labai meiliai, todėl Abigailė ir dabar nesiliovė šypsotis.

— Nežinau, ar tu teisus, bet man patinka. Romulanai turėjo tokį įrenginį, kuris jų laivą padarydavo nematomą.

— Vadinasi, tau reikia padaryti savo virusą nematomą — tau reikia jį romulanizuoti.

— Taip. Reikia jį užmaskuoti, kad atrodytų kaip visai nekaltutis, pavyzdžiui, kaip Trojos arklys, bet dar geriau būtų visai paslėpti. Radau teisingą kelią. Turi pavykti.

— Vadinasi, yra ką švęsti.

Jie grožėjosi saulėlydžiu ir valgė, Abigailės manymu, sužadėtuvių pietus.

Patekėjus mėnuliui suskambo Brukso kišenėje telefonas.

— Kapitonas.

Abigailė pasidėjo ant kelių rankas ir kietai sunėrė pirštus. Klausydamasi, kaip Bruksas kalba, ir mėgindama išsiaiškinti, ką jam sako Ensonas, Abigailė stengėsi kvėpuoti ramiai.

— Jam pavyko susitikti, — pratarė ji Bruksui baigus pokalbį.

— Pavyko. Ji klausė skeptiškai, įtariai. Visiškai suprantama. Ji patikrino visus jo dokumentus, pateikė daugybę klausimų. Galima sakyti, kaip reikiant ištardė. Tavo byla jai žinoma. Turbūt ją žino visi Čikagos agentai ir maršalai. Jis negalėtų prisiekti, jog ji nemano, kad jis nežino, kur esi, bet ji ir nelabai ką galėtų padaryti, nes tu ir kapitonas niekaip nebendraujate, jūsų niekas nesieja.

— Bet jiems reikės, kad atvažiuočiau. Jie norės mane apklausti, jiems reikės asmeniškai apklausti Elžbietą Fič.

— Viskas priklauso nuo tavęs, — Bruksas žvelgė jai į akis, uždėjęs delnus ant kietai sunertų jos rankų. — Važiuosi, kai būsi pasirengusi. Jie kalbėjosi ilgiau nei dvi valandas ir sutarė vėl susitikti rytoj. Tada žinosime daugiau.

— Dabar ji jau susisiekė su tiesioginiu savo viršininku.

— Praėjus dešimčiai minučių po to, kai Ensonas išėjo, ji irgi išėjo ir įlipo į savo automobilį. Ensonas negalėtų prisiekti, kad jos niekas nesekė, bet jis pats nuvažiavo paskui į viršininko pavaduotojo namus. Ensonas mums paskambino, kai tik ji įėjo vidun. Jis nebūna vienoje vietoje — jam neatrodo, kad būtų labai išmintinga sėdėti automobilyje prie to namo.

— Dabar jie jau žino, kad aš gyva. Jie žino, kad aš — tvoi drug.

— Ir viena, ir kita, jų požiūriu, yra privalumai.

— Logiška, — Abigailė giliai įkvėpė. — Dabar jau nėra kelio atgal.

— Mums abiem nėra.

— Noriu padirbėti nors kokią valandėlę kitą.

— Gerai, bet per daug nenuvark. Rytoj — kepsnių vakarėlis.

— Oi, bet...

— Viskas bus labai paprasta, viskas normalu, be to, man atrodo, kad mums abiem reikia pertraukėlės. Porai valandų viską pamiršim, — Bruksas perbraukė ranka jai per plaukus. — Abigailė, viskas bus gerai. Patikėk. Be to, mes turime naujieną. Mes susižadėjome.

— Oo, Dieve...

Nusijuokęs Bruksas peštelėjo Abigailei plaukus.

— Man atrodo, kad maniškiai kūliais ims vartytis. Man reikės išrinkti tau sužadėtuvių žiedą, — pridūrė Bruksas.

— Ar nereikėtų palaukti, prieš jiems pasakant? Jeigu kas nors bus blogai...

— Mes pasistengsim, kad blogai nebūtų, — Bruksas švelniai ją pabučiavo. — Nedirbk iki vėlumos.

Darbas, mąstė Abigailė likusi viena. Bent jau dirbdama ji žinojo, ką daro, ko imasi. Kelio atgal nėra, priminė sau, sėdusi prie kompiuterio. Nei vienam, nei kitam jokio kelio atgal nėra.

Ir vis dėlto ji labiau pasitikėjo savimi galvodama apie susidorojimą su rusų mafija, nei mąstydama apie vakarėlį galiniame Brukso tėvų kiemelyje.

27

Abigailė krūptelėjo ir tamsoje nubudo iš sapno.

Ne šaudo, o griaudžia, susivokė. Ne sprogimas, o žaibas.

Tik audra, galvojo ji. Tik vėjas ir lietus.

— Susapnavai blogą sapną? — tamsoje ieškodamas jos rankos paklausė Bruksas.

— Audra pažadino. — Abigailė išlipo iš lovos ir sunerimusi nuėjo prie lango. Norėdama įkvėpti vėsios gaivos ji plačiai atlapojo langą, leisdama vėjui glostyti visą kūną ir kedenti plaukus. — Taip, sapnavau. — Vėl plykstelėjus žaibui ji matė, kaip linguoja ir supasi medžiai. — Tu jau anksčiau klausei, ar sapnuoju košmarus, ar per miegus vėl visko neišgyvenu. Nieko tada neatsakiau. Dabar jau taip dažnai nesapnuoju, o tie sapnai — ne košmarai, bet tos pačios mano jau patirtos akimirkos.

— Bet ar tai ne tas pats?

— Gal ir tas pats.

Abigailė stovėjo prie lango pučiant vėjui, juodą dangaus kiaušinį aižant šakotiems žaibams.

Abigailė suprato, kad Bruksas laukia, kol ji papasakos sapną. Bruksas labai kantrus, ir toji jo kantrybė — visai kitaip nei jos motinos — apgaubia gerumu.

— Esu miegamajame, slaptame name. Mano gimtadienis. Jaučiuosi laiminga. Ką tik įsisegiau auskarėlius, apsivilkau megztuką — Džono ir Terės dovanas. Sapne, kaip ir tada, galvoju, kokie jie gražūs. Pagalvoju, kad taip pasipuošiu, kai reikės liudyti, ir šios dovanos suteiks man stiprybės. Tada išgirstu šūvius.

Palikusi plačiai atidarytą langą Abigailė atsigręžė ir pamatė, kad Bruksas sėdi lovoje ir į ją žiūri.

Gerumas, vėl pagalvojo. Ji niekada nebuvo iki galo įtikėjusi prigimtiniu jo gerumu.

— Sapne viskas vyksta labai lėtai, nors iš tikrųjų taip nebuvo. Prisimenu viską — kiekvieną smulkmeną, kiekvieną garselį, kiekvieną judesį. Jeigu mokėčiau, viską nupieščiau — epizodą po epizodo — ir sukurčiau animacinį filmą.

— Tau turėtų būti labai sunku taip aiškiai viską prisiminti.

— Man... — Ji nebuvo apie tai pagalvojusi. — Turbūt taip ir yra. Buvo audra kaip šiąnakt. Griaustinis, žaibas, vėjas, lietus. Pirmas šūvis mane išgąsdino. Ėmė tankiau plakti širdis, bet tada dar nepatikėjau išgirdusi šūvį. Paskui nuaidėjo kiti šūviai, vadinasi, negalėjau apsirikti. Labai išsigandau, nežinojau, ką daryti, tad nuskubėjau ieškoti Džono. Bet šiame sapne atgal į miegamąjį mane įstūmė ne Džonas, ne jis įgriuvo paskui mane visas kruvinas, kone mirštantis, ne jam spaudžiau prie žaizdos permirkusius marškinius. Ten buvo ne Džonas. Ten buvai tu.

— Nieko keista, — žaibo šviesoje Abigailė pamatė į ją įsmeigtas ramias, protingas akis. — Labai paprasta viską sudėlioti į vietas.

— Ne, nepaprasta. Stresas, emocijos, vis iš naujo permąstomi visi įvykiai... Mano jausmai Džonui ir Terei, ypač Džonui, galima sakyti, buvo meilė. Dabar, kai geriau viską suprantu, manau, kad jį mylėjau — nekaltai, be jokių seksualinių fantazijų, bet labai stipriai mylėjau. Jis prisiekė mane ginti, aš juo tikėjau. Jis turėjo policininko ženklelį, ginklą, jautė pareigą, visai kaip tu.

Abigailė priėjo prie lovos, bet nesisėdo.

— Tiems, kuriuos myli, žmonės sako: aš dėl tavęs ir numirčiau. Žinoma, jie nesitiki, kad taip ir bus, nieko neplanuoja. Gal jie ir tiki savo žodžiais, gal tikrai numirtų, o gal tai tik paprastas pasakymas, įrodantis atsidavimą. Bet dabar aš žinau, ką šie žodžiai reiškia, dabar suprantu, kokios neišmatuojamai gilios gali būti emocijos. Žinau, kad dėl manęs numirtum. Mane gindamas paaukotum savo gyvybę. Ir šitai mane baugina.

Jis paėmė Abigailę už rankų; Brukso rankos buvo šiltos ir patikimos, kaip ir akys.