Нора Робертс - Liudininkė

— Niekada nesu mačiusi judančio kalno, ką jau kalbėti apie tikėjimo išjudintą kalną.

— Viską supranti paraidžiui, — Bruksas paglostė jai kaktą. — O vulkanai? Vulkanai velniškai gerai sujudina kalną.

— Absurdiška teigti, kad prasivėrusi žemės pluta, persislinkusios tektoninės plokštės, ugnikalnio išsiveržimo metu ištekėjusi lava, pasklidusios dujos ir pelenai gali būti išprovokuoti tikėjimo arba to tikėjimo trūkumo.

— Ar aš taip teigiau? Nesuprantu, kokia bitė man įgėlė, — jis pamatė, kaip eidama į vonią Abigailė pervertė akimis. — Būdamas šeštoje klasėje dariau vulkaną. Labai šaunus projektas.

Abigailė pirmą kartą ruošdamasi gulti neuždarė durų ir kalbėjosi su juo toliau.

— Labai geras projektas mažam mokinukui.

— Dar ir smagus, — Bruksas įėjo į vonią ir paėmė dantų šepetuką; Abigailė prausėsi veidą. — Ugnikalnį norėjau pavadinti „Velnio bezdalų“, bet tėtis mane įtikino, kad greičiausiai sulauksiu prieštaringos klasės draugų reakcijos.

— Išmintinga.

— Bet mintyse aš vis tiek jį taip vadinau, todėl ir įsiminiau visam gyvenimui tą tešla aplipdytą buteliuką su soda ir maistiniais dažais, spjaudantį acto lavą. Galiu lažintis, kad darant tokius projektus tau nebūdavo lygių.

— Man sekėsi, — buvo keista, bet ir įdomu dalintis su juo vonios kambariu. — Norėdama pademonstruoti, kaip susiformuoja salos, ant susiliečiančių plokščių padariau povandeninį vulkaną.

Bruksas nuleido dantų šepetėlį ir prisimerkęs pažvelgė į Abigailės atvaizdą veidrodyje.

— Povandeninį vulkaną...

— Taip. Karštas vanduo visada iškyla į šalto vandens paviršių ir ten pasiskirsto. Paėmusi degto molio modelį...

— Degto molio...

— ... taip, ir nuotoliniu būdu valdomas plokštes, galėjau sukurti labai įtikinamą išsiveržimą.

— Kiek tau tada buvo metų?

— Devyneri.

— Giriesi.

— Tikrai džiaugiausi, kad mokykloje man sekasi. Bet apie mokslinius projektus tu kalbi, kad aš nurimčiau ir geriau miegočiau.

— Man tai padeda.

Tamsoje gulėdama šalia Brukso ir snūduriuodama Abigailė pamanė, kad padeda ir jai.

Bruksas suėmė Rolandą Babetą iš pat ryto; tai ir buvo pirmasis jo suplanuotas darbas. Bruksas velniškai smagiai jautėsi belsdamasis į Babeto duris septintą valandą. Ir jam dar smagiau pasidarė, kai duris atidarė susitaršęs Babetas nuo miego užtinusiomis akimis.

— Rolandas Babetas?

— Taip. Kas nors atsitiko?

— Jums atsitiko. Aš — Bikfordo miesto policijos viršininkas Glisonas, o čia — mano įgaliotinis Boidas Ficvoteris. Turiu leidimą jus suimti.

— A?

— Turiu dar vieną leidimą atlikti kratą jūsų kambaryje ir apieškoti transporto priemonę. Jums reikės apsirengti ir vykti su mumis.

— Ką jūs kalbate? Suimate? Kažkokia beprotybė.

— Ne, jeigu atsižvelgsime į tai, kad jūs turite įsilaužimui skirtų įrankių ir šįryt, antrą valandą penkiolika minučių, jais pasinaudojote, mėgindamas įeiti į geriausią Ozarko viešbučio numerį, kuris yra užrakintas ir užantspauduotas.

Dabar jau ne tokiomis užtinusiomis akimis Rolandas įdėmiai pažvelgė į Bruksą.

— Noriu paskambinti.

— Ne bėda. Kai nuvyksime į nuovadą, galėsite skambinti. Aš net leisiu jums apsirengti, nors galite važiuoti ir vilkėdamas viešbučio chalatu. Gražus chalatas.

— Norėčiau apsirengti.

— Tada gerai. Boidai, kodėl tau neperskaičius ponui Babetui jo teisių, kol jis mausis kelnes, — prieš pradėdamas apžiūrinėti kambarį Bruksas pamojavo kratos orderiu. — Gražus vaizdas. Ponas Konrojus neapsiriko. Ar pietavote restorane?

— Naudojausi kambarių tarnybos paslaugomis. — Rolandas užsimovė kelnes ir apsivilko marškinėlius. — Valgiau didkepsnį.

— Ir kaip?

— Geras, su krauju.

— Taip, jie moka gaminti. — Bruksas atsegė mėlyną kuprinę, pasirausė ir, ištraukęs įsilaužimo įrankių rinkinuką, įdėjo jį į įkaičiams skirtą maišelį. — Turistaujate?

Nepaisydamas susiklosčiusių aplinkybių Rolandas suprunkštė.

— Visi klausinėja to paties. Dabar jau žinote, kad aš čia — darbo reikalais.

— Stubeno-Praiso agentūra iš Liti Roko, — dėdamas į įkalčių maišelį diktofoną Bruksas kalbėjo ramiu ir maloniu kaip šilta grietinėlė balsu. — Kažkada ten dirbau. Turbūt dabar ir jūs tai žinote. Puiki firma, puikios kainos, pone Babetai.

— Mes gerai dirbam.

— Neabejoju, — Bruksas bičiuliškai nusišypsojo Rolandui. — Tik labai blogai, kad jūsų skonis klientų atžvilgiu išties prastas.

— Ne man rinktis. Gal neprieštarausite, jei išsivalysiu dantis ir ištuštinsiu šlapimo pūslę?

— Prieštaraučiau, jei nuspręstumėte kitaip.

Bruksas toliau krėtė kambarį, o Boidas stovėjo vonios kambario tarpduryje.

— Gyvename ramiame mieste, — kalbėjo Bruksas. — Na, taip, kartais čia būna labai karšta, ypač tokiu metų laiku, taip pat ir visą vasarą. Daug turistų, daug visokių konfliktuojančių asmenybių, dar labiau kaitinančių atmosferą. Bet nedažnai susiduriame su privačiais sekliais iš prabangių didmiesčio firmų, šniukštinėjančių žymiausią miestelio viešbutį.

— Gausiu spyrį į subinę, — pritardamas tokiems samprotavimams Rolandas išspjovė į kriauklę dantų pastą. — Praradau premiją. Planavau, žmona pagimdys, atsivešiu ją čia, kad pailsėtų nuo vaikų.

— Kada jai gimdyti?

— Rugpjūčio penkioliktą.

— Spalis — geriausias mėnuo Ozarke, — išėjus iš vonios Rolandui pareiškė Bruksas. — Džiaugsimės jūsų sulaukę, kai atvyksite kaip turistai. Boidai, baik ieškoti, o aš nuvešiu poną Babetą.

— Jūs manęs nesurakinsite antrankiais?

Bruksas vėl bičiuliškai nusišypsojo.

— Norite, kad surakinčiau?

— Ne. Dėkoju.

— Nemanau, kad ketinate bėgti, o jeigu ir sumanytumėte? Kur nubėgtumėte?

Babetas nebėgo. Net jei ir būtų turėjęs kur bėgti, vis tiek nebūtų galėjęs dirbti toliau — jo maskuotė perprasta.

Policijos nuovadoje Bruksas jam davė puodelį visai padorios kavos, telefoną ir kelias minutes privatumo ne areštinėje, bet prie darbo stalo.

Paskambinęs Rolandas sėdėjo kažin ką svarstydamas.

— Jau baigėte? — paklausė Bruksas.

— Taip. Baigiau.

— Kodėl mudviem nepasikalbėjus mano kabinete? Džefai? — Bruksas kreipėsi į nevisą darbo dieną dirbantį pareigūną. — Nelandžiok į kabinetą ir neperadresuok jokių telefono skambučių, nebent nutiktų kas nors labai svarbaus.

— Gerai, pone viršininke.

— Sėskitės, — Bruksas uždarė kabineto duris ir priėjęs atsirėmė į savo darbo stalą. — Na, kalbėsiu tiesiai šviesiai. Pakliuvote į bėdą, Rolandai.

— Tuoj atvyks mano advokatas.

— Tikriausiai koks nors prašmatnus teisininkas iš prašmatnios agentūros. Bet mes vis tiek jus pričiupome beįsilaužiantį. Kamera jus užfiksavo koridoriuje, prie durų, kitos kameros jus „pričiupo“ besižvalgantį po viešbučio numerį. Turiu jūsų įsilaužimo įrankius, — lyg ir užjausdamas Rolandą Bruksas giliai atsiduso ir papurtė galvą. — Ar jums neatrodo, kad net ir prašmatnus advokatas turės gerokai paplušėti? Gali tekti pasėdėti kalėjime ir dar suspenduoti licenciją. O jūs laukiatės kūdikio. Labai nenorėčiau, kad jūsų nėščiai žmonai tektų jus lankyti kalėjime.

— Abejoju, ar man grėstų kalėjimas, bet suspenduota licencija... Velnias, — Rolandas spustelėjo pirštais akių vokus. — Na, gal ir nebus nieko baisaus. Tai būtų pirma dėmė mano charakteristikoje.