Нора Робертс - Liudininkė

Abigailė giliai įkvėpė.

— Per žinių laidas nebeišgirsdavau nieko nauja, tada dar nemokėjau įsilaužti į Jungtinių Valstijų maršalų ar FTB elektronines bylas. Pasinaudojusi suklastota tapatybės kortele ir dokumentų kopijomis pradėjau studijuoti Masačūsetso technologijų institute, lankiau informatikos paskaitas, klausiausi visko, ko, kaip man atrodė, galėtų prireikti. Ten susipažinau su vienu studentu. Jis gerai išmanė įvairiausius įsilaužėlių metodus. Geriau už mane. Iš jo ir mokiausi. Su juo miegojau, paskui jį palikau. Man atrodo, kad aš jam kažkiek rūpėjau, bet, kai tik išmokau visko, ko galėjo mane išmokyti, palikau jį brūkštelėjusi trumpą laiškelį. Kas kelis mėnesius, vėliausiai — po metų, vis kraustydavausi kur nors kitur. Keisdavau tapatybės korteles, keisdavau išvaizdą. Smulkmenos tikrai nesvarbu.

Abigailė vėl kiek patylėjo.

— Manęs ieško norėdami apklausti dėl dviejų Jungtinių Valstijų maršalų nužudymo.

Nieko netaręs Bruksas atsistojo ir nuėjo prie lango.

Ir Abigailei iš po kojų išslydo žemė. Dabar jis ją paliks, pamanė. Dabar viskas baigsis.

— Ar pervisus tuos metus sekei Kosgrouvo ir Kigano gyvenimą?

— Taip. Kiganas kelis kartus buvo paaukštintas tarnyboje.

— Gerai. Tu žinai, kur jie yra, ką veikia. Sutaupysime laiko ir darbo.

— Nesuprantu.

Bruksas atsigręžė į ją.

— Turbūt nemanai, kad leisime tiems dviem galvijams išsisukti, kai jie nužudė du gerus policininkus ir dar įpainiojo tave? Kai per juos tau teko nuolat bėgti ir slapstytis nuo septynioliktosios gimimo dienos? Kai jie taip stengėsi, kad kitas žudikas ir visa prakeikta žmogžudžių šutvė galėtų ramiai vaikščioti pražudę nekaltą merginą?

Abigailė tik žiūrėjo įbedusi į jį akis.

— Tu manimi tiki...

— Jėzau, aišku, kad tikiu. Tikėčiau ir tada, jei tavęs nemylėčiau, juk akivaizdu, kad kalbi tiesą.

— Tu mane vis dar myli.

— Paklausyk, — Bruksas priėjo prie jos ir padėjo atsistoti. — Iš tavęs tikiuosi — ne, reikalauju — daugiau pagarbos. Aš ne koks nors bestuburis šiknius tešlagalvis, nusiplaunantis iškilus menkiausiam nesklandumui. Mylėjau tave prieš valandą. Myliu dabar. Ir visada tave mylėsiu, todėl pratinkis prie to ir liaukis maniusi, kad tave nuvilsiu. Tai mane žeidžia ir siutina.

— Atsiprašau.

— Gerai. Tau ir reikėtų atsiprašyti. — Bruksas prisitraukė ją pabučiuoti, o paskui vėl atšlijo. — Kur išmokai šaudyti?

— Iš pradžių mane mokė Džonas. Paskui kurį laiką gyvenau Arizonoje, mokiausi pas tokį senuką. Jis buvo sąmokslo teorijų specialistas ir išlikimo ekspertas. Jis buvo įdomus, bet nelabai stabilios psichikos. Tačiau aš tam senukui patikau; jis nepaprastai daug visko išmanė. Skirtingais vardais mokiausi daugelyje universitetų. Man reikėjo visko išmokti.

— O kas yra tame užrakintame kambaryje viršuje?

— Aš tau parodysiu.

Abigailė nusivedė jį į viršų ir atrakino tris spynas.

— Čia — mano slėptuvė, — atidariusi duris tarė ji.

Slėptuvė ir prakeiktas arsenalas, pagalvojo Bruksas. Čia buvo pistoletų, ilgavamzdžių šautuvų, peilių. Viską apžiūrinėdamas Bruksas pamatė, kad čia laikomi lentynose sukrauti maisto paketai, vandens buteliai, taip pat yra ne prastesnė nei apačioje kompiuterinė įranga, biotualetas, drabužių, perukų, plaukų dažų, baterijų, prožektorių, šunų ėdalo, knygų, kablys su virve, įrankių.

— Ar pati čia viską įsirengei?

— Taip. Kaip sakiau, turėjau mokytis. Ir išmokau. Rakinamoje dėžutėje turiu ir kelias atsargines tapatybės korteles bei pasus. Turiu grynųjų, kredito kortelių, turiu popieriaus ir plėvelės, kad prireikus galėčiau pasigaminti dar daugiau tapatybės kortelių. Šitai prieštarauja įstatymui.

— Oo, taip. Kiek vėliau tave suimsiu. Puiku, tu žinai, kaip apsisaugoti, puikiai mąstai į priekį. Kaip ilgai taip gyveni?

— Dvylika metų.

— Ganėtinai ilgai. Metas liautis bėgioti.

— Norėčiau. Šiandien pamaniau...

— Ką?

— Tai neracionalu.

— Jėzau, Abigailė, — nepaisant visko, Bruksas neištvėrė nenusijuokęs. — Būk iracionali.

— Viskas pasirodė kaip ratas. Džastino Bleiko asmenyje išvydau Ilją, Linkolno Bleiko asmenyje pamačiau Sergejų Volkovą, koks jis man visada atrodė. Tavyje įžvelgiau tai, kuo visada žavėjausi būdama su Džonu. Supratau, kad galiu atsilaikyti prieš Bleikus, galiu elgtis teisingai, nebėgti, nepulti į paniką. Man pasirodė, kad galiu liautis bėgusi, nors iš tikrųjų nežinau, ar galėčiau.

— Galėtum. Noriu dar alaus. Noriu pagalvoti. Viską apmąstysime ir sutvarkysime.

— Bruksai...

— Alus, svarstymai, mąstymai, sprendimai. Abigailė, tu jau ne viena. Ir prie to turėsi priprasti. Beje, koks tikrasis tavo vardas?

Abigailė įkvėpė.

— Elžbieta, — sausai ištarė ji savo vardą. — Elžbieta Fič.

Bruksas pakreipė galvą.

— Tau Elžbieta nelabai tinka.

— Kurį laiką buvau Liza.

— Taip, jau geriau. Aš neabejingas Abigailei, bet Liza irgi šaunu. Taigi, — jis priėjo ir paėmė ją už rankos. — Malonu susipažinti, Liza.

22

Sėdėdamas, gerdamas alų ir mąstydamas Bruksas suprato, kad pasakojimas ją išvargino. Ir pasakojimas, ir, kaip jis įsivaizdavo, dar kartą išgyventi visi įvykiai. Abigailė sėdėjo susirangiusi lovos kamputyje ir snūduriavo. Bruksas tylėjo, leisdamas jai nuplaukti; židinyje ruseno žarijos, į langus plakėsi vakaro vėjas.

Kyla audra, pamanė jis.

Dvylika metų pabėgėlės gyvenimo. Sulaukus septyniolikos jai teko kliautis tik savimi, daugiau niekuo kitu.

Bruksas prisiminė save septyniolikmetį, susimąstė, kokie tada buvo jo didžiausi rūpesčiai ir bėdos. Jis norėjo galingesnės lazdos, greitesnės pirštinės, kad įgyvendintų svajones ir taptų garsus didžiosios lygos beisbolo žaidėjas.

Ir dar jis labai ilgėjosi bei geidė Silbės.

Tik tiek, padarė išvadą Bruksas; tikrai tik tiek.

Nerimas dėl pamokų, grumtynės dėl išsvajotosios Silbės, apmaudas dėl tėvų išsakytų reikalavimų ir taisyklių... Bet jis turėjo tėvus, šeimą, namus, draugų — visa, ko reikia.

Jis negalėjo įsivaizduoti, ką reiškia būnant septyniolikos gyventi kankinamam nuolatinės baimės; ką reiškia pamatyti šaltakraujišką žmogžudystę, žiūrėti, kaip šeimą atstojęs ir saugumą garantavęs žmogus mirtinai nukraujuoja; ką reiškia iš paskutiniųjų stengtis įvykdyti priešmirtinį jo reikalavimą.

Džonas Barou liepė jai bėgti; Abigailė gavo įsakymą saugoti savo gyvybę. Ir ji nesiliovė šio įsakymo vykdyti.

Bruksas pasilenkė ir įsižiūrėjo į ją miegančią. Metas liautis bėgus, mąstė jis. Metas pasitikėti kitu ir sulaukti pagalbos, metas viską sustatyti į vietas.

Sergejus ir Ilja Volkovai, Jakovas Korotkis, Aleksis Gurevičius.

Reikėjo paieškoti informacijos apie visus žaidėjus arba pasinaudoti Abigailės surinktais duomenimis. Bruksas numanė, kad viskas, ką apie juos buvo galima sužinoti, yra elektroninėse jos bylose. Ir Abigailės galvoje.

Kalbant apie maršalus Kosgrouvą ir Kiganą, galima pasakyti tą patį.

Brukso manymu, susitepęs policininkas nusipelno vietos toje pačioje kameroje, kurioje sėdi ir jo sučiuptieji. O ko vertas susitepęs policininkas, kuris dėl naudos ar pinigų užmušė kitą policininką? Tokiam rezervuotas specialus pragaro ratas. Bruksas norėjo prisidėti prie to, kad Kosgrouvas ir Kiganas būtų patupdyti į karščiausią to rato tašką.

Taip, jis turėjo kelis sumanymus. Tik jam reikėjo viską permąstyti, šį tą patikrinti, viską gerai išanalizuoti. Palyginti su tuzinu metų, kelios dienos, net savaitės tyrimų ir apmąstymų nieko nereiškia. Brukso manymu, ir pačiai Abigailei prireiks laiko priprasti prie naujos padėties. Kai galutinai nuspręs, ką darys, jam dar reikės įtikinti Abigailę leisti įgyvendinti sumanymą. O dabar, pagalvojo jis, bus geriausia nugabenti ją į lovą. Jiems abiem nepakenktų pamiegoti.