Нора Робертс - Liudininkė

— Paskui viskas pradėjo klostytis labai blogai?

— Ne. Baigiau parengiamąsias medicinos studijas, nes tada jos buvo būtinos, norint įstoti į aukštąją medicinos mokyklą. Jeigu ir toliau būčiau mokiusis, kaip buvo numačiusi mano motina, kitą rudenį būčiau tęsusi studijas medicinos mokykloje.

— Sakei, kad tada tau buvo septyniolika.

— Taip. Aš labai sumani. Mokiausi pagal sustiprintas programas, taigi mokyklą baigiau greičiau. Pirmą semestrą Harvarde gyvenau su motinos išrinkta šeima. Jie buvo labai griežti. Už tai ji jiems mokėjo. Vėliau semestrą gyvenau viena bendrabutyje, bet nuolat atidžiai stebima. Man atrodo, kad maištauti pradėjau tada, kai nusipirkau pirmus džinsus ir džemperį su gobtuvu. Net šiurpau iš jaudulio.

— Palauk. Šešiolikos mokeisi Harvarde, lankei parengiamąsias studijas, ir tik tada nusipirkai pirmuosius džinsus?

— Mano drabužių spintą prižiūrėjo ir pildė motina. — Kadangi toji spinta Abigailei ir dabar atrodė buvusi milžiniška, ji nusišypsojo. — Siaubas. Nebūtum į mane žiūrėjęs. Aš taip svajojau būti tokia, kaip kitos merginos. Norėjau kalbėtis telefonu apie vaikinus, susirašinėti žinutėmis. Troškau atrodyti taip, kaip atrodė visos mano amžiaus merginos. Ir, Dieve Dieve, nė per nago juodymą nenorėjau būti gydytoja. Svajojau dirbti FTB, tirti nusikaltimus elektroninėje erdvėje.

— Turėjau numanyti... — sumurmėjo Bruksas.

— Klausiausi įvairių kursų, mokiausi pasitelkusi kompiuterį. Jeigu tik ji būtų žinojusi... Neįsivaizduoju, ką būtų padariusi.

Abigailė sustojo toje vietoje, kur norėjo pastatyti suolelį, ir susimąstė, ar begalės kada nors jį įsigyti. Dabar jau buvo per vėlu liautis pasakojus.

— Motina man buvo pažadėjusi atostogų vasarą. Kelionė, savaitė Niujorke, paskui — paplūdimys. Ji pažadėjo, todėl ištempiau paskutinį semestrą. Bet paskui ji susitarė su savo kolega, kad dalyvausiu vasaros studijų programoje. Intensyvios studijos, darbas laboratorijose. Įrašas apie tokias studijas būtų papuošęs mano dokumentus, būčiau greičiau gavusi diplomą. Ir aš pirmą kartą gyvenime jai nepaklusau.

— Velniškai vėlai.

— Galbūt, bet tada ir ėmė vyniotis baisių įvykių grandinė. Ji krovėsi daiktus. Kažkokioje konferencijoje turėjo pavaduoti kolegą — skaityti pagrindinį pranešimą. Turėjo užtrukti savaitę. Ir mes susiginčijome. Ne, netiksliai pasakiau, — pati ant savęs pykdama Abigailė papurtė galvą.

Tokiais atvejais gyvybiškai svarbu formuluoti tiksliai.

— Ji nesiginčijo. Paprasčiausiai viską diktavo nė nedvejodama, kad paklusiu. Jos manymu, mano elgesys, reikalavimai, mano požiūris — normalu tokiam amžiaus raidos tarpsniui. Net neabejoju, kad ji viską įrašė į mano bylą. Taigi ji mane paliko. Virėjai buvo duotos dvi savaitės atostogų, namuose likau viena. Kol niršau ir liūdėjau savo kambaryje, netarusi nė žodžio motina išvažiavo. Net nežinau, kodėl mane ištiko šokas, kad ji štai taip ėmė ir išvažiavo, bet tada tikrai patyriau šoką. Pykau, o paskui nudžiugau. Paėmiau jos automobilio raktelius ir nuvažiavau į prekybos centrą.

— Į prekybos centrą?

— Kvailai skamba, tiesa? Tada pirmą kartą pajutau tikrą laisvės skonį, taigi nuėjau į prekybos centrą. Buvau prisifantazavusi, kaip vaikštau po parduotuves su būriu draugių, kaip visos kikename kalbėdamos apie vaikinus, padedame viena kitai matuotis drabužius. Ir susitikau Džiulę. Kurį laiką abi lankėme tą pačią mokyklą. Ji buvo gal kokiais metais už mane vyresnė, labai visų mėgstama, be galo graži. Man atrodo, kad tądien Džiulė kalbėjosi su manimi tik todėl, kad buvo išsiskyrusi su vaikinu ir neturėjo ko veikti. Tada viskas ir prasidėjo.

Ji papasakojo Bruksui apie pirkinius, apie tai, kaip tada jautėsi. Apie plaukų dažus, apie ketinimus suklastoti pažymėjimus ir patekti į klubą.

— Vieną dieną sprogęs galingas paaugliškas maištas...

— Manyčiau, viskas tvenkėsi labai ilgai.

— Net neabejoju. Būdama šešiolikos jau galėjai padaryti pakenčiamą pažymėjimą?

— Padariau kuo puikiausius. Mane itin domino pasų vagystės ir kibernetiniai nusikaltimai. Labai norėjau dirbti tyrėja.

— Nenustebčiau, kad taip ir būtų.

— Taip sakydamas glostai mano savimeilę. Kažkada šitai man buvo labai svarbu. Tądien nufotografavau Džiulę prekybos centre, o pati nusifotografavau vėliau. Nusikirpau plaukus, nusidažiau juodai. Labai juodai. Nusipirkau kosmetikos, pasidažiau, kaip pamokė Džiulė. Buvau prisižiūrėjusi kitų koledžo merginų, todėl dažytis mokėjau.

— Luktelk minutėlę. Mėginu tave įsivaizduoti trumpais juodais plaukais, — prisimerkęs jis įsižiūrėjo į Abigailę. — Lyg ir gotė, lyg ir fanki.

— Ir aš tiksliai nepasakysiu, bet tikrai atrodžiau visai kitaip, nei mane norėjo matyti motina. Turbūt tai ir buvo svarbiausia.

— Žinoma. Be to, turėjai tam teisę. Visi vaikai turi.

— Gal tu ir teisus. Tada ir turėjau sustoti. To ir būtų pakakę. Drabužių, nukirptų plaukų ir grimo. Tą pirmadienį turėjo prasidėti vasaros studijos, į kurias ji buvo mane užrašiusi; apsisprendžiau niekur neiti. Motina būtų įtūžusi, ir to būtų pakakę. Bet aš nesustojau.

— Tau sekėsi įgyvendinti sumanymus, — įsiterpė Bruksas. — Suklastojai pažymėjimus ir patekai į klubą.

— Taip. Klubą išrinko Džiulė. Nieko apie juos neišmaniau, bet pasidomėjau tuo, į kurį ji norėjo patekti; taigi sužinojau, kad to klubo savininkė — šeima, pasak sklandžiusių gandų, priklausiusi rusų mafijai. Toji šeima — Volkovai.

— Kažkur girdėta. Liti Roke niekada nesame turėję reikalų su rusais. Buvo airių, italų gaujų.

— Sergejus Volkovas buvo — yra — Volkovo bratvos bosas. Jis su broliu ir buvo to klubo savininkai. Jau vėliau sužinojau, kad iš pradžių klubui vadovavo Sergejaus sūnus Ilja. Ten neva dirbo ir jo pusbrolis Aleksis. Jau vėliau sužinojau, kad Aleksis ten gerdavo, kvaišindavosi, pasirinkdavo moterų. Bet kai su juo susipažinome, aš dar nieko nežinojau ir nesupratau. Mes, Džiulė ir aš, gėrėme „Kosmo“ kokteilį. Šis kokteilis buvo labai populiarus, nes tuo metu per televiziją rodė „Seksą ir miestą“. Mes gėrėm ir šokom — tai buvo nuostabiausias vakaras mano gyvenime. Mūsų nelaimei, pasirodė Aleksis Gurevičius.

Abigailė Bruksui papasakojo viską: koks jai atrodė klubas, kokia ten grojo muzika. Papasakojo, kaip atėjo Ilja, kaip jis žiūrėjo, kaip su ja kalbėjo, kaip ją pirmą kartą gyvenime pabučiavo... rusų gangsteris.

— Mes buvome tokios jaunos ir tokios kvailos, — tęsė Abigailė. — Nenorėjau važiuoti į Aleksio namus, bet neišmaniau, kaip nevažiuoti. Man pasidarė bloga, o kai Iljai teko likti klube, kai jis pažadėjo atvažiuoti vėliau, man pasidarė dar blogiau. Tiesą sakant, Aleksio namas buvo netoli mano motinos namų. Vis galvojau, kaip būtų gerai važiuoti namo ir atsigulti. Iki tol niekada nebuvau pasigėrusi. Tada jau nebebuvo malonu.

— Suprantama.

— O tu ar buvai kada pasigėręs... paauglystėje?

— Mudu su Rasų buvome kelis kartus pasigėrę ir sublogavę dar nesulaukę amžiaus, kai leidžiama pirkti alkoholį; ir vėliau kelis kartus buvome pasigėrę.

— Man tai buvo pirmas ir paskutinis kartas. Daugiau niekada negėriau to kokteilio. Vos į jį pažiūrėjus mane ima pykinti, — ir dar suima baimė, pripažino sau Abigailė. — Jis turėjo gražius namus su vaizdu į upę. Kambariai man atrodė pernelyg perkrauti, įrengti aiškiai vaikantis madų. Jis mums suplakė dar kokteilių, įjungė muziką, bet man buvo bloga; nuėjau į vonią, buvusią prie virtuvės, išsivemti. Iki tol dar niekada nebuvau taip vėmusi. Aš tenorėjau...