Нора Робертс - Liudininkė

— Tiesą sakant, nieko svarbaus nenutiko. Jis pasakė, kad atvažiavo atsiprašyti, o kai atsisakiau pakviesti vidun, aiškiai supyko. Pareiškė, jog tai, kas nutiko, buvo nesusipratimas, ir dėl visko tu pats esi kaltas. Kadangi aš — liudininkė, atsakiau, kad viskas buvo ne taip. O jis pareiškė, kad aš nesuvokiu, kokia jo padėtis bendruomenėje, kad dėl mano ir tavo santykių mano liudijimas kelia įtarimų. Na, jis pavartojo kitus žodžius, bet jie reiškė tą patį. Ar nori, kad visą pokalbį pakartočiau pažodžiui?

— Ne dabar. Svarbiausia — esmė.

— Esmė. Gerai. Jis buvo labai nepatenkintas ir įpykęs, liepiau jam išeiti ir įspėjau, kad, jei sekretorius išsitrauks ginklą ir nukreips jį į Bertą, aš Bertą paleisiu, o šuo akimirksniu sekretorių nuginkluos. Ir dar jiems priminiau, kad taip pat esu ginkluota.

— Jėzau Kristau...

— Tikrai turėjau ginklą. Man pasirodė protingiausia išsakyti tai, kas ir taip buvo akivaizdu. Ponas Bleikas pakartojo, kad atvažiavo atsiprašyti, ir pridūrė norįs pasiūlyti kompensaciją — dešimt tūkstančių dolerių. Paėmusi pinigus turėčiau pripažinti, jog nutikimas naktį buvo tik nesusipratimas. Tai mane įsiutino.

— Kiek kartų prašei jų išeiti?

— Tris. Ketvirtą kartą nebeprašiau, tik pasakiau „viso gero“ ir uždariau duris. Paskui jis kone dvi minutes daužė duris. Jis buvo labai nemandagus. Paskui sekretorius įkalbėjo jį grįžti į automobilį.

Bruksas pakilo nuo stalo ir pradėjo žingsniuoti po virtuvę.

— Kodėl man nepaskambinai?

— Tai kad nereikėjo. Nebuvo sunku jų atsikratyti. Nemalonu, bet paprasta. Aš...

Abigailė nutilo, nes kai Bruksas atsigręžė, jo veide susitvenkęs įniršis užgniaužė jai gerklę.

— Paklausyk manęs. Du nepažįstami vyrai stovi prie tavo durų, vienas iš jų ginkluotas. Jie atsisako pasišalinti, kai kelis kartus to pareikalauji. Kaip elgtis logiškiausia?

— Uždaryti duris. Aš taip ir padariau.

— Ne, Abigailė. Logiškiausia uždaryti duris ir iškviesti policiją.

— Nesutinku. Atleisk, jei tau pikta, bet nesutinku. Jie išvažiavo.

Abigailė nusprendė nepykdyti Brukso dar labiau ir nepasakoti apie savo ketinimus po dviejų minučių išeiti su užtaisytu ginklu.

Kiek vėliau ji susimąstys apie tai, ar vengimas pykdyti Bruksą galėtų būti traktuojamas kaip painūs asmeniniai santykiai.

— Bruksai, aš buvau ginkluota, su manimi — Bertas. Man negrėsė joks pavojus. Tiesą sakant, Bleikas taip susinervino, kad jei nebūtų išvažiavęs, man būtų tekę kviesti ir tave, ir greitąją pagalbą.

— Ar nori pateikti jam kaltinimus?

— Ne. Tu ant manęs pyksti. Nenoriu, kad pyktum. Elgiausi taip, kaip tuo metu, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, man atrodė geriausia. Jeigu tavo ego įžeistas dėl to, kad nepaskambinau paprašyti pagalbos...

— Gal šiek tiek. Taip, prisipažinsiu. Ir nepasakyčiau, jog man palengvėjo žinant, kad esu su moterimi, kuri gali savimi pasirūpinti. Bet aš pažįstu Bleiką. Jis prie tavęs kibo ir mėgino įbauginti.

— Taip, mėgino, bet jam nepavyko.

— Pakanka vien to, kad mėgino. Ir dar jis norėjo tave papirkti.

— Aš jam pasakiau, kad tiriant kriminalinę bylą mėginimas papirkti liudininką yra neteisėtas veiksmas.

— Net neabejoju, kad taip ir pasakei, — delnu persibraukęs per plaukus Bruksas vėl atsisėdo. — Tu jo nepažįsti. Tu net neįsivaizduoji, kokį priešą šiandien įsigijai, patikėk...

— Manau, kad žinau, — ramiai atsakė Abigailė. — Manau, labai gerai žinau. Bet dėl to, kad įsigijau priešą, nesu kalta nei aš, nei tu.

— Gal ir ne. Bet yra, kaip yra.

— Ir dabar tu su juo aiškinsiesi.

— Tu velniškai teisi.

— Bet ar tokiu būdu tik dar labiau nepadidinsi priešiškumo?

— Gal ir padidinsiu. Bet jei aš to reikalo nespręsiu, jis pamanys, jog tai ir yra silpnoji vieta. Gal jis vėl čia važiuos, vėl ką nors mėgins įsivaizduodamas, kad tu niekam nieko nesakei, gal tik stengiesi padidinti kainą.

— Aš labai aiškiai išdėsčiau savo požiūrį.

— Jeigu suprastum, su kokiu žmogumi susidūrei, tau būtų aišku, kad šitai jam nė velnio nerūpi.

Dvylika metų bėgimo, pamanė Abigailė. Ne, ji viską supranta.

— Tu teisus, bet man asmeniškai labai svarbu, kad aš aiškiai išdėsčiau savo požiūrį.

— Gerai, baigta. O dabar aš tau sakau: jeigu jis vėl čia grįš, neatidaryk durų. Skambink man.

— Mėgini pavergti mano ego savojo labui?

— Ne. Gal. Šūdas, menkai tuos dalykus išmanau, bet man ir nerūpi.

Abigailė šyptelėjo.

— Tai jau kito pokalbio tema.

Bruksui atsidusus ji suprato, kad jis mėgina kaip nors atvėsti.

— Aš tau apie tai kalbu, nes čia sugrįžęs Bleikas bus kibesnis ir dar labiau baugins. Noriu, kad suprastų, jog jam pamėginus tave ar ką nors kitą gąsdinti, bus imtasi veiksmų. Tą patį sakiau Rasui, jo žmonai, tėvams, paprašiau, kad tą patį savo šeimoms perduotų įgaliotiniai.

Dabar jau ne taip labai susierzinusi Abigailė linksėjo:

— Suprantu.

— Abigailė, Bleikas įsiutęs. Šįkart pinigai ir padėtis jam sunkiai gelbsti. Jo sūnus už grotų, ir labai tikėtina, kad ten liks labai ilgam.

— Jis myli sūnų.

— Prisiekiu Dievu, to nežinau. Tik žinau, kad šiuo atveju labai svarbu jo ego. Niekas nedrįs pasodinti jo berniuko į kalėjimą. Niekas nedrįs suteršti Bleiko vardo. Stengdamasis laimėti jis griebsis visko; jeigu jam atrodys, jog tave reikia paspausti, tai ir spaus.

— Aš jo nebijau. Šitai man irgi labai svarbu; aš jo nebijau.

— Matau. Nenoriu tavęs gąsdinti, bet tikrai norėčiau, kad man paskambintum, jei jis dar kartą čia atvažiuos, jei mėgins kalbinti tave gatvėje, jeigu pats ar koks nors jo žmogus mėgins kaip nors kitaip su tavimi susisiekti. Tu esi liudininkė, ir aš tave velniškai gerai saugosiu.

— Gali to nesakyti, — Abigailei vos nesustojo širdis. — Nenoriu, kad mane kas nors saugotų.

— Yra kaip yra.

— Ne. Ne ne, — dabar ji pajuto sparčiai kylančią paniką. — Jeigu jis dar kartą čia atvažiuos, aš tau paskambinsiu, nes mėgindamas mane kaip nors paveikti ir priversti meluoti jis elgtųsi neetiškai; mėginimas mane papirkti, kad meluočiau, yra neteisėtas veiksmas. Bet aš nenoriu, kad mane kas nors saugotų; man to nereikia.

— Nurimk.

— Aš pati už save atsakinga. Negaliu su tavimi būti, jei tu nesupranti ar nesutinki, jog sugebu savimi pasirūpinti.

Ji žengė kelis žingsnius atgal, ją užstojo šuo.

— Abigailė, gal tu ir sugebi... tu, kiek žinau, tikrai gali ištverti bet kokius nesklandumus. Bet mano pareiga apsaugoti visus mūsų bendruomenės narius. Įskaitant ir tave. Ir aš nenoriu, kad mėgindama viską pakreipti savaip mano jausmais pasinaudotum kaip ginklu.

— Aš taip ir nedarau.

— Po velnių, darai.

— Aš ne... — Ji nutilo mėgindama nurimti ir atgauti sveiką protą. — Aš taip nenorėjau. Atsiprašau.

— Trauk devynios atsiprašymą. Niekada nesinaudok mano jausmais vietoje kūjo.

— Tu taip ant manęs pyksti... Nenorėjau pasinaudoti tavo jausmais. Tikrai ne. Nemoku tinkamai elgtis susiklosčius tokioms aplinkybėms. Nežinau, ką daryti, ką ir kaip sakyti. Tik nenoriu, kad jaustumeis už mane ypač atsakingas. Net nežinau, kaip tau paaiškinti, bet man būtų labai nejauku, jei užsikrautum tą atsakomybę.

— O kodėl tau nepamėginus?

— Tu piktas ir pavargęs, tavo pietūs atšalo. — Abigailė pasibaisėjo pajutusi skruostais riedančias ašaras. — Tikrai nenorėjau, kad taip nutiktų. Niekada nemaniau, kad tu taip nerimausi dėl Bleiko. Elgiuosi netinkamai, bet net nežinau, kas man. Nenoriu verkti. Žinau, kad ašaros — dar vienas ginklas; nenoriu, kad taip būtų.