Нора Робертс - Liudininkė

— Marškinius išmečiau. Jo kraują matyčiau visur, nesvarbu, būtų jie ištepti, ar ne. Tie marškiniai man neberūpi.

Abigailė prisiminė krauju suteptą gražų megztuką.

— Suprantu. Ir tu pavargęs, — ji leido sau paliesti jo skruostą. — Tikiuosi, galėsi nors trumpam numigti.

— Neprieštaraučiau. Saugiai grįžk namo, Abigailė. — Bruksas pabučiavo ją į kaktą, paskui — į lūpas, o tada atidarė automobilio dureles. — Buvai teisi sakydama, kad ilgai netrukęs jis būtų galėjęs išsitraukti peilį ar pistoletą, nusičiupti lazdą ir ką nors rimtai sužeisti.

— Žinau.

— Tau nebereikia dėl jo nerimauti.

— Tada nusiraminsiu, — apimta stiprių emocijų Abigailė apsikabino Bruksą ir prisiglaudė. — Labai džiaugiuosi, kad tavo tokie puikūs refleksai.

Abigailė sėdo į automobilį ir nuvažiavo.

20

Tą pačią popietę, kiek po trečios valandos, kompiuterio ekrane Abigailė išvydo jos namo link važiuojantį tamsų mersedesą sedaną. Per nugarą jai perbėgo šiurpas. Ji nebuvo mačiusi tokio automobilio ir vairuotojo — ketvirtą dešimtį baigiančio ar penktąją pradedančio plačiapečio trumpais tamsiais plaukais, — nepažinojo ir keleivio, plačiaveidžio žilstelėjusio vyriškio, vyresnio nei penkiasdešimties.

Ji įvedė į kompiuterio sistemą automobilio numerį priminusi sau, kad yra pasirengusi viskam. Paieškos rezultatų, panaršius Kelių transporto departamento įrašus, ilgai laukti nereikėjo: automobilio savininkas — Linkolnas Bleikas; Abigailė atsipūtė.

Nemalonus trukdis, bet ne rimta grėsmė.

Abigailė atkreipė dėmesį, kad iš automobilio išlipęs Bleikas atrodė kaip klestintis turtingas žmogus. Jai šovė mintis, kad jis specialiai stengiasi sudaryti klestinčio žmogaus įvaizdį — apsivilkęs nepriekaištingai sukirptą kostiumą ir apsiavęs dailiais batais. Antrasis vyriškis taip pat vilkėjo kostiumą ir nešėsi portfelį.

Abigailei pasirodė, kad dešinysis jo švarko skvernas kiek pakilęs. Jis turėjo ginklą.

Na, pamanė sau, ji irgi turi.

Abigailė svarstė, ar nevertėtų ignoruoti tų į duris beldžiančių žmonių. Juk neprivalo atidaryti, neprivalo kalbėtis su Bruksą mėginusio nužudyti vaikio tėvu. Tačiau ji pamąstė ir apie tai, kad toks žmogus kaip Bleikas, kiek ji buvo girdėjusi iš kitų ir pati nuspėjo, taip paprastai nenueis. Šiaip ar taip, jai buvo truputį smalsu.

Lydima Berto Abigailė atidarė duris.

— Panele Louveri, — ištiesęs ranką Bleikas plačiai nusišypsojo. — Atleiskite, kad trukdome. Aš — Linkolnas Bleikas, jūsų kaimynas.

— Tiesą sakant, jūsų namai už kelių mylių, kitoje Bikfordo pusėje. Taigi gyvenate ne taip arti mano valdų, kad galėtumėte vadintis kaimynu.

— Mes čia visi kaimynai, — bičiuliškai atsakė Bleikas. — Čia — mano asmeninis sekretorius Markas. Norėčiau atsiprašyti, kad mano sūnus praėjusią naktį taip neapdairiai įsibrovė į jūsų valdas. Gal galėtume užeiti ir aptarti susiklosčiusią padėtį?

— Ne.

Abigailė visada stebėdavosi, kodėl žmonės taip nustemba ir net supyksta, kai pateikę klausimą sulaukia neigiamo atsakymo.

— Panele Louveri, aš čia atvažiavau norėdamas atsiprašyti, kiek suprantu, mano sūnus sukėlė jums nepatogumų; norėčiau viską išsiaiškinti ir sutvarkyti. Būtų geriau, jei viską aptartume įsitaisę patogiau.

— Man patogu. Dėkoju už atsiprašymą, nors vargu ar jo reikia, nes vakar, vidury nakties, į mano valdas be jokio leidimo įsibrovė jūsų sūnus ir kėsinosi nudurti viršininką Glisoną. Tikiuosi, policija viską aiškinasi, o mums, tiesą sakant, nėra apie ką kalbėtis.

— Kaip tik dėl to ir atvažiavau. Man nepatinka kalbėtis per slenkstį.

— O man nepatinka, kai mano namuose lankosi svetimi. Dabar norėčiau, kad išeitumėte. Galite aptarti susiklosčiusią padėtį su policija.

— Aš dar nebaigiau, — Bleikas pamojo pirštu. — Suprantu, kad jūs bičiuliškai nusiteikusi Brukso Glisono atžvilgiu ir...

— Taip, mes bičiuliai. Kitaip jo čia nebūtų buvę antrą valandą ryto, kai jūsų sūnus su draugu, pažeisdami įstatymą, įsibrovė į mano privačią valdą, ketindami sudarkyti viršininko Glisono tarnybinį automobilį. Taigi mano ir viršininko Glisono santykiai niekaip nekeičia minėtų faktų.

— Vienas iš faktų — jūs čia gyvenate neilgai. Jūs dar gerai nežinote, kokia mano padėtis šioje bendruomenėje, nežinote visos mano istorijos.

Abigailė nuoširdžiai nesuprato, kaip visa tai galėtų sietis su naktiniu įvykiu, bet nesivargino klausti.

— Žinau, bet jūsų padėtis ir istorija niekaip nekeičia šio ankstyvo ryto faktų. Tikrai buvo labai nemalonu taip nubusti ir stebėti, kaip jūsų sūnus puola peiliu viršininką Glisoną.

— Faktas, — Bleikas bakstelėjo smiliumi į delną. — Buvo vidurnaktis, todėl tamsu. Net neabejoju, kad Bruksas Glisonas sukurstė mano berniuką, jam grasino. Džastinas paprasčiausiai gynėsi.

— Ne visai taip, — ramiai atsakė Abigailė. — Degė apsaugos sistemos lempos. Viską kuo puikiausiai mačiau, nes stovėjau mažiau nei už dešimties pėdų nuo pasikėsinimo vietos. Viršininkas Glisonas labai aiškiai paprašė jūsų sūnaus parodyti rankas, ir prieš parodydamas jūsų sūnus perdūrė policijos automobilio padangą, o paskui ėmė grasinti Bruksui peiliu.

— Mano sūnus...

— Dar nebaigiau taisyti jūsų netikslumų, — pareiškė Abigailė ir akimirksniu užčiaupė Bleiką. — Tik tada, kai jūsų sūnus žodžiais ir gestais jam pagrasino, Bruksas išsitraukė ginklą. Bet jūsų sūnus ir tada nemetė peilio. Net tada, kai aš žengiau kelis žingsnius į priekį laikydama ginklą, jūsų sūnus su peiliu rankoje šoko ant Brukso. Mano nuomone, Bruksas būtų tikrai išteisintas, jei tada būtų šovęs į jūsų sūnų, bet jis nutarė jį nuginkluoti pasikliaudamas plikomis rankomis, rizikuodamas savo gyvybe ir saugumu.

— Čia jūsų niekas nepažįsta. Esate vienišė, bendruomenėje neturinti jokio pagrindo, jokios istorijos. Kai šitaip papasakosite teismo salėje, jeigu apskritai papasakosite, — mano advokatai sumals jūsų liudijimą į miltus ir jus pažemins.

— Nemanau, bet net neabejoju, kad jūsų advokatai dirbs savo darbą. Jeigu jau viską pasakėte, norėčiau, kad išeitumėte.

— Po velnių, dar minutėlę, — Bleikas žengė žingsnį, ir Bertas sunerimęs suurzgė.

— Jūs pykdote mano šunį, — šaltai pratarė Abigailė. — Jeigu jūsų sekretorius mėgins išsitraukti ginklą, užsiundysiu šunį. Galiu jus patikinti, kad mano šuo puls greičiau, nei jis išsitrauks pistoletą. Kaip pats matote, aš irgi ginkluota. Labai gerai šaudau. Man nepatinka, kai į mano namus ateina nepažįstami žmonės, mėginantys įbauginti ir grasinti. Man nepatinka žmonės, auginantys aršius, piktus jaunuolius.

Tokie kaip Sergejus Volkovas, pagalvojo ji.

— Pone Bleikai, jūs man nepatinkate, todėl paskutinį kartą prašau išeiti.

— Aš čia atvažiavau su jumis pasikalbėti, atsiprašyti ir pasiūlyti kompensaciją už nepatogumus.

— Kompensaciją?

— Dešimt tūkstančių dolerių. Tai dosnus atsiprašymas už nemalonų nutikimą, už nesusipratimą.

— Tikrai dosnus, — sutiko Abigailė.

— Pinigai jūsų — grynaisiais, už jūsų pritarimą, kad tai tikrai buvo tik nesusipratimas.

— Jūs man siūlote paimti dešimt tūkstančių dolerių grynaisiais už tai, kad klaidingai pateikčiau viską, kas čia šįryt nutiko?

— Nebūkite užsispyrusi. Mano sekretoriaus portfelyje esančius grynuosius siūlau jums kaip atsiprašymą, o jūs paprasčiausiai sutiksite, kad tai, kas čia nutiko, buvo nesusipratimas. Taip pat duodu žodį, kad mano sūnus daugiau niekada nekels kojos į jūsų valdas.