Нора Робертс - Liudininkė

— Jis — kvailas vaikis, aršus peštukas, bet rimto pavojaus mums tikrai nekėlė. Tau galėjo įpjauti; būtų buvę labai negerai. Ar jis sakė tiesą?

— Kas ir kokią tiesą?

— Džastinas Bleikas sakė, kad tu į jį nešautum.

Atsikandęs sausainio Bruksas atsilošė ir kuo ramiausiai įsitaisė.

— Beveik taip. Jeigu man būtų reikėję šauti, taip, būčiau šovęs, bet nereikėjo. Visada geriau išsisukti kaip nors kitaip. O tu ar būtum šovusi?

— Taip, — Abigailė nesudvejojo. — Buvau susimąsčiusi, ar galėčiau, ar šaučiau, nes jis toks jaunas ir kvailas, bet... taip. Jeigu jis būtų tau įdūręs, būčiau šovusi. Bet tavo nepriekaištingi refleksai, o jis aiškiai išsidavė, ką ketina daryti, be to, jo judesiai buvo labai lėti, matyt, dėl alkoholio ar kvaišalų. Bet tu ir nebijojai.

— Akimirką buvau išsigandęs dėl tavęs. Juk sakiau, kad liktum viduj.

— O aš tau sakiau, kad man nereikia jokios pagalbos, aš nenoriu. Čia — mano nuosavybė, mano valdos, be to, aš ginkluota.

— Kaip visada, — Bruksas vėl atsikando sausainio.

— Be to, nors ekrane nieko nesimatė, norėjau būti tikra, kad nėra trečio, galinčio pulti iš už nugaros.

— Man labai malonu.

— Tau reikėtų pamerkti marškinius, kol dėmės neįsisenėjo.

— Nuovadoje turiu kitus marškinius. Abigailė, norėčiau, kad parašytum pareiškimą. Gali važiuoti į nuovadą arba galėčiau atsiųsti vieną iš savo žmonių pas tave.

— Oo. Taip, žinoma. Taip susiklosčius aplinkybėms, tau to pareiškimo parašyti negaliu.

— Negali.

— Manau, bus geriau, jei pati nuvažiuosiu. Galėčiau ir dabar.

— Bus gerai ir rytą.

— Jeigu važiuočiau dabar, viskas būtų jau sutvarkyta. Man taip geriau. Persirengsiu ir važiuosiu dabar.

— Galiu tavęs palaukti.

— Nieko, nereikia. Važiuok dabar ir dirbk savo darbą.

— Taip. Spręsdamas iš to, kaip laikeisi, galiu daryti prielaidą, kad ir anksčiau tau teko pakliūti į bėdą. Tikiuosi, netrukus išauš diena, kai manimi pasitikėsi tiek, kad norėsi viską papasakoti.

Trokšdama jo artumos Abigailė minutėlei suėmė Brukso rankas už riešų.

— Jeigu tik galėčiau kam nors papasakoti, papasakočiau tau.

— Tai gerai, — Bruksas padėjo kavos puodelį, apglėbė delnais jos veidą ir pabučiavo. — Ačiū už pagalbą. Ir už sausainius.

— Nėra už ką.

Pusvalandžiu vėliau nei Bruksas į nuovadą atvyko Abigailė. Vyresnis įgaliotinis — ji prisiminė, jog jis vardu Boidas Ficvoteris — akimirksniu pašoko nuo stalo ir nuėjo jos pasitikti.

— Panele Louveri, mums tikrai labai malonu, kad netrukote atvykti. Viršininkas savo kabinete, kalbasi su kaltintoju. Padėsiu jums parašyti pareiškimą.

— Gerai.

— Gal norėtumėte kavos? O gal ko nors gaivaus atsigerti?

— Ne, dėkoju.

— Galime čia ir prisėsti. Niekas neturėtų trukdyti. Ešas dabar su greitosios pagalbos gydytoju, kurį iškvietėme apžiūrėti Bleiko sūnaus nosies, — tardamas šiuos žodžius Boidas šypsojosi. — Gerai sugurinta.

— Net neabejoju, kad sulaužyta nosis geriau nei kulka. Tikiuosi, viršininkas Glisonas būtų išteisintas, jei būtų šovęs iš savo ginklo, kai Džastinas šoko ant jo su peiliu.

— Taip, nesiginčysiu. Bet būtų gerai viską pradėti iš pradžių. Jūsų pareiškimą įrašysiu, taigi galėsime pradėti. Viską dar ir užrašysiu. Ar pasirengusi?

— Žinoma.

— Tada gerai. — Boidas įjungė diktofoną, garsiai ištarė datą, laiką, įvykyje dalyvavusių asmenų pavardes. — Panele Louveri, gal galėtumėte papasakoti, kas šiąnakt nutiko?

— Antrą valandą septynios minutės mano apsaugos sistema, įrengta namelio prieigose, davė ženklą, kad kažkas įsigavo į mano valdas.

Abigailė kalbėjo aiškiai, nuosekliai.

— Kaip teigė viršininkas Glisonas, Džastinas Bleikas paprastai keliauja su dviem kitais. Norėjau įsitikinti, jog tikrai nėra trečio žmogaus, galbūt tykančio kitur. Mano apsaugos sistema to nefiksavo, bet man atrodė, geriausia pačiai įsitikinti. Pakalbėjusi telefonu su įgaliotiniu Haidermanu, pasikviečiau šunį ir išėjau pro galines namo duris. Šalia namo šuo nieko nepastebėjo, todėl ėjau fasadinių durų link, kol pamačiau viršininką Glisoną ir du pažeidėjus. Vienas, atpažintas kaip Doilis Parsinsas, jau gulėjo ant žemės, o Džastinas Bleikas tupėjo prie kairės galinės viršininko Glisono tarnybinio automobilio padangos.

— Ar girdėjote ką nors kalbantį?

— O, taip, gana aiškiai. Naktis buvo tyli. Viršininkas Glisonas pasakė Džastinui: „Tau teks parodyti man rankas.“ Turėčiau pridurti, kad tuo metu viršininko Glisono ginklas nebuvo išimtas iš dėklo. Džastinas atkirto: „Nori pamatyti mano rankas?“ ir tada jis smeigė dešinėje rankoje laikytą peilį į kairę galinę padangą.

Abigailė tęsė pasakojimą viską pakartodama pažodžiui, itin nuosekliai. Norėdamas šį tą išsiaiškinti Boidas ją pertraukė tik du kartus.

— Tikrai labai detalus pasakojimas.

— Mano atmintis eidetinė, kitaip tariant, fotografinė, — pridūrė Abigailė, nors ji visada susierzindavo, kai reikėdavo šitai aiškinti vartojant netikslų žodį.

— Jūs mums labai padėjote, panele Louveri.

— Tikiuosi. Jeigu tik būtų galėjęs, jis būtų užmušęs Bruksą.

Nors Boidas jau tiesė ranką norėdamas išjungti diktofoną, tačiau ją patraukė ir vėl atsilošė.

— Panele?

— Džastinas Bleikas. Jis būtų nudūręs viršininką Glisoną, jeigu tik būtų galėjęs, būtų jį užmušęs. Jo ketinimai buvo visiškai aiškūs, aiškiai matėsi jo įniršis ir, manyčiau, baimė. Matote, tik tiek jis ir moka — sužeisti arba pašalinti visus, kas stoja jam skersai kelio, kas trukdo. Yra žmonių, manančių, kad jų norai ir troškimai yra aukščiau visko ir visų kitų.

Ji matė žudiką, pamanė sau Abigailė. Tas vaikis jai nepriminė šalto, automatiškai įsakymus vykdančio Korotkio. Berniokas nebuvo toks greitas, toks šaltakraujis. Tačiau į jį žiūrėdama ji prisiminė Ilją, aitrų įtūžį Iljos veide, kai jis plūsdamasis spardė negyvą pusbrolį.

— Gal iki šios nakties jis ir nebuvo užmušęs žmogaus, nebuvo rimtai ko nors sužeidęs. Manau, jei būtų kitaip, jo judesiai būtų buvę miklesni. Bet, nors šiąnakt to nenutiko, galbūt galėtų nutikti kurią nors kitą naktį kam nors kitam, žmogui, neturinčiam viršininko Glisono jėgų, refleksų ir dvasinės ramybės. Gal tada reikėtų apžiūrėti ką nors daugiau nei sulaužytą nosį.

— Taip, panele.

— Atsiprašau. Tas įvykis mane labai prislėgė. Labiau nei įsivaizdavau. Mano nuomonė neturėtų būti svarbi. Jeigu jums daugiau nieko nereikia, norėčiau važiuoti namo.

— Galėčiau paprašyti, kad kas nors jus nuvežtų.

— Ne, pati parvažiuosiu. Ačiū, įgaliotini, jūs buvote labai malonus.

Abigailė pasuko durų link ir sustojo išgirdusi Bruksą, šaukiantį ją vardu. Priėjęs arčiau jis paėmė ją už parankės.

— Aš tik minutėlei, — pratarė Bruksas Boidui ir palydėjo Abigailę į lauką.

— Ar gerai jautiesi?

— Taip. Jau sakiau.

— Bet Boidui ką tik pasakei, jog įvykis tave prislėgė labiau nei manei.

— Taip, sakiau, bet tai nereiškia, kad blogai jaučiuosi. Aš pavargau. Man atrodo, kad važiuosiu namo ir dar truputį pamiegosiu.

— Gerai. Vėliau paskambinsiu arba užsuksiu, pažiūrėsiu kaip tu.

— Neturėtum dėl manęs jaudintis. Man tavo nerimo tikrai nereikia, — kaip ir nereikia Džastino Bleiko keliamų aliuzijų į Ilją Volkovą. — Ar pamerkei marškinius į šaltą vandenį su druska?