Нора Робертс - Liudininkė

— Pirma, vargu ar jūsų žodis gali kaip nors veikti jūsų sūnaus elgesį. Antra, ne jūs, o jūsų sūnus man skolingas atsiprašymą už tai, kas šįryt nutiko. Ir galiausiai jūsų pasiūlymas traktuotinas kaip kyšis — siūlote pinigus už tai, kad iškraipyčiau faktus. Kiek žinau, atliekant kriminalinį tyrimą, mėginimas papirkti liudininką yra nusikaltimas. Paprasčiausias sprendimas ir, savaime suprantama, jums tinkamiausias variantas — mano neigiamas atsakymas. Viso geriausio.

Abigailė pasitraukė nuo slenksčio, užtrenkė duris ir užrakino spynas.

Bleikas ėmė daužyti duris kumščiu. Abigailė susivokė visai tuo nesistebinti. Jo sūnus paveldėjo tokį pat nestabilumą ir iliuziją, kad yra visiems žinomas. Užmetusi ranką ant pistoleto rankenos Abigailė grįžo prie virtuvėje esančio ekrano ir stebėjo, kaip sekretorius stengiasi nuraminti darbdavį.

Ji nenorėjo kviesti policijos. Abigailei jau pakako bėdų, trukdžių ir bjauraus elgesio.

Taip, ji nebijojo sau prisipažinti, kad jautėsi kiek sukrėsta. Tačiau ji atsilaikė prieš bauginimus ir grasinimus. Šįkart jos neįveikė panika, nebesinorėjo bėgti, svarstė Abigailė.

Ji netikėjo likimu, jai neatrodė, kad viskas suplanuota iš anksto, bet, jei būtų tikėjusi, būtų išmąsčiusi, bent jau teoriškai šios dvi patirtys — primintas Ilja, o paskui ir jo tėvas, jai buvo nulemtos, kad sau įrodytų, jog gali prieš juos atsilaikyti ir atsilaikys.

Ji daugiau nebėgtų. Jeigu tikėtų lemtimi.

— Duosime jam dvi minutes, kad atgautų pusiausvyrą ir išvažiuotų. Jeigu neišvažiuos, vėl išeisime.

Bet šįkart, pasiryžo Abigailė, ginklą ji laikys rankoje, o ne dėkle.

Kadangi ji apsisprendė rimtai, nustatė chronometrą ir stebėjo toliau, kas vyksta ekrane.

Turbūt Bleiko kraujospūdis pavojingai padidėjo, svarstė Abigailė, nes jo skruostai dabar buvo vyšniniai, o akys kone visiškai išsprogo. Ji matė, kaip Bleikui rėkiant ant sekretoriaus kilnojasi įspūdinga jo krūtinė.

Vylėsi, kad jai nereikės kviesti greitosios pagalbos arba policijos.

Dabar Abigailė tenorėjo baigti darbą ir šiek tiek patriūsti sode. Šio žmogaus bėdos jos nejaudina.

Praėjus minutei ir keturiasdešimt dviem sekundėms Bleikas nulėkė prie savo automobilio. Kai sekretorius apgręžė mašiną ir nuvažiavo, Abigailė su palengvėjimu atsiduso.

Šitiek metų, svarstė ji. Ar ne ironiška, kad ji vėl tapo nusikaltimo liudininke, bauginimų ir grasinimų objektu?

Ne, ji netiki likimu ir vis dėlto... jautėsi taip, tarsi likimas būtų nusprendęs apsukti gyvenimą ir grąžinti ten, nuo ko ji ir pradėjo.

Ji turėjo apie ką pamąstyti.

Pažvelgusi į savo darbus Abigailė vėl atsiduso.

— Man atrodo, eisime pasivaikščioti, — kreipėsi ji į Bertą. — Dabar esu per daug įpykusi, kad galėčiau dirbti.

Gryname ore jos nuotaika pasitaisė; vaikščiodama tarp medžių, grožėdamasi prasiskleidusiomis lauko gėlėmis, pabuvusi savojoje vietelėje, iš kurios atsiveria kalnų vaizdas, Abigailė aprimo. Jau netrukusi ji imsis ieškoti tinkamo suolelio.

Abigailė pasijuto... turbūt laiminga; ir tada ji gavo Brukso žinutę.

Ar neprieštarautum, jei atsivežčiau kinų maisto? Nieko negamink. Turbūt esi pavargusi.

Kiek pasvarsčiusi Abigailė parašė atsakymą: Nesu pavargusi, bet mėgstu kinų maistą. Ačiū.

Visai netrukus ji gavo kitą žinutę.

Nėra už ką.

Abigailė nusijuokė, jos nuotaika dar labiau pagerėjo. Kadangi vis tiek buvo lauke, nutarė pramankštinti Bertą; jis bėgiojo ištisą valandą. Galiausiai Abigailė visai šviesia galva grįžo namo dirbti.

Ji prarado laiko nuovoką, nors taip retai nutikdavo, ir vėl išgirdusi suveikusią signalizaciją buvo besupykstanti. Jeigu tas nemalonus žmogus sumanė grįžti, ji nebebus tokia mandagi, nusprendė.

Pamačiusi tarnybinį Brukso automobilį Abigailė vėl pragiedrėjo. Pažiūrėjusi kelinta yra valanda, ji pamatė, kad darbavosi ilgiau nei iki šeštos.

Šiandien nebeteks triūsti sode, pamanė Abigailė, bėdą dėl prarasto malonumo suversdama nemaloniajam žmogui ir jo akmeninio veido sekretoriui.

Išjungusi kompiuterį ji vėl patenkinta nuėjo atidaryti durų, mąstydama apie laukiančius pietus su Bruksu.

Išvydus jo veidą džiugią šypseną pakeitė nerimastingas vypsnis.

— Nemiegojai.

— Daug darbų.

— Atrodai labai pavargęs. Duok, dalį paimsiu. Dviem žmonėms tiek maisto tikrai per daug.

— Žinai, kaip kalbama apie kinų maistą.

— Tos kalbos — netiesa. Jeigu tinkamai valgysi, po valandos nesijauti alkanas. Kaip matau, nupirkai ir pijin.

— Tikrai?

— Kiniškas alus, — kalbėjo Abigailė eidama į virtuvę. — Kinų valstiečiai alų gaminti pradėjo jau septyni tūkstančiai metų prieš Kristų.

— Nemanau, kad mano atvežtas Zhujiang toks senas.

— Tik pajuokavau. Alus — ne tas, kurio nupirkai — buvo naudojamas ritualų metu. Modernios alaus gamybos technologijos Kinijoje buvo įdiegtos tik septynioliktame amžiuje.

— Smagu sužinoti.

— Ir iš kalbos atrodai pavargęs. Tau reikėtų pasėdėti ir išgerti alaus. Aš dvi valandas pamiegojau, valandą pasivaikščiojau. Jaučiuosi pailsėjusi. Išdėliosiu maistą.

— Aš tik paprašiau, kad man ko nors parinktų. Nežinojau, ko labiausiai norėtum.

— Nesu išranki, — Abigailė atidarinėjo dėžutes. — Apgailestauju, kad diena buvo sunki. Jeigu nori, gali man pasipasakoti.

— Advokatai, ginčai, kaltinimai, grasinimai, — Bruksas atsidarė alų ir atsisėdo prie stalo. — Dokumentai, susirinkimai... Tu nedėk visko į dubenėlius. Kinų maistas geras tuo, kad galima valgyti tiesiai iš dėžučių.

— Bet tada nori nenori valgysi skubėdamas, o toks valgymas prastai ramina. — Abigailė numanė, kad Bruksą reikėtų apraminti. — Jeigu pasakytum, ko nori, viską sudėčiau į lėkštę.

— Įdėk bet ko. Aš irgi nesu išrankus.

— Po pietų mums reikėtų išeiti pasivaikščioti, o tada pagulėtum šiltoje vonioje ir pamėgintum užmigti. Atrodai labai įsitempęs, nors retai toks būni.

— Sakyčiau, mane labiausiai erzina persekiojantys advokatai, besistengiantys iš paskutiniųjų spausti, mėginantys įbauginti ir mane, ir įgaliotinius.

— Taip, jis labai nemalonus žmogus. — Abigailė įkrėtė iš dubens ryžių, ant jų uždėjo gerą samtuką saldžiarūgštės kiaulienos, dar įmetė virtinį, makaronų ir krevečių. — Kai šiandien po pietų jis išvažiavo, ir pačiai teko eiti pasivaikščioti, kad pagerėtų nuotaika.

— Išvažiavo? Iš čia? Bleikas buvo čia atvažiavęs?

— Šiandien popiet. Su savo sekretoriumi. Neva atsiprašyti už „neapdairų“ savo sūnaus elgesį. Bet jam prastai sekėsi slėpti sumanytą gudrybę. Jis liko labai nepatenkintas, kai neleidau užeiti ir aptarti susiklosčiusios padėties.

— Net neabejoju. Tas žmogus nemėgsta, kai jam atsakoma. Gerai, kad neatidarei durų.

— Duris atidariau, bet vidun nekviečiau. — Abigailė nusprendė, kad alų gers tiesiai iš butelio kaip Bruksas. — Ar žinai, kad jo sekretorius nešiojasi ginklą?

— Taip. Nori pasakyti, kad jis tą ginklą buvo išsitraukęs?

— Oi, ne. Ne, nesijaudink, — ji norėjo nuraminti, bet viskas susiklostė priešingai. — Aišku, kad neišsitraukė. Aš tik pamačiau, kad jo švarko skvernas pakilęs; ir dar jis išsidavė kūno kalba, kai Bertas suurzgė.

Bruksas nurijo mauką alaus.

— Kodėl nepasakoji, ką pasakė ir padarė?

— Tu ir taip prislėgtas, — atsakė Abigailė. — Man nereikėjo apie jį užsiminti.

— Būtinai reikėjo.