Нора Робертс - Liudininkė

— Žinau, kad nenori.

— Aš... pašildysiu maistą.

— Viskas gerai. — Bruksas atsistojo, pasiėmė iš stalčiaus šakutę ir vėl atsisėdo. — Gerai, — pakartojo įsidėjęs į burną kąsnį.

— Reikėtų valgyti su lazdelėmis.

— Taip ir neišmokau.

— Galėčiau pamokyti.

— Gal kada nors kitą kartą. Sėsk ir valgyk.

— Aš... Tu vis dar pyksti. Neatlyžti, nes aš verkiau. Vadinasi, ašaros — ginklas.

— Taip, pykstu ir neatlyžtu, nes verki todėl, kad tave drasko kažkas, apie ką man nepasakoji ar jautiesi negalinti papasakoti. Neatlyžtu, nes tave myliu.

Ašaros, kurias ji buvo besuvaldanti, vėl pasruvo; karštos ašaros ritosi viena po kitos kaip kylanti panika. Sukūkčiojusi Abigailė puolė prie durų, atrakino spynas ir išlėkė į lauką.

— Abigailė...

— Nereikia. Nereikia. Nežinau, ką man daryti. Turiu pagalvoti, turiu susitvardyti. Tau reikėtų išeiti, kol įstengsiu kalbėti protingai.

— Nejau manai, kad galėčiau tave palikti vieną štai tokios būsenos? Juk sakau, kad tave myliu, o dabar man atrodo, kad per mane tau taip skauda širdį.

Ji atsigręžė prispaudusi kumščius prie krūtinės, ašaromis paplūdusiomis akimis, apimta galingų emocijų.

— Man niekas niekada nėra to sakęs. Per visą gyvenimą niekada niekas man nėra ištaręs tokių žodžių.

— Aš tiesiog čia pažadu, kad iš manęs juos girdėsi kasdien.

— Ne... ne, nežadėk. Nereikia. Nežinau, ką jaučiu. Kaip man sužinoti, kad tie žodžiai nėra tušti? Labai keista juos girdėti, į tave žiūrėti ir matyti, kad kalbi nuoširdžiai. Bent man taip atrodo. Kaip man žinoti?

— Negali visko žinoti. Kartais reikia pasitikėti. Kartais tereikia jausti.

— Norėčiau, — ji tebelaikė prie krūtinės prispaudusi kumščius, tarsi praskėtus pirštus visos emocijos išlėktų. — Noriu daugiau, nei galiu pakelti.

— Tai imk. Viskas čia pat.

— Taip neteisinga. Neteisinga tavo atžvilgiu. Tu nesupranti; tu negali.

— Abigailė...

— Tai net ne mano vardas!

Ji užsidengė delnu burną ir vėl sukūkčiojo. Bruksas žengė prie jos ir nubraukė nuo skruosto ašaras.

— Žinau.

Mirtinai išblyškusi Abigailė pasitraukė ir įsitvėrė priebučio turėklo.

— Iš kur žinai?

— Tu nuo kažko bėgi ar slepiesi. Esi per daug sumani, kad slėptumeisi nepasikeitusi vardo. Abigailė man patinka, bet žinojau, kad tai ne tavo vardas. Bet ne vardas svarbiausia. Svarbiausia, jog manimi pasitikėtum tiek, kad galėtum pasipasakoti. Rodos, dabar pats metas.

— Ar dar kas nors žino?

— Tu velniškai išsigandusi. Man nepatinka. Nesuprantu, kodėl kas nors turėtų žinoti, kam galėtų rūpėti... Ar esi dar ką nors prisileidusi taip arti, kaip prisileidai mane?

— Ne. Niekada.

— Dabar pažvelk į mane, — eidamas prie Abigailės tyliai kalbėjo Bruksas. — Paklausyk manęs.

— Klausau.

— Aš tau pasakysiu, kad niekada tavęs nenuvilsiu. Tau teks tuo patikėti; nuo to ir pradėsim. Pamėginkim dar kartą. Aš tave myliu, — jis švelniai bučiavo Abigailę, kol ši aprimo ir liovėsi drebėjusi. — Na, štai, nebuvo labai sudėtinga. Ir tu mane myli. Matau ir jaučiu. Kodėl tau nepamėginus to pasakyti žodžiais?

— Nežinau. Norėčiau žinoti.

— Tu tik pamėgink, pažiūrėk, koks apims jausmas. Aš tau nepadėsiu.

— Aš... aš tave myliu. Oo, Dieve, — ji užsimerkė. — Atrodo, tikrai.

— Pakartok ir pabučiuok mane.

— Aš tave myliu. — Abigailė pasijuto neįtikėtinai laisva. Ji troško to žinojimo, tos dovanos, to lengvumo. Meilė... Būti mylimai ir dalintis meile...

Ji netikėjo meile. Netikėjo stebuklais.

Vis dėlto tai meilė. Tikras stebuklas.

— Nežinau, ką dabar daryti.

— Viskas gerai.

Abigailė įkvėpė ir iškvėpė. Ji net kvėpavo kitaip — laisviau, giliau.

— Noriu pašildyti pietus. Noriu tave išmokyti naudotis lazdelėmis ir su tavimi pietauti. Ar galim? Ar galim valandėlę tiesiog pabūti?

— Aišku, kad galim. — Jeigu jai reikia šiek tiek laiko, jis palauks. — Tik dėl lazdelių nieko nežadu.

— Tu viską pakeitei.

— Į gera ar į bloga?

Ji minutėlę patylėjo.

— Nežinau. Bet pakeitei.

21

Pradėjusi šildyti maistą Abigailė aprimo — paprastumas ir rutina guodė. Bruksas jos daugiau nespaudė. Ji suprato, kad tai ir yra jo talentas, jo ginklas. Bruksas mokėjo laukti. Jis žinojo, kaip pakeisti toną, suteikti jai erdvės, padėti atsipalaiduoti, kad mintys neliktų surizgusios į kietus mazgus.

Žiūrėdama, kaip negrabiai jis mokosi valgyti lazdelėmis, Abigailė juokėsi, nors ir įtarė, kad jis kiek apsimeta.

Bruksui atėjus į jos gyvenimą Abigailė juokėsi daugiau nei per visus metus iki jo.

Jau vien dėl to vertėtų rizikuoti.

Ji galėtų atsisakyti, paprašyti daugiau laiko. Jis palauktų, o ji galėtų pasiieškoti naujos vietos, naujos tapatybės, vėl apmąstytų planus bėgti.

Ir jeigu ji vėl pabėgtų, niekada nesužinotų, kas būtų galėję nutikti. Niekada nebejaustų to, ką jaučia dabar, būdama su juo. Ir daugiau niekada neleistų sau nė mėginti to pajusti.

Ji galėtų rasti ramybę ir saugumą. Jau ir anksčiau buvo pavykę. Bet daugiau niekada neras meilės.

Taigi galėjo rinktis — išvykti ir gyventi saugiai arba rizikuoti viskuo: saugumu, laisve, net gyvybe, vardan meilės.

— Ar galėtume išeiti pasivaikščioti? — paklausė ji Brukso.

— Žinoma.

— Suprantu, kad esi pavargęs, — jiems išėjus į lauką tarė Abigailė. — Mums reikėtų palaukti, prieš kalbant apie... viską.

— Jeigu ne šiandien, tai rytoj.

— Nežinau, ar rytoj turėsiu tiek drąsos.

— Tada papasakok man, ko bijai.

— Tiek daug visko... Žinai, ko dabar labiausiai bijau? Jei tau viską papasakosiu, tu man to paties nebejausi, žvelgsi kitaip.

Bruksas pasilenkė, pakėlė pagalį ir jį metė. Bertas pažvelgė į Abigailę, pamatė jos duotą ženklą ir nubėgo į priekį.

— Meilės negalima įjungti ar išjungti kaip lempos spragtelėjus jungikliu.

— Nežinau. Niekada nebuvau įsimylėjusi. Bijau prarasti meilę ir tave. Viską. Tu vykdai savo pareigas; dar daugiau, tu laikaisi kodekso. Pažinojau tokį žmogų kaip tu; jis buvo panašus į tave labiau, nei iš pradžių maniau. Jis mirė mane gindamas.

— Nuo ko?

— Viskas labai sudėtinga.

— Aišku. Ar jis tave mylėjo?

— Ne taip, kaip tikriausiai manai. Jo meilė nebuvo romantiška ar sustiprinta seksu. Jis vykdė savo pareigą. Tačiau, be viso to, jis manimi rūpinosi, — Abigailė prispaudė prie širdies ranką. — Rūpinosi neatsižvelgdamas į tai, kas aš, ką buvau baigusi, nepaisydamas į mane dėtų vilčių. Jis rūpinosi manimi tokia, kokia tada buvau.

— Sakei, kad nežinai, kas tavo tėvas, vadinasi, kalbi ne apie jį. Tai buvo policininkas? Tuomet pareiga. Abigailė, ar tu buvai saugoma kaip liudininkė?

Jos ranka drebėjo. Ar jis tai pamatė, ar pajuto? — svarstė Abigailė. Bruksas paėmė jos delną, sušildė ir tvirtai suspaudė.

— Mane saugojo. Man turėjo būti suteikta nauja tapatybė, naujas gyvenimas, bet... viskas susiklostė labai blogai.

— Kaip seniai?

— Buvau šešiolikos.

— Šešiolikos?

— Tą dieną man sukako septyniolika... — Džono krauju suteptos rankos. — Pasakoju ne taip, kaip turėčiau. Niekada neįsivaizdavau, kad kam nors visa tai pasakosiu.

— Kodėl nepasakoji visko iš pradžių?

— Nelabai žinau, kur toji pradžia. Gal tada, kai supratau, kad nenoriu būti gydytoja, o tai nutiko pirmą parengiamųjų medicinos studijų semestrą.