Нора Робертс - Liudininkė

— Paistalai, nes šitai tau niekaip neužmetė atsakomybės už tai, kas nutiko paskui. Tavo mama — pabaisa.

Abigailė pakėlė galvą ir išplėtė blausias akis.

— Mano... tai kad... ji...

— Dar blogiau. Ji — sušikta robote; ji ir tave norėjo paversti tokiu robotu. Juk ir pati tau sakė, kad „sukūrė“ tave pagal savo instrukcijas. Esi sumani, graži, sveika ir už tai jai skolinga. Paistalai.

— Mano genetinė sandara...

— Užsičiaupk. Aš dar nebaigiau. Motina vertė tave rengtis taip, kaip norėjo ji, vertė tave studijuoti ten, kur norėjo ji, garantuoju, kad ji vertė tave bendrauti su jos parinktais žmonėmis, skaityti jos parinktas knygas, valgyti tai, ką ji, po velnių, liepdavo. Ar aš klystu?

Abigailė tik papurtė galvą.

— Taip, galbūt ji niekada nepakėlė prieš tave rankos, ji tave rengė, maitino, aprūpino puikiu stogu virš galvos, bet, širdele, pirmus šešiolika savo gyvenimo metų tu buvai žalojama. Daugybė vaikų būtų pabėgę ar padarę ką nors dar blogiau. O tu nusikirpai plaukus ir įsigavai į klubą. Jeigu dėl to, kas nutiko, nori kaltinti ką nors kitą, o ne žudiką ir jo bosą, kaltink motiną.

— Bet...

— Ar kada nors buvai pas psichologą?

— Nesu išprotėjusi.

— Nesi. Aš tik paklausiau.

— Kiek prisimenu, lankiausi pas psichologą dar iki išeidama iš namų. Ji buvo man suradusi vieną geriausių Čikagoje vaikų psichologų.

— Vadinasi, ir šiuo atveju negalėjai rinktis.

— Negalėjau, — atsiduso Abigailė. — Negalėjau, nes visada viską rinkdavo ji.

Apglėbęs delnais skruostus Bruksas ją pabučiavo.

— Abigailė, tu — stebuklas. Stebuklas, kad gimei iš tokio šaltakraujo, kietaširdžio žmogaus ir esi tokia, kokia esi. Nepamiršk to. Visa kita galėsi papasakoti tada, kai būsi pasirengusi.

— Ar pabučiuosi mane dar kartą?

— Du kartus klausti neteks.

Bruksas vėl apglėbė jos skruostus delnais ir šiltai priglaudė lūpas prie jos lūpų. Abigailė suėmė jam už riešų ir dar minutėlę užtęsė bučinį.

Ji nebuvo tikra, ar išgirdęs visą istoriją Bruksas panorės dar kartą ją pabučiuoti.

Tada papasakojo jam apie Džoną, Terę, apie patį namą, savo kasdienybę ir teisėtą gyvenimą. Abigailė sau pripažino, kad šiek tiek delsia pasakojimą baigti. Ji papasakojo Bruksui, kaip Bilas Kosgrouvas ją išmokė lošti pokerį, kaip Linda šukuodavo jai plaukus.

— Baisu, bet tai buvo geriausias metas mano gyvenime. Žiūrėjau televizorių, klausiausi muzikos, mokiausi, gaminau valgyti, studijavau, galėjau pasikalbėti su žmonėmis. Džonas ir Terė... suprantu, jie dirbo savo darbą, bet jie ir buvo mano šeima. Tada atėjo mano gimtadienis. Nemaniau, kad jie žino, kad galvos, kaip jį atšvęsti. Džonas man padovanojo auskarėlius. Ausis prasidūriau tą dieną, kai su Džiulė vaikščiojau po prekybos centrą, ir jis man padovanojo pirmus tikrus auskarėlius. O Terė padovanojo megztuką; jis buvo labai gražus. Nuėjau į savo kambarį įsisegti auskarų ir apsivilkti megztuko. Buvau tokia laiminga...

Abigailė minutėlei nutilo galvodama, kaip jam paaiškinti tai, ko pati niekada iki galo nebuvo išsiaiškinusi.

— Tądien viskas buvo kitaip nei tada, prekybos centre. Mane apėmusios laimės nekurstė maištas, nepažinti pojūčiai ar melas. Viskas buvo taip gilu, stipru. Žinojau, kad tuo megztuku ir tais auskarėliais pasipuošiu tada, kai liudysiu teisme. Kadangi negalėjau grąžinti Džiulei gyvenimo, norėjau dalyvauti vykdant teisingumą. O kai viskas baigsis, norėjau tapti tuo, kuo svajojau. Nesvarbu, koks man bus suteiktas vardas, tapsiu laisva būti savimi. Ir tada... Apie tai, kas nutiko, žinau ne viską. Galiu tik svarstyti. Visaip tas mintis dėliojau, daugybę kartų... Logiškiausia versija, kad Bilas Kosgrouvas ir tą vakarą Lindą pakeitęs agentas, pavarde Kiganas, kaip paprastai įėjo pro virtuvę. Manau, kad Terė ten buvo viena, o Džonas tuo metu buvo kambaryje. Turbūt Terė ką nors pajuto ar įtarė. Nežinau, ką ar kodėl. Jie ją nužudė, o gal tada dar tik stipriai sužeidė. Vis dėlto ji dar spėjo susisiekti su Džonu, todėl jis buvo pasirengęs. Tačiau Džonas negalėjo nusigauti iki manęs, negalėjo užbėgti laiptais nepastebėtas. Išgirdau šūvius. Viskas vyko labai greitai. Išbėgau iš miegamojo ir pamačiau Džoną. Kai Džonas pasiekė mane, jau buvo kelis kartus pašautas. Jis smarkiai kraujavo iš kojos ir pilvo. Įstūmęs mane į miegamąjį nualpo. Negalėjau sustabdyti kraujavimo.

Abigailė nudūrė akis į savo rankas.

— Negalėjau sustabdyti. Žinojau, ką reikia daryti, bet negalėjau jam padėti. Jis turėjo mažai laiko. Visai nebuvo laiko. Džonas liepė man bėgti. Liepė čiupti viską, ką tik galiu, ir sprukti pro langą. Policija pasitikėti negalėjau. Jeigu jie užverbavo Kosgrouvą ir tą kitą, vadinasi, tokių buvo ir daugiau. Kalbu apie Volkovus. Nenorėjau jo taip palikti. Bet paėmusi visus turėtus pinigus, nešiojamąjį kompiuterį, kelis drabužius ir Džono ginklą išlipau pro langą. Ketinau iškviesti pagalbą. Gal jis ir nebūtų miręs, jei tik būtų laiku atskubėjusi pagalba. Nežinojau, Terė gyva, ar mirusi. Vos man nubėgus iki kito kvartalo, namas sprogo. Manau, jie planavo jį susprogdinti man ten esant. Jie būtų pakeitę Džoną ir Terę, tada kaip nors išsisukę, o namą susprogdinę.

— Kur bėgai?

— Grįžau namo. Mama turėjo būti darbe, o virėjai — laisvadienis. Raktą tebeturėjau. Grįžau namo ir ketinau ten slėptis iki pareis mama. Pamačiau, kad visus mano daiktus ji buvo sudėjusi į dėžes. Kai kurių daiktų jau nebuvo. Nežinau, kodėl visa tai mane taip labai nuliūdino.

— O aš žinau.

— Gerai. Atsidariau seifą ir paėmiau man skirtus pinigus. Dešimt tūkstančių dolerių. Negerai padariau, bet apvogiau motiną ir išėjau. Niekada negrįžau. Ėjau ir stengiausi galvoti. Iš pradžių siautė audra, bet tada tik lijo. Lijo ir buvo tamsu. Žinojau, kad Džonas ir Terė nebegyvi, o paskutiniai man skirti Džono žodžiai buvo įsakymas bėgti. Prie kavinukės pamačiau furgonėlį su Indianos numeriais. Įlipau į galą ir palindau po brezentu. Važiuodama užmigau, o kai nubudau, buvau Tere Hote. Susiradau motelį, sumokėjau grynaisiais. Nuėjau į parduotuvę ir nusipirkau ryškiai raudonų plaukų dažų. Mano plaukai nusidažė oranžine spalva, bet atrodžiau kitaip. Vėl miegojau; labai ilgai. Tada įsijungiau televizorių. Per CNN pamačiau reportažą apie Džoną ir Terę, apie mūsų namą. Apie save. Jie manė, kad buvau tame name. Jie ieškojo mūsų palaikų. Aš vos nepaskambinau policijai. Turėjau detektyvės Grifit vizitinę kortelę, bet bijojau. Nutariau palaukti, dėl visa ko nusipirkau vienkartinį mobilųįį telefoną. Palaukiau dar vieną dieną, valgiau kambaryje, beveik visai iš jo neišeidavau, žiūrėjau žinių laidas, stengiausi surasti kuo daugiau informacijos internete.

Abigailė nutilo ir giliai atsikvėpė.

— Galiausiai sužinojau šį tą daugiau. Jie jau nemanė, kad buvau tame name. Žinojo, kad manęs ten nebuvo. Sklido kalbos, kad mane kažkas pagrobė, dar kalbėjo, kad aš pagrobiau ginklą, nušoviau Džoną ir Terę, susprogdinau namą. Kosgrouvas ir Kiganas surezgė istoriją apie tai, kaip jie vos kelias sekundes pavėlavo. Kosgrouvas irgi sužeistas.

— Bet juk liko Džono palaikai? Ką sakė ekspertai?

— Jie tik tyrė ir tyrė. Buvo sakoma, kad name užgeso šviesa, nesimatė, kas šaudo, bet Kiganas šiaip taip išvedė Kosgrouvą į lauką. Tada namas ir sprogo. Taigi aš bėgau toliau. Autobusu nuvažiavau į Indianapolį. Nusipirkau maisto, susiradau motelį, pasidariau naują tapatybės kortelę ir vairuotojo pažymėjimą, už grynus pinigus iš metalo laužo supirkėjo įsigijau seną mašiną; automobilio pardavėjas nugabeno mane į Nešvilį. Ten tris mėnesius laukiau, kol gausiu automobilio numerius. Tada vėl persidažiau plaukus, pasidariau naują tapatybės kortelę ir patraukiau pirmyn.