Нора Робертс - Liudininkė

— Susirangyti ant grindų ir numirti?

— Taip. Taip, — prajuko Abigailė. — Turbūt šitaip žmonės ir pasijunta bent kartą gyvenime. Išėjusi iš vonios vis dar jaučiausi prastai, tada pamačiau... Džiulė ir Aleksis mylėjosi ant sofos. Aš žiūrėjau į juos susižavėjusi, paklaikusi ir sutrikusi vienu metu. Pro virtuvės duris išėjau į terasą. Gryname ore pasijutau geriau. Atsisėdau ant kėdės ir užmigau. Mane pažadino balsai.

— Tau šalta, — Abigailei pradėjus drebėti, Bruksas apglėbė ją per pečius.

— Tą naktį man buvo šalta, nes nuo upės pūtė vėjas, mane pykino ir... dėjosi tokie baisūs dalykai... Ir dabar tą patį jaučiu. Norėčiau grįžti. Kai žingsniuoju, man lengviau kalbėti.

— Gerai.

— Ketinau pastatyti čia suoliuką, kuris neišsiskirtų iš aplinkos, kuris atrodytų taip, tarsi būtų čia išaugęs. Man patinka iš šios vietos atsiveriantis vaizdas, čia taip ramu, girdėti tik upelio čiurlenimas ir paukščių čiulbėjimas. Matai, kaip Bertui patinka žaisti vandenyje? Man atrodo, kad čia viskas mano. Kvaila.

— Nekvaila.

Kvaila, mintyse pakartojo Abigailė.

— Tą naktį pažvelgiau pro stiklines stumdomąsias duris ir pamačiau du vyrus bei Aleksį. Džiulės nemačiau. Iš pradžių jie kalbėjosi rusiškai, bet man teko mokytis rusų kalbos. Man patinka kalbos, aš joms gabi. Viską supratau. Vieno vyro vardas buvo Korotkis. Jakovas Korotkis kaltino Aleksį, kad šis vagia iš šeimos pinigus. Jie susiginčijo, ir iš pradžių Aleksis elgėsi labai arogantiškai. Bet neilgai. Jie sakė, kad Aleksis dirbo policijai, teikė jiems informaciją, nes buvo suimtas už narkotikus. Kitas vyras — jis buvo labai stambus ir didelis — jėga parklupdė Aleksį, ir tada šis išsigando. Aleksis mėgino juos papirkti, paskui ėmė grasinti, galiausiai — maldauti. Gal duotum man savo ranką?

Bruksas paėmė jos delną ir švelniai spustelėjo.

— Nebepasakok, kai pajusi, kad nebegali.

— Turiu baigti. Korotkis šovė į jį kartą, o paskui — dar du kartus į smilkinį. Jis šovė taip, tarsi būtų mėginęs užvesti automobilį arba apsivilkti marškinius. Kuo paprasčiausiai... Tada atėjo Džiulė. Buvo neapsirengusi, ją pykino. Ji beveik nieko nesakė, nieko nematė, ir Korotkis į ją šovė — tarsi būtų suveikę refleksai, tarsi būtų pritrėškęs uodą. Dieve. Dieve...

— Atsiremk į mane, — Bruksas paleido jos ranką ir toliau ėjo ją apsikabinęs.

— Vis dėlto Korotkis buvo įpykęs, nes nežinojo, kad ji čia, nes jam niekas apie tai nepranešė. Nepranešė ir apie mane. Apie mane, besigūžiančią už stumdomųjų durų ir sustirusią, jie nieko nežinojo. Tikrai buvau sustirusi.

Nereikėjo eiti pasivaikščioti, pagalvojo Abigailė. Dabar jos kojos buvo lyg vatinės, ėmė traukti skrandį. Jai norėjosi prisėsti, labai norėjosi, kad po tiek metų taip aiškiai visko nematytų, negirdėtų ir nejaustų.

— Gal jau pakaks, — tyliai pratarė Bruksas. — Grįžkim namo.

— Atėjo Ilja. Jis buvo pirmasis, mane pabučiavęs. Jis buvo toks gražus, jis mane bučiavo, padėjo pasijusti taip, tarsi išties būčiau tikra. Nemanau, kad iki tol kada nors jaučiausi tikra. Na, gal tik tada, kai nusipirkau džinsus ir džemperį su gobtuvu, kai nusidažiau plaukus. Ir dar tada, kai mane pabučiavo Ilja Volkovas.

— Tai tiesiogiai nesusiję.

— Susiję. Jis atėjo ir buvo labai įpykęs. Ne todėl, kad rado nužudytą pusbrolį, bet todėl, kad Aleksį Korotkis turėjo nužudyti tik kitą vakarą. Supratau, kad tas žmogus, pirmas mane pabučiavęs vyras, užmuš ir mane. Jis žinojo, kad aš ten; jie turėjo mane surasti ir nužudyti. Jis plūdo Aleksį, spardė jį ir spardė. Aleksis jau buvo negyvas, bet Ilja taip niršo, kad nesiliovė jo spardęs. Vakar naktį visa tai vėl išvydau žiūrėdama į Džastiną Bleiką. Jame pamačiau tai, ką regėjau žvelgdama į Ilją. Tai baisiau už bet kokį ginklą.

Dabar Abigailė užuodė iš sodo sklindančius kvapus, lengvą tų sodrių, saldžių aromatų užuominą. Šitai guodė, kaip ir ją apglėbusi Brukso ranka.

— Puoliau bėgti. Nieko negalvodama nusiaviau naujuosius batelius. Bėgau negalvodama, kur lekiu. Mane buvo užvaldęs aklas siaubas, bėgau ir bėgau manydama, kad mane pagaus ir užmuš, nes nepaklausiau motinos, dariau, ką norėjau, o Džiulė nebegyva. Jai tebuvo aštuoniolika.

— Gerai. Dabar jau viskas gerai.

— Ne ne, visai negerai. Nė iš tolo negerai. Pargriuvau, išleidau iš rankų rankinę. Nė nesuvokiau, kad ją tebeturiu. Rankinėje buvo telefonas. Paskambinau policijai. Policija atvažiavo ir mane susirado. Papasakojau jiems, kas nutiko. Kalbėjausi su dviem detektyvais. Detektyve Grifit ir detektyvas Railis buvo man labai geri. Jie man padėjo.

— Gerai. Duok savo raktus.

— Savo raktus?

— Eisime vidun. Man reikia tavo raktų.

Suradusi raktus Abigailė juos padavė Bruksui.

— Jie mane nuvežė į namus, kur buvo saugu. Jie buvo su manimi, o paskui atėjo Džonas. Jungtinių Valstijų maršalas Džonas Barou ir Jungtinių Valstijų maršale Teresa Norton. Tu panašus į jį, į Džoną. Kantrus, įžvalgus ir geras.

— Prisėskim. Įkursiu ugnį, išvirsiu arbatos.

— Jau per šilta židiniui.

— Noriu įkurti židinį. Gerai?

— Žinoma, — Abigailė klusniai atsisėdo. — Keistokai jaučiuosi.

— Prisėsk ir pailsėk, kol aš viską paruošiu.

— Jie paskambino mano motinai. Ji grįžo. Motina nenorėjo, kad liudyčiau, kad apsigyvenčiau saugiame name, kurio paskiriant laukė maršalai, nenorėjo, kad man būtų paskirta liudininko apsauga.

— Ji dėl tavęs nerimavo, — degdamas prakurus spėjo Bruksas.

— Ne. Ji norėjo, kad imčiausi vasaros projekto, kad grįžčiau į Harvardą ir būčiau jauniausia istorijoje neurochirurgė, dirbanti Čikagos Silva Memorial ligoninėje. Aš laužiau jos sudarytą grafiką, kuriam ji skyrė tiek laiko ir pastangų. Kai nesutikau važiuoti su ja, motina išėjo, kaip ir tą dieną, kai viskas prasidėjo. Daugiau niekada su ja nekalbėjau.

Bruksas atsitūpė.

— Ji neverta nė vieno tavo žodelio; nė vienintelio. — Jis prikišo prie suglamžyto popieriaus gumulo degtuką, stebėjo kylančią liepsną, pradedančią laižyti prakurus. Jis susivokė besijaučiantis taip pat — įsižiebęs ir užsiliepsnojęs. Tik to Abigailei mažiausiai reikėjo. — Einu, užvirsiu arbatos. Pailsėk kelias minutes.

— Noriu tau papasakoti viską.

— Papasakosi, bet dabar pailsėk.

— Ar tu iškviesi maršalus? FTB?

— Abigailė, — jis suėmė delnais jos veidą. — Einu tau išvirti arbatos. Tikėk manimi.

Jam norėjosi ką nors nudaužti, sutrupinti į šipulius, trenkti kumščiais į ką nors kieta, kad sukruvintų krumplius. Ji buvo sužeista lygiai taip, kaip kad būtų rasta sumušta ir sulaužytais kaulais; ją sužalojo motina, palikusi traumos ištiktą, siaubo apimtą vaiką.

Bruksas užkaitė arbatinį. Jai reikia sušilti, vėl pasijusti saugiai, nurimti. Bruksui reikėjo sužinoti viską, ką ji papasakojo, bet dabar jis troško, kad viskas nuslūgtų, nukristų nuo jų abiejų pečių.

Arbatiniui užvirus Bruksas išsiėmė bloknotą ir užsirašė visas Abigailės paminėtas pavardes. Vėl įsidėjęs bloknotą užplikė jai arbatos.

Abigailė sėdėjo ant lovos labai tiesi — išblyškusi ir tiesi, apsiblaususiomis akimis.

— Ačiū.

Bruksas prisėdo šalia.

— Prieš tau tęsiant, norėčiau kai ką pasakyti.

Įsitempusi Abigailė įbedė akis į puodelį.

— Gerai.

— Dėl nieko nesi kalta.

Abigailės lūpos suvirpėjo, bet paskui ji susitvardė.

— Jaučiu šiokią tokią atsakomybę. Taip, buvau jauna, bet niekas manęs nevertė klastoti pažymėjimų ar eiti į klubą.