Нора Робертс - Liudininkė

Bruksas atsistojo ir jau buvo ją bepakeliąs. Ir tada ji spyrė jam keliu į tarpkojį.

Bruksas galėjo prisiekti pajutęs savo daiktą tilindžiuojantį galugerklyje ir galiausiai ten įstringantį, kai Abigailės alkūnė smeigė jam į gerklas. Spėjęs pajusti, kaip ant kaktos lipa akys, Bruksas krito ant grindų kaip akmuo. Be kvapo.

— O, Dieve, o Dieve! Bruksai. Labai atsiprašau.

Kadangi dabar jis tegalėjo švokšti, kartą pamėginęs nė nesistengė ko nors atsakyti. Geriau pagulės minutėlę... o gal jau ir niekada nebeatsikels.

— Turbūt užmigau. Tu mane išgąsdinai, — Abigailė mėgino jį apversti, nubraukė nuo veido plaukus. Šuo su užuojauta puolė jį laižyti. — Ar gali kvėpuoti? Ar kvėpuoji? Kvėpuoji.

Bruksas sukosėjo; gerklė liepsnojo visai kaip pragariškai skaudantis tarpkojis.

— Šūdas, — išstenėjo jis ir vėl sukosėjo.

— Atnešiu tau vandens su ledu. Stenkis kvėpuoti lėtai.

Turbūt ji buvo paliepusi šuniui likti prie jo, nes Bruksas atsigulė visai šalia.

— Kas per velnias? — Bruksui sušnypštus šiuos žodžius Bertas dar kartą palaižė jam veidą.

Bruksas vargais negalais nurijo seiles ir atsargiai apsivertė remdamasis rankomis ir keliais. Minutėlę jis taip ir stovėjo keturpėsčias, svarstydamas, ar viso gražaus ciklo nepabaigus išsivemiant. Jam pavyko atsisėsti ant grindų neišpylus skrandžio turinio; galiausiai atskubėjo šaltu maišeliu ir vandens stikline nešina Abigailė.

— Tik nedėk to ant mano kiaušių. Jau ir taip ne pyragai. — Bruksas paėmė stiklinę su vandeniu; pirmi du gurkšniai taip nudegino gerklę, jog atrodė, kad nurijo perlaužtus skutimosi peiliukus. Paskui peršulys kiek aprimo. — Kas per velnias? — pakartojo jis.

— Suveikė refleksai. Tikrai labai atsiprašau. Tu toks išbalęs. Labai atsiprašau. Užmigau ir vėl atsidūriau ten, Aleksio namuose. Ilja mane rado ir... turbūt tada mane palietei, o aš pamaniau, kad tai Ilja, ir sureagavau.

— Tai jau tikrai. Dieve jam padėk, jei jis į tave kėsinsis. Gali būti, kad dabar niekada neturėsim vaikų.

— Toks nestiprus smūgis į genitalijas neturėtų paveikti vaisingumo, — skubiai atsakė Abigailė, bet paskui nusuko žvilgsnį. Ji ir pati išblyško. — Aš labai atsiprašau, — pakartojo.

— Išgyvensiu. Kai kitą kartą nešiu tave į lovą, užsidėsiu apsaugas. Dabar tau gali tekti mane nešti.

— Aš tau padėsiu, — Abigailė švelniai pabučiavo jam į skruostą.

— Sakyčiau, man skauda ne ten, bet jei pabučiuotum ten, kur skauda, o aš normaliai sureaguočiau, paskui turbūt krisčiau negyvas. — Bruksas mostelėjo ranka atsisakydamas pagalbos ir atsistojo. — Ne taip jau ir blogai, — jis atsikrenkštė ir susiraukė.

— Padėsiu tau užlipti į viršų.

— Susitvarkysiu. Aš tik... nueisiu pasitikrinti. Dėl šventos ramybės.

— Gerai. Prieš lipdama į viršų išleisiu Bertą.

Užlipusi viršun Abigailė rado jį nusirengusį, tik su trumpikėmis; Bruksas stovėjo prie kameros ekrano ir jį apžiūrinėjo.

— Ar viskas... eee...

— Taip. Pataikei į dešimtuką, žudike.

— Toji vyrų vieta itin jautri.

— Galiu patvirtinti. Norėsiu, kad parodytum, kaip visa ši sistema veikia, kaip nuo vieno vaizdo pereini prie kito, kaip vaizdą padidini, kaip sumažini, visa kita...

— Viskas labai paprasta. Ar nori, kad parodyčiau dabar?

— Bus gerai ir rytoj. Turbūt turi surinkusi daug informacijos apie Volkovus, apie jų kišenėje sėdinčius agentus. Ir tai norėsiu peržiūrėti.

— Taip.

Bruksas atkreipė dėmesį į Abigailės intonaciją.

— Kas?

— Aš tau dar ne viską papasakojau.

— Dabar būtų tinkamas metas papasakoti.

— Pirmiausia norėčiau nusiprausti.

— Gerai, — turbūt norėtum tvarkingiau surikiuoti mintis, pamanė Bruksas.

Abigailė pasiėmė iš komodos naktinius marškinius.

— Grįšiu po minutėlės, — tarė ji ir nuėjo į vonią.

Kiek dar galima, pamanė sau Bruksas, išgirdęs tekantį vandenį; galiausiai jis nutarė, kad nėra prasmės spėlioti, tad paklojo lovą ir prigesino šviesą.

Išėjusi iš vonios Abigailė išėmė iš šaldytuvo du butelius vandens. Vieną butelį padavusi Bruksui, prisėdo ant lovos krašto.

— Man atrodo, tavo vietoje stebėčiausi, kodėl nemėginau kreiptis į pareigūnus, kodėl nepapasakojau, kas nutiko.

— Tu nežinojai, kuo gali pasitikėti.

— Taip, tiesa, bent jau iš pradžių taip ir buvo. Ir dar aš bijojau. Mane dar ilgai kamavo košmarai, iš praeities atklydę vaizdiniai, panikos priepuoliai. Dar ir dabar kartkartėmis mane ištinka nerimo priepuoliai. Na, pats matei. Net ir tada — nors šitai supratau tik praėjus nemažai laiko — maniau, kad privalau daryti tai, ką liepė Džonas. Jis mirė mane gindamas. Viskas vyko taip greitai, naršiai, jis kalbėjo taip primygtinai, griežtai. Dabar suprantu, kad tada abu gyvenome ta minute. Ir mano išlikimas tą minutę priklausė nuo galimybės pabėgti.

— Jeigu nebūtum pabėgusi, būtum mirusi. Savaime aišku.

— Taip, niekada tuo neabejojau. Pirmas dienas, pirmas savaites buvau puolusi į paniką. Nešdintis, laikytis atokiau, slėptis. Jeigu Volkovai mane rastų, užmuštų. Jeigu mane rastų pareigūnai, irgi užmuštų, nes jie susidėję su Volkovais. Jeigu mane rastų su Volkovais nesusidėję pareigūnai, suimtų už žmogžudystę. Todėl, kaip sakiau, ir bėgau, slapsčiausi.

— Niekas negalėtų tavęs dėl to kaltinti.

— Gal ir ne. Buvau jauna, dvasiškai traumuota. Nesvarbu, koks tavo intelektas; septyniolikos vis tiek esi nesubrendęs, nesuaugęs. Bet, prabėgus kiek daugiau laiko, ėmiau mąstyti blaiviau, į priekį. Juk turi būti daugiau tokių kaip Džonas ir Terė, tokių, kurie manimi patikėtų, išklausytų, padarytų bet ką, kad tik mane apgintų. Kiek galima taip bėgti ir bėgti, kiek galima slapstytis? Kaip galiu nieko nedaryti, jei aš vienintelė mačiau Džiulės nužudymą, jei žinojau tiesą apie Džono ir Terės mirtį? Todėl įsilaužiau į FTB ir Jungtinių Valstijų maršalų duomenų bazes.

— Tu... tu moki taip padaryti?

— Dabar man tai įprasta, bet pirmaisiais ir antraisiais slapstymosi metais labai daug ko išmokau. Kai ko išmokau iš to vaikino, apie kurį tau pasakojau, kai ką išsiaiškinau savo jėgomis. Norėjau kiek įmanoma daugiau sužinoti apie Kosgrouvą ir Kiganą, taip pat apie Lindą Peski. Tą dieną ji paskambino ir pasakė, kad serga. Ar tikrai taip ir buvo? Gal ji — dar viena Volkovo informatorė? Jos medicininiuose įrašuose pažymėta, kad ji buvo gydyta po apsinuodijimo maistu, todėl...

— Tu įsigavai ir į jos medicininius dokumentus?

— Aš pažeidžiau daug įstatymų. Juk sakei, kad kartais būtina pažeisti įstatymą.

Bruksas pasitrynė kaktą.

— Taip, sakiau. Pamirškim. Tau buvo gal devyniolika, gal dvidešimt metų ir tu galėjai įsilaužti į elektronines valstybinių institucijų bylas?

— Būčiau buvusi labai gera nusikaltimų elektroninėje erdvėje tyrėja.

— Teisėsauga patyrė didžią netektį.

— Maniau ir dabar manau, kad Linda Peski niekur nebuvo įsipainiojusi. Net ir dabar negaliu būti tikra, bet nėra jokių ženklų, rodančių, kad ji užsiiminėjo kuo kitu, o ne vien sąžiningai dirbo maršalo darbą. Dabar ji išėjusi į pensiją, augina du vaikus. Įtariu, kad tą dieną Kosgrouvas ko nors pribėrė į maistą, kad ji susirgtų. Tačiau niekaip negaliu to fakto įrodyti ir nesijaučiu pakankamai saugi, kad su ja susisiekčiau. Maniau tada ir dabar tebemanau, kad detektyvai Grifit ir Railis yra geri, sąžiningi policijos pareigūnai. Tačiau dvejojau, nes jie — Čikagos policininkai, ne iš FTB, o federaliniai pareigūnai dažnai perima vietinių policininkų pareigas. Be to, nerimavau, kad nesukelčiau ir jų gyvybėms pavojaus. Man atrodė veiksmingiau ir saugiau aiškintis, tyrinėti. Be to, man reikėjo pinigų. Kai pabėgau, turėjau penkiolika tūkstančių, tačiau reikėjo mokėti už skrydžius, dokumentų tvarkymą, keliones, drabužius ir visa kita. Kadangi buvau įgijusi kompiuterijos žinių, pradėjau dirbti programavimo srityje. Sukūriau programinę įrangą, pardaviau. Pelningai.