Нора Робертс - Liudininkė

Dabar Abigailė pamatys, kaip vykdomas teisingumas, pagalvojo Bruksas, nes šita porelė teismo lauks kalėjime.

Bruksas juos stebėjo pro langą; kaip ir manė, jie pasilenkė prie jo automobilio. Džastinas atsegė krepšį ir metė Doiliui purkštuvą su dažais.

Jis leis jiems pradėti savo darbelius. Automobilį reikės perdažyti, bet įkalčiai bus nenuginčijami.

Galiausiai Bruksas nuėjo prie durų, atrakino visas spynas ir žengė į priebutį.

— Ar jūs, vaikinai, pasiklydot?

Doilis metė purkštuvą ir nukrito ant užpakalio.

— Atleiskit, kad sutrukdžiau iškylą, bet, man rodos, judu, pusgalviai, piktnaudžiaujate savo laisve. Prie visa ko pridursime vandalizmą, o kadangi suniokojote policijos nuosavybę, į nusižengimą bus žiūrima griežčiau. Galiu lažintis, kad tarp tavo daiktų ir kraujyje rasiu alkoholio ar kitų draudžiamų medžiagų. Taigi, berniukai, viską sudėjus galima padaryti išvadą, kad jūs karališkai susiknisot.

Doiliui pamėginus atsistoti Bruksas papurtė galvą.

— Doili, jei bėgsi, pridėsiu pabėgimą ir pasipriešinimą policijai. Žinau, kur gyveni, idiote, todėl ir toliau ramiai gulėk. Džastinai, tau teks parodyti man rankas.

— Nori pamatyti mano rankas?

Rankoje laikydamas peilį Džastinas smeigė į galinę automobilio padangą ir pašoko ant kojų.

— O dabar ir iš tavęs išleisiu orą, šikniau.

— Pasakysiu tiesiai šviesiai. Tu turi peilį. Aš turiu šaunamąjį ginklą. Matai? — Bruksas atsainiai išsitraukė pistoletą. — Aš — šiknius? Džastinai, tu baisiai baisiai kvailas. O dabar mesk peilį ir pažvelk į savo truputį blaiviau mąstantį bičiulį. Matai, kaip jis guli veidu į žemę, sunėręs už galvos rankas? Ir tu gulk.

Signalizacijos lempų šviesoje Bruksas pamatė, kad Džastino akių lėliukės didumo sulig smeigtuko pradurta skylute.

— Tu į mane nešausi. Blauzdos per skystos.

— O man atrodo, kad šaus, — nuo kitos namo pusės atėjo Abigailė, rankoje laikydama pamėgtą Glock. — Bet, jei jis į tave nešaus, šausiu aš.

— Ką, Glisonai, slepiesi už moters?

Bruksas neramiai į ją pasisuko — ne tik norėdamas užstoti Abigailę, jei Džastinas būtų toks kvailas ir pultų juos su peiliu, bet dėl to, kad nebuvo tikras, ar ji tikrai nešaus į tą niekšą.

— Ar atrodau taip, lyg slėpčiausi?

— Norėčiau į jį šauti, — paprastai, tarsi šnekučiuotųsi tarė Abigailė. — Jis nusižengia įstatymui, yra ginkluotas, todėl manau, kad jokių teisių nepažeisčiau. Galėčiau šauti jam į koją. Kaip žinai, aš — labai gera šaulė.

— Abigailė, — neišmanydamas, kaip reaguoti, smagintis ar nerimauti, Bruksas žengė žingsnį į priekį. — Džastinai, mesk peilį, kol neprasidėjo bjaurastys.

— Nepasodinsi manęs į kalėjimą.

— Kiek pažeidimų žadi padaryti per vieną vakarą? — stebėjosi Bruksas.

Staiga Džastinas metėsi į priekį.

— Dėl Dievo, nešauk į jį! — sušuko Bruksas.

Kaire ranka jis čiupo Džastinui už rankos, kurioje šis laikė peilį, o dešine alkūne smogė jam į nosį. Prieš pasipilant kraujui, Bruksas išgirdo širdį glostantį trakštelėjimą. Kai peilis iškrito, Bruksas čiupo Džastiną už pakarpos ir taip pastūmė, kad tas suklupo ant kelių.

Netekęs kantrybės jis paguldė Džastiną kniūbsčią ir koja primynė sprandą.

— Abigailė, padaryk paslaugą, užlipk į viršų ir atnešk antrankius, gerai?

— Antrankius turiu.

Kai Abigailė iš užpakalinės kelnių kišenės ištraukė antrankius, Bruksas nustebęs pakėlė antakius.

— Viską suplanavai... Mesk juos man.

Bruksas sugavo antrankius ir atsiklaupęs surakino Džastinui už nugaros rankas.

— Doili, gulėk ramiai, nes panelė Louveri peršaus tau koją.

— Klausau, pone. Prisiekiu, nežinojau, ką jis ketino daryti. Mes tik norėjom subjauroti policijos automobilį. Prisiekiu Dievu.

— Tylėk, Doili, tu per kvailas kalbėti. — Išgirdęs sireną Bruksas pakėlė galvą. — Jėzau, ką jis daro, kam tos sirenos?

— Pasakodama, kas vyksta, pamačiau peilį. Tavo įgaliotinis labai susirūpino.

— Gerai. Velnias. Džastinai, tu ką tik peiliu puolei policininką. Tai labai rimtas pareigūno užpuolimas. Jeigu pridėtume tavo bjaurias šnekas, kaltintojas viską galėtų išpūsti iki pasikėsinimo nužudyti. Tau galas, vaikine, nors viskas galėjo susiklostyti kitaip. Tu suimamas už nusižengimą įstatymui, vandalizmą, policijos nuosavybės niokojimą ir policijos pareigūno užpuolimą naudojantis mirtinu ginklu. Turi teisę tylėti.

— Sulaužei man suknistą nosį. Užmušiu tave už tai.

— Padaryk sau paslaugą ir pasinaudok teise tylėti, — tai pasakęs Bruksas pamatė keliu atriedančio Ešo automobilio žibintus. — Doili? Kur Čadas Kartraitas?

— Jis nenorėjo važiuoti. Pasakė, kad jam ir taip pakanka bėdų, o jeigu dar kur nors įsipainios, tėtis išspardys jam šikną.

— Štai kur sveiko proto blyksnis.

Kai Ešas išlipo iš automobilio, Bruksas atsistojo.

— Viršininke? Ar viskas gerai? Jėzau, tu kraujuoji.

— Ką? Kur? Šūdas, — Bruksas nuleido akis ir pasibjaurėjęs sušvokštė. — Tai kraujas iš Džastino nosies. Po šimts, kaip man patiko šitie marškiniai...

— Reikėtų juos pamerkti į šaltą vandenį ir įberti druskos.

Bruksas ir jo įgaliotinis pakėlė akis į Abigailę; šalia jos stovėjo viskam pasirengęs šuo.

— Panele, — pratarė Ešas.

Vėl pasigirdo sirena.

— Ešai, koks čia velnias?

— Turbūt Boidas. Kai panelė Louveri pranešė mačiusi peilį ir pasakė, kad pastebėjo tik du tipus, nors šiaip jie trankosi trise, pamaniau, kad pastiprinimui reikėtų iškviesti Boidą. Ar įsitikinęs, kad jis tau neįdūrė?

— Taip, įsitikinęs. Jis buvo toks kvailas, kad mėgino durti, todėl dabar yra kaltinamas policijos pareigūno užpuolimu. Tikiuosi, judu su Boidu juos paimsite. Aš atvažiuosiu netrukus.

— Gerai, viršininke. Atleiskite už rūpesčius, panele Louveri.

— Ne jūs dėl tų nepatogumų kaltas, įgaliotini Haidermanai.

Prie jos priėjo Bruksas.

— Kodėl tau nepasikvietus Berto ir nėjus vidun? Po poros minučių ateisiu.

— Gerai.

Abigailė davė ženklą šuniui ir grįžo į namelį tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjo.

Virtuvėje ji apdovanojo Bertą mėgstamu skanėstu, o paskui užkaitė vandenį kavai. Minutėlę pasvarsčiusi ji atidarė dėžutę su skanėstais žmonėms ir ant lėkštelės padėjo kelis sausainius.

Taip jai pasirodė teisinga. Ji atsisėdo prie stalo ir ekrane stebėjo Bruksą bei visus kitus. Vaikinas, kurį jis vadino Doiliu, truputį verkšleno, tačiau Abigailė susivokė nejuntanti jam jokio gailesčio. Džastinas tebebuvo įniršęs, urzgė kaip piktas šuo ir, jos manymu, mėtėsi pašaipiais žvilgsniais, nors neilgai trukus dėl sumuštos nosies jam aptins akys ir pamelš paakiai.

Kai suimtieji buvo susodinti ant galinės pirmojo įgaliotinio automobilio sėdynės, Bruksas trumpai pasikalbėjo su savo žmonėmis, o paskui pasakė kažką, kas juos prajuokino.

Mėgina sumažinti įtampą, padarė išvadą Abigailė. Taip, tai — gero vadovo ženklas. Ji jau stojosi ketindama atrakinti fasadines duris, bet pamatė, kad Bruksas kaip ir ji pasuko galinių link. Taigi ji įpylė kavos ir įdėjo daug cukraus, kaip jis ir mėgo.

Atėjęs į virtuvę Bruksas pamatė lėkštę.

— Sausainiai?

— Pamaniau, gal norėsi.

— Norėsiu. Turiu važiuoti tvarkyti tų reikalų.

— Taip, žinoma.

Jis paėmė puodelį kavos ir sausainį.

— Man nereikia klausti, ar tau viskas gerai. Tu — tvirta kaip uola; tiek tada, tiek dabar.