Нора Робертс - Liudininkė

— Pamanėm, gal ir tu norėtum su mumis, — pridūrė Sibilė.

— Su jumis? — sutrikusi, išmušta iš pusiausvyros, viena akimi stebėdama šunį Abigailė stengėsi suvokti, kas jai siūloma.

— Taip, po parduotuves, — pakartojo Mija. — Paskui ketinome pasivaišinti tekilos kokteiliais.

Mažasis šunelis šokinėjo, ritinėjosi ir visaip kitaip kraustėsi iš proto lakstydamas aplink Bertą, kuris tupėjo tirtėdamas ir šnairuodamas į Abigailę.

— Ami. Jouer.

Akimirksniu Bertas atsistojo nuleidęs galvą, pakėlęs vizginamą uodegą ir žaismingai parvertė Platoną, kuris nusirito kaip kamuoliukas.

— Oi, kokie jie mieli! — pareiškė Saulė.

— Jis mažylio nenuskriaus.

— Mieloji, matau. Tas didysis vyriokas švelnus kaip ėriukas; Dievas mato, Platonas dabar palakstys... Jis visą popietę išbuvo automobilyje arba vedžiojamas už pavadėlio. Ar susipažinai su abiem mano mergaitėm?

— Taip.

— Mes mėginame ją įkalbėti mesti kastuvėlį ir važiuoti su mumis apsipirkti bei išgerti kokteilio, — Sibilė šiltai ir linksmai nusišypsojo Abigailei, ir jos skruostuose išryškėjo dailios duobutės.

— Dėkoju už kvietimą, — Abigailė pajuto įtampą savo balse, kontrastuojančią su linksmomis kitų moterų intonacijomis. — Bet man tikrai reikia baigti sodinti. Ir taip susivėlinau.

— Na, atrodo labai gražiai, — Sibilė priėjo iš arčiau apžiūrėti darželio. — Nepaveldėjau mamos ir tėčio gebėjimų sodininkauti, todėl man pavydu.

— Labai miela, kad atvažiavote manęs pakviesti.

— Na, taip, — sutiko Mija. — Bet mes su Sibile labiausiai norėjome iš arčiau su tavimi susipažinti ir išsiaiškinti, kokia gi toji moteris, kuri taip suvystė Bruksą.

— Oo.

— Tu ne tokia, kokia, kaip maniau, galėtų jį sutaršyti kaip šiltą vilną.

— Oo, — Abigailė ir dabar tik tiek teišspaudė.

— Kas Mijos galvoje, — kalbėjo Saulė, apsikabindama dukrą, — tas ir ant liežuvio.

— Moku būti taktiška ir diplomatiška, bet tada jaučiuosi nenatūrali. Beje, mano žodžiai — komplimentas.

— Ačiū.

Mija nusijuokė.

— Nėra už ką. Matai, anksčiau Bruksas žiūrėdavo į išvaizdą, nekreipdamas dėmesio, kas slypi giliau. O tu — graži, natūrali, stipri ir sumani, gyveni čia viena, išmanai, kaip pasodinti puikiai suplanuotą gėlyną — aš paveldėjau gabumus sodininkauti — ir kaip valdyti savo verslą. Beje, kadangi prie šono turi prisisegusi didelį ginklą, manau, mokėtum ir apsiginti.

— Taip, mokėčiau.

— Ar esi kada nors ką nors nušovusi?

— Mija. Nekreipk į ją dėmesio, — pasakė Sibilė. — Ji — vyriausia ir didžiausia plepė. Ar tikrai nenori su mumis važiuoti?

— Tikrai turiu baigti sodinti gėlyną, bet vis tiek labai ačiū.

— Sekmadienio popietę rengiame iškylą, — pareiškė Saulė. — Bruksas tave atveš.

— Oi, ačiū, bet...

— Nieko ypatinga. Kieme išsikepsim kepsnelių. Turiu geltonųjų vilkdalgių, kuriuos reikia retinti. Duosiu tau kelis. Jiems patiks ta saulėta vietelė prie upeliuko. Pasiimu šunytį ir pasimatysim sekmadienį.

— Tu jau kuris laikas susitikinėji su Bruksu, — leptelėjo Mija.

— Na, taip.

— Turbūt jau žinai, kaip jis moka meiliai burkuoti, kol pasiekia savo?

— Taip.

Mija mirktelėjo ir nusišypsojo.

— Jam natūraliai taip išeina. Pasimatysim sekmadienį.

— Nesijaudink, — Sibilė nustebino Abigailę paimdama ją už rankos, kai jos sesuo nuėjo padėti motinai sugauti šunytį. — Viskas bus gerai. Ar tavo šuo nepyksta ant vaikų?

— Jis nieko nesužeis, — jeigu neliepsiu, pamanė sau Abigailė.

— Tai ir jį atsivežk. Jei šalia bus šuo, laisviau jausiesi. Mes visai geri žmonės ir tikrai mylėsime tuos, kurie suteiks Bruksui laimės. Tau patiks, — pasakė Sibilė ir spustelėjo Abigailei ranką prieš ją paleisdama ir eidama prie automobilio.

Trijulė daug juokėsi, plepėjo, mojavo ir pypsėjo signalu. Abigailė stovėjo priblokšta su beprotiškai laimingu šunimi prie šalies ir mandagiai pakėlė ranką atsisveikindama su nuvažiuojančiomis O’Haros-Glison moterimis.

Tarsi būtų pervažiavęs iš gėlių padarytas volas, pamanė Abigailė. Neskauda, volas labai gražus ir kvapnus, bet vis tiek lieki suplotas.

Ji, aišku, tikrai ten nevažiuos. Tai neįmanoma dėl daugelio priežasčių. Galbūt ji parašys Brukso mamai mandagų atsiprašymo laiškelį.

Abigailė vėl užsimovė sodininko pirštines. Ji norėjo baigti lysvę; be to, nevažiavo su jomis teisindamasi, kad turi baigti darbą, vadinasi, privalo ir tikrai baigs.

Jos niekas niekada nekvietė kartu apsipirkti ar išgerti kokteilio; kasdama žemę svarstė, kaip tada jaustųsi. Abigailė žinojo, kad žmonės vaikšto po parduotuves ir tada, kai jiems nieko nereikia. Ji nesuprato, kur slypi viso to žavesys, bet žinojo, kad kiti supranta.

Ji prisiminė tą dieną prieš daugybę metų, kai prekybos centre susitiko Džiulę. Kaip jai tada buvo smagu, kaip žavu ir linksma su drauge matuotis drabužius, batus.

Taip, žinoma, jos nebuvo draugės. Netikros draugės. Jos susitiko atsitiktinai, jų draugystė buvo nulemta susiklosčiusių aplinkybių ir abipusės naudos.

Ir tas susitikimas baigėsi košmaru bei tragedija.

Logiškai mąstant, aišku, kad nekaltas maištas perkant drabužius ir batus tragedijos neišprovokavo. Net ir jos nutrūktgalviškas kvailas sutikimas padirbti pažymėjimus, net ir sutikimas eiti į klubą nebuvo tolesnių įvykių priežastis.

Dėl visko kalti Volkovai ir Jakovas Korotkis.

Vis dėlto net ir po tiek laiko ji negalėjo nesieti visų tų įvykių, neįstengė nusimesti kaltės naštos; kaip galėtų būti kitaip? Kivirčas su motina pradėjo grandininę reakciją, pasibaigusią saugių namų sprogimu. Gal ir neturėtų jaustis už tai atsakinga, vis dėlto ji buvo viena iš tos grandinės jungčių.

Sodindama gėlyną Abigailė svarstė, kokie jausmai užplūstų važiuojant automobiliu su besijuokiančiomis moterimis, perkant nereikalingus daiktus, geriant tekilos kokteilį ir liežuvaujant.

Šie svarstymai ar svaičiojimai irgi teikė malonumo, kaip ir jos vienatvę turtinantys garsai bei kvapai.

Abigailė pasodino visus sumanytus augalus ir dar daugiau, darbavosi visą popietę ir gaivų vakarą, į lysves karučiu vežiodama mulčių. Žemėta, prakaituota, patenkinta ji įjungė purkštuvus ir vėl išgirdo suveikusią signalizaciją.

Šįkart ji pamatė namelio link važiuojantį Bruksą.

Abigailė susivokė praradusi laiko nuovoką. Prieš jam atvažiuojant ketino grįžti vidun ir orkaitėje pašildyti lazaniją. Savaime suprantama, ji tikėjosi spėti nors kiek apsiprausti.

— Oi, tik pažvelk, — Bruksas išlipo rankoje laikydamas violetinių vilkdalgių puokštę. — Dabar jie atrodo tokie menkučiai.

— Labai gražūs. Tu jau antrą kartą atveži man gėlių. Niekas niekada man jų nėra dovanojęs.

Bruksas mintyse pasižadėjo atvežti jų dažniau. Jis įteikė Abigailei puokštę, o Bertui ištraukė odinį kramtuką.

— Ir tavęs nepamiršau, milžine. Turbūt visą pusdienį darbavaisi lysvėje.

— Na, gal ne taip ilgai, bet šiek tiek užtrukom. Noriu drugelių.

— Ir turėsi. Neįtikėtinai gražu, Abigailė. Kaip ir tu pati.

— Aš purvina, — pasakė ji, kai Bruksas pasilenkė jos pabučiuoti.

— O man nė kiek nerūpi. Žinai, galėjau padėti tau sodinti. Man puikiai sekasi.

— Kai pradėjau, tai ir įsijaučiau.

— Kodėl man neatnešus vyno? Galėtume čia pasėdėti ir pasigėrėti tavo darbu.

— Turiu nusiprausti po dušu ir įkišti į orkaitę lazaniją.