Нора Робертс - Liudininkė

Bruksas sėdėjo klausydamasis visų teisinių ginčų, nurodymų, įspėjimų, planų. Jis sulaukė, kol Džastiną ir jo draugelius nuvedė į areštinę, kol bus parengti dokumentai, leidžiantys paleisti už užstatą.

Daugiau nei patenkintas Bruksas turėjo valdytis ir nešokinėti iš džiaugsmo pakeliui pas Rasą ir jo šeimą. Jis nė neabejojo, kad pamatęs visą Konrojų šeimą — išvydęs prakirstą Rašo lūpą ir tvardomas ponios Konroj ašaras — teisėjas Reingoldas lengviau priėmė sprendimą.

— Pasipūtėlis pagyrūnas Bleikas tik dar pablogino savo ir tų aršių berniokų padėtį, — pasakė Selina, viena ranka globėjiškai apglėbusi anytą per pečius; tamsios Selinos akys žibėjo kontrastuodamos su įprasta jose atsispindinčia sekmadienio rytmečio ramybe. — Man patiko. Tik gaila, kad jis dar kartą neprasižiojo ir neužsidirbo daugiau.

— Nebuvau tikras, kad Stenas stos prieš Linkolną, — Mikas Konrojus kryptelėjo galva suolo pusėn. — Dabar man jau geriau. Nuvešiu mamą namo, — tarė jis Rasui.

— Nori, kad ir aš važiuočiau?

Hilė papurtė galvą; jos akys tebebuvo apsiniaukusios, šviesūs plaukai, kuriuos paveldėjo ir sūnus, buvo suimti į išsipašiojusią uodegėlę. Ji pabučiavo Rasui į skruostą.

— Mums viskas bus gerai. Bruksai... — ji pakštelėjo į skruostą ir Bruksui. — Dėkingi tau.

— Nėra už ką.

— Ji vis dar labai nusiminusi, — sumurmėjo Selina, kai uošviai išėjo. — Niekaip negali išlieti pykčio. Norėčiau, kad išsilietų. Tada pasijustų geriau.

— Tavo pykčio pakaks mums visiems.

Selina puse lūpų nusišypsojo.

— Dievas mato. O dabar man reikia į mokyklą. Vaikai turbūt jau įvarė mane pavaduojančiai mokytojai kokią ligą.

Ji stipriai apkabino Bruksą, atsisuko į Rasą ir prie jo prisiglaudė.

— Labai nesinervink, mano geruti, — tarė ji Rasui.

— Nupirksiu tau puodelį kavos, — pasakė Bruksas Rasui, kai jiedu liko vieni.

— Man reikėtų grįžti į viešbutį.

— Kelias minutes atsipūsk.

— Gerai, gal ir atsipūsčiau. Ateisiu į užkandinę.

Kai tik Bruksas įžengė į užkandinę, Kim čiupo kavinuką ir nudrožė tiesiai prie jo. Ji parodė į tuščią staliuką, atvertė ant staliuko buvusį puodelį ir įpylė kavos.

— Klausau, — pratarė ji.

— Tik kavos, dėkoju.

Ji bakstelėjo jam į petį.

— Kaip aš išsaugosiu Naujienų karalienės titulą, jei neduosi man peno? Nejau nori, kad mane pažemintų?

— Ne, tikrai nenoriu. To negali būti. Jie bus paleisti už užstatą.

Kim lūpų kampučiai liūdnai nusviro žemyn.

— Taip ir žinojau, kad Stenas Reingoldas dangstys Linkolną Bleiką.

— Ne, Kim, nepasakyčiau. Aš ir maniau, kad juos paleis už užstatą. Tik nemaniau, kad teisėjas paskirs tokią didelę sumą; garantuoju, Bleikas irgi to nesitikėjo.

— Vadinasi, šis tas pasiekta.

— Ir dar iki teismo atėmė iš jų pasus.

— Na, dabar aš atsiimu visus savo žodžius, — sučiaupusi lūpas Kim palinksėjo. — Paspirgino storą Bleiko užpakalį...

— Ooo, jam tikrai buvo karšta. Jis nelaikė liežuvio, tad teisėjas skyrė baudą už nepagarbą.

Šįkart Kim paplojo Bruksui per petį.

— Tu vedžioji mane už nosies.

— Prisiekiu Dievu.

— Dabar jau dvigubai atsiimu savo žodžius. Kai Stenas Reingoldas užsuks, duosiu jam į namus pyrago. Lindi, girdėjai? — ji šūktelėjo prie kepsninės stovinčiam vyriškiui. — Stenas Reingoldas skyrė Linkolnui Bleikui penkių šimtų baudą už nepagarbą.

Rankoje laikydamas mentelę Lindis atsigręžė.

— Pagaliau nepagarba jam nors šiek tiek atsiėjo... Tas kalės vaikas to „gero“ turi į valias. Bruksai, kava vaišinu. Ir jį taip pat, — Lindis mostelėjo smakru durų pusėn.

Pamačiusi įėjusį Rasą Kim atvertė ir antrą puodelį.

— Sėskis štai čia, mielasis, — norėdama pabučiuoti jam į skruostą Kim pasistiebė ant pirštų galiukų. — Kava ir viskas, ko panorėsite, — veltui. Būtinai pasakyk saviškiams, kad kiekvienas šio to vertas šiame mieste velniškai gailisi dėl to, kas nutiko, ir šimtu procentų jus palaiko.

— Gerai, pasakysiu. Ačiū, Kim. Šitai mums labai svarbu.

— Atrodai labai nuvargęs. Gal suvalgytum didelį gabalą mėgstamo prancūziško obuolių pyrago, kad pralinksmėtum?

— Dabar nepraryčiau nė kąsnio. Gal kitą kartą.

— Tada paliksiu jus pasikalbėti, bet, jei ko prireiks, tik sušukit.

Bruksas apsimetė nuliūdęs.

— O man ji nė velnio nepasiūlė pyrago.

Rasas išspaudė blausią šypsenėlę.

— Kad pasiūlytų, turėtų tavęs gailėtis. Ar žinojai, kad iš jų atims pasus?

— Žinojau, kad to reikalausime, bet nemaniau, kad Reingoldas apsispręs mūsų naudai. Jis mane nustebino, bet gal ir nereikėjo stebėtis.

— Iki šiol jis daugybę kartų leido Bleiko vaikiui išsisukti.

— Taip, leido ir, manau, šitai jį slegia. Nors jis ir žaidžia su Bleiku golfą, vis dėlto negali — manau, niekada negalėtų — praleisti tokio nusikaltimo pro pirštus. Man atrodo, kad gerbiamas teisėjas šįryt buvo kaip reikiant įtūžęs. Tikiuosi, Bleikas neleis Hariui įkalbėti to vaikio prašyti malonės. Jis nori teismo, nes yra absoliučiai įsitikinęs, jog jis ir jo vaikas yra pernelyg svarbūs, kad nusilenktų įstatymui. Rasai, tas berniukas puola vis žemiau; pasirodo, jis gali pulti dar žemiau nei maniau. Bet man jo visai negaila.

— Nepasakyčiau, kad ir man būtų gaila.

Bruksas pasilenkė arčiau Rašo.

— Norėjau kelias minutes su tavimi pasikalbėti, nes net neabejoju, kad Bleikas padarys viską, norėdamas tave papirkti ar kaip nors kitaip priversti atsisakyti kaltinimų užpuolimu. Nelikus šių kaltinimų, jo manymu, tereikėtų sutvarkyti piniginius reikalus. Na, sumokės dolerį kitą, pamėgins pažaisti viešųjų darbų, perauklėjimo korta, išrūpins berniukui lygtinę bausmę.

Rasas buvo kietas kaip uola.

— Bruksai, to nebus. Ar matei šįryt mano tėtį? Jis atrodo dešimčia metų pasenęs. Man nė velnio nerūpi tas jo smūgis; jeigu ne visa kita, į tą sumušimą nekreipčiau dėmesio. Bet tikrai neketinu atsiimti kaltinimų ir suteikti galimybės tam šunsnukiui išsisukti.

— Gerai. Jei Bleikas pradės tave persekioti, pasakyk. Pateiksiu kaltinimus priekabiavimu ir jį suimsiu.

Rasas atsilošė ir dabar jau giedriau nusišypsojo.

— Tai kurį iš jų tu iš tikrųjų nori pamokyti?

— Man jie abu vienodi. Abiem reikėtų smagiai įspirti. Nežinau, gal Džastinas jau gimė šiknius, bet jo tėtis velniškai daug prisidėjo prie to, kad sūnus taptų dar didesnis šiknius, — Bruksas pamaišė kavą, bet suprato, kad visai jos nenori. — Salėje nemačiau jo motinos.

— Sklinda kalbos, kad ponia Bleik labai sutrikusi ir pavargusi. Jau nepakelia to visko. Ir Bleikas jai liepė niekur neiti. Namuose vadovauja jis.

— Gal ir taip, bet miestui vadovauja ne jis.

— Tai gal tu, viršininke?

— Aš saugau ir tarnauju, — žvelgdamas pro langą atsakė Bruksas. — Bleikai sužinos, ką tai reiškia. Na, greit vadovausi tu, pone mere?

— Gali būti sunkiau laimėti rinkimus, nes Bleikas palaikys visus mano priešininkus, bet aš viskam pasirengęs.

— Nauji laikai, — Bruksas pakėlė kavos puodelį, lyg sakytų tostą, — geri laikai.

— Šįryt tu labai žaismingas, sūnau. Ar dėl Reingoldo sprendimų?

— Jo sprendimai man irgi patiko, bet aš sutikau žavią, gražią moterį, kurią baigiu įsimylėti. Beprotiškai įsimylėti...

— Greitai apsisukai.

— Paveldėjimas. Mano mamai ir tėčiui pakako vienam į kitą dirstelėti. Rasai, ji man taip įsmigo... tiesiai čia, — jis pastukseno kumščiu į krūtinę.