Нора Робертс - Liudininkė

— Arbatinis verda, — pratarė ji išgirdusi švilpuką.

— Taip, — atsakė jis, bet prieš ją paleisdamas dar kiek padelsė.

— Užeik. Turiu užrakinti duris.

— Aš užrakinsiu.

— Ne, aš...

Jeigu neužrakins pati, nesijaus pakankamai saugi.

— Gerai. Nukelsiu arbatinį.

Grįžusi nuo durų Abigailė rado Bruksą pilantį vandenį į storo stiklo puodelį, kuriame jau buvo įberta žolelių.

— Melisa, taip? Kartais mano mama vakarais irgi plikosi tokios arbatos.

— Melisa atpalaiduoja.

— Ir aš išgerčiau ko nors, kas atpalaiduoja.

Abigailė paėmė dar vieną puodelį su lėkštele.

— Ar tavo draugui jau viskas gerai?

— Nelabai.

— Aa. — Akimirksniu susigėdusi anksčiau parodyto apmaudo Abigailė atsigręžė. — Jį sužeidė?

— Gavo kumščiu į veidą, bet jau ne pirmą kartą. Tikriausiai ateityje irgi gaus.

Tylėdama Abigailė dėliojo ant stalo puodelius, šaukštelius, cukrinę, arbatinį.

— Prisėsk. Atrodai labai pavargęs. Turėsime pasidalyti arbatžolių sieteliu. Vieną teturiu.

— Gerai.

Bruksui atsisėdus Abigailė neapsispręsdama liko stovėti.

— Gal nori valgyti? Turiu lazanijos. Galiu pašildyti.

— Ne. Nenoriu, bet ačiū.

— Tu toks liūdnas, — išsprūdo Abigailei.

— Truputį liūdnas, truputį užknistas. Iki rytdienos turiu nusikratyti ir viena, ir kita.

— Ar norėtum pasipasakoti, ar turėčiau pakeisti pokalbio temą?

Bruksas šyptelėjo.

— Abigailė, turėtum prisėsti ir išgerti arbatos.

— Nežinau, ar aš tam tinkama, — atsisėdusi pasakė Abigailė.

— Ar tinkama arbatai gerti?

— Ar tinkama guosti, nuotaikai praskaidrinti. Kadangi tu piktas ir liūdnas, turėčiau sugebėti ir viena, ir kita.

Bruksas trumpam uždėjo delną jai ant rankų, o paskui įpylė arbatos.

— Išsiaiškinkime. Iki šiol Rašo viešbutis priklausė trims jo giminės kartoms. Jiems viešbutis — ne tik verslas ar pragyvenimo šaltinis.

— Tai esminė jų giminės istorijos dalis, garantuojanti tam tikrą padėtį bendruomenėje.

— Taip. Jie myli tą viešbutį ir juo didžiuojasi. Džastinas Bleikas... Ar esi girdėjusi apie Džastiną Bleiką?

— Taip. Jis iš labai turtingos ir įtakingos vietinės šeimos.

— Džastinas — išlepintas chuliganaujantis šiknius, turintis daugybę nuobaudų už vairavimą išgėrus ir netinkamą elgesį. Jeigu ne jo tėvo pinigai, įtaka ar politinis spaudimas — priklausomai nuo to, kas parankiausia stengiantis jį išsukti, — to niekšelio nuobaudų sąrašas būtų ilgesnis už mano koją. Tas vaikas negerbia nei įstatymo, nei nieko kita.

— Sunku ką nors išauklėti, jei už blogą elgesį nebaudžiama. Atsiprašau, — skubiai tarstelėjo Abigailė. — Turėčiau tavęs klausytis.

— Tikrai neturėtum. Taigi dabar — apie šviežiausią jo nusikaltimą. Džastinas ir dar pora šiknių jo draugelių išsipirko geriausią viešbučio numerį ir jį prišnerkštė. Nuniokojo.

— Kodėl?

— Kad nuniokotų, todėl, kad galėjo sau leisti, kad jiems buvo nuobodu. Gali pasirinkti, kas labiausiai patinka, — Bruksas patraukė pečiais ir pasitrynė rankomis skruostus. — Šįvakar, kai svečiai pasiskundė dėl kilusio triukšmo, Rasas nuėjo aiškintis, kas vyksta. Rezultatas: Džastinas jam trenkė, užpuolė apsaugos darbuotojus ir buvo suimtas. Ir šįkart jis neišsisuks. Ši žinia malonesnė už šimtatūkstantinę sumą, kurią jiems teks pakloti žalai atlyginti. O gal toji suma bus dar didesnė.

— Neblogai.

— Taip, neblogai, be to, Rasas ir jo tėvai nepasidavė, kai Linkolnas Bleikas ėmė juos spausti. Šįvakar kalbėjausi ir su juo, ir su jo vaikiu.

— Tu irgi nepasiduosi.

— Ne, nepasiduosiu. Džastinas ir jo draugužiai naktį praleis kalėjime. Bleikas pasirūpins, kad rytoj jie būtų išleisti už užstatą. Tačiau Džastinas gali rinktis iš dviejų variantų: arba jis prisipažįsta ir sėda į kalėjimą, arba stoja prieš teismą ir vis tiek sėda į kalėjimą. Šįkart jam teks pralaimėti. Bet kokiu atveju Bleikams už padarytą žalą teks sumokėti iki cento. Jėzau, kaip aš užsiknisau...

Bruksas atsistojo ir nuėjo prie lango.

— Man reikėjo važiuoti namo.

— Namuose nesijaustum užknistas?

— Ne, taip jausčiausi bet kur. Tas storas savimi patenkintas cigarus rūkantis subingalvis mano, kad gali man grasinti išmetimu iš darbo, o aš imsiu ir išsigąsiu?

— Kalbi apie tėvą?

— Taip, apie tėvą.

— Ar jis gali tave atleisti?

— Jeigu jis gali mane atleisti, tai trauk devynios tokį darbą. Nereikia man to darbo, jei negaliu tinkamai jo dirbti, jei bet kuris privilegijuotas šiknius gali daryti ką tinkamas, o man telieka nusigręžti.

— Pinigai — galybė, — ramiai pratarė Abigailė. — Bet ne vienintelė galybė.

— Na, pažiūrėsim. Pasikalbėjęs su advokatu, nuvažiavau pas Rašo tėvus, pas Rasą ir Seliną, jo žmoną. Ji verkė. Ponia Konroi. Ta miela, linksma moteris, stikliniame inde visada turinti sausainių su riešutų sviestu, buvo visiškai palūžusi ir verkė. Privalėjau rasti būdą pažaboti tą suknistą kalės vaiką, kol viskas nenuėjo taip toli.

— Nėra prasmės kaltinti savęs už tai, ką tas asmuo padarė, ką galėjo padaryti jo tėvas, ypač turint galvoje, kad viskas prasidėjo tau dar netapus policijos nuovados viršininku. Protingiausia jį suimti — beje, tu taip ir padarei — ir surinkti kuo daugiau įkalčių, kad teismo metu kaltintojui būtų lengviau ir kad teisiamasis būtų pripažintas kaltu. Deja, mano žodžiuose visai nėra užuojautos, — susivokė Abigailė.

Bruksas paėmė puodelį arbatos ir atsilošė.

— Vis dėlto tavo žodžiai suveikė labai gerai. Perkandau logiką, Abigailė.

— Sužeistas tavo draugas, įskaudinta jo šeima. Kalbame tiek apie emocinius, tiek apie finansinius dalykus, tiek apie fizinius ir kriminalinius. Žmonės turėtų sumokėti už savo veiksmus. Turėtų akivaizdžiai pamatyti padarinius. Teisingumas turi būti.

Ant stalo Abigailė sugniaužė kumštį, bet galiausiai įsakė sau atsipalaiduoti.

— Sunku neliūdėti ir nepykti, sunku išsaugoti viltį, kai dedasi negeri dalykai, nes baimė, įtaka ir pinigai dažnai atsveria teisingumą.

Bruksas palinko į priekį ir paėmė jos ranką.

— Kas tave skaudina?

Abigailė tik papurtė galvą ir nieko nepasakė.

— Vadinasi, dar ne dabar.

— Ką rytoj darysi?

— Pusę aštuonių — susitikimas su kaltintoju; dar kartą viską aptarsime. Kaltintojas pateiks pareiškimą, paskui teks tvarkyti paleidimo už užstatą dokumentus. Manau, iki teismo Džastinas ir kiti liks laisvėje. Nemanau, kad jis iškart prisipažins. Gal vėliau, gal supratęs, kad teismas neišvengiamas, jeigu advokatai vėl jų neišsuks. Konrojai tokie įpykę, kad tikrai pateiks civilinį ieškinį. Ir aš juos paskatinsiu taip pasielgti. Atėjo metas ir kitai pusei paspausti.

— Vadinasi, žinai, ką ir kaip turi daryti. Ar jie aršūs?

— Tam vaikiui patinka viską jaukti.

— Ne, norėjau paklausti, ar jie gali mėginti pakenkti tau ar tavo bičiulio šeimai? Na, smurtaudami ir grasindami.

— Tvirtai atsakyti negaliu, bet nemanyčiau. Bleikas renkasi savo ginklą — pinigus.

Abigailė susimąstė.

— Nemanau, kad jie galėtų tave atleisti.

— Tikrai?

— Objektyviai mąstant, tavo šeima jau nuo seno žinoma šiai bendruomenei. Tavo tėvai visiems patinka, visi juos gerbia. Tu taip pat mėgstamas ir gerbiamas. Man atrodo, kad tavo draugas ir jo šeima taip pat vertinami, nes verslą perima jau kelinta giminės karta, bendruomenė juos gerai pažįsta. Jų nuosavybei buvo padaryta žala kažkam pasielgus neapgalvotai ir savanaudiškai, vadinasi, visi užjaus tavo bičiulį ir piktinsis pažeidėjais. Visa tai — irgi saviti ginklai. Iš to, ką šįvakar papasakojai, galiu ekstrapoliuoti, kad Bleikų bijoma, jie nėra mėgstami. Bendruomenėje neturėtų trūkti žmonių, kurie apsidžiaugtų, jei Bleikų sūnus būtų nubaustas už savo veiksmus.