Нора Робертс - Liudininkė

— Atsiknisk, labai čia man rūpi.

— Ojojoj, galiausiai parups. Kaip ir kaltinimas narkotikų laikymu. Radome kanapių, kokaino ir sintetinių kvaišalų, kuriuos tu su savo niekšeliais bičiuliais vartojai viešbučio numeryje.

Džastinas tik kvailai išsišiepė.

— Nesuprantu, apie ką kalbi.

— Jau turime tavo pirštų atspaudus. Lažinuosi, kad jų rasime ir ant maišelių su kanapėmis, kitais kvaišalais, gal net ir ant tablečių. Tau jau anksčiau paskirtas bandomasis laikas; viena iš būtinų sąlygų — nevartoti kvaišalų, negerti alkoholio, neprisivirti košės. Tu nusižengei trigubai.

— Per valandą tėvas mane iš čia ištrauks. Jeigu Haris norės gauti savo didįjį kąsnį, visa kita sutvarkys iki ryto.

— Ne ne, tikrai ne. Šį kartą ne. Raselas Konrojus ką tik pateikė oficialius kaltinimus. Mano įgaliotiniai jau apklausė liudininkus. Kaip matai, turime nuotraukas — įrodymus, kaip nuniokotas viešbutis. Turime kvaišalų, alkoholio, neilgai trukę rasime ir merginas, kurias vakar linksminote. Beje, tikras desertas būtų paaiškėjęs faktas, kad kuri nors iš jų dar neturi aštuoniolikos, nes tada prie visų kaltinimų turėčiau pridėti išžaginimą ir neteisėtus veiksmus prieš nepilnametę. Bet net ir be deserto šįkart tau nebus paskirtas bandomasis laikotarpis, psichologo konsultacijos ar viešieji darbai. Kažkiek gausi atsėdėti.

Džastinas parodė vidurinį pirštą.

— Valandą.

— Nusižengei bandomojo laikotarpio taisyklėms; pažvelk į laikrodį! Jau po aštuonių. Šįvakar jau per vėlu paleisti tave už užstatą. Iki rytojaus dešimtos valandos būsi jaukių mūsų namų svečias, o tada stosi prieš teisėją ir viską išklosi.

— Paistalai.

— Viršininke Glisonai, — kreipėsi Haris. — Mano kliento tėvai — gerbiami bendruomenės žmonės. Neabejoju, kad vienai nakčiai drąsiai galime patikėti Džastiną jų globai.

Bruksas pažvelgė į Harį kietu kaip granitas žvilgsniu.

— To nebus. Jis lieka čia. Taip, gal aš ir nesugebėsiu perkalbėti teisėjo, kad jis nepaleistų Džastino už užstatą, bet iki tol jis mano.

— Tu esi niekas. Tu — išliaupsintas parsidavėlis faras, sukantis uodegą. Mano tėvas šimtus kartų galėtų tave nupirkti ir parduoti vien už kišenpinigius. Tu man nieko negali padaryti.

— Būtų negražu, jeigu ir savo vertę matuotum tėvo sąskaitos dydžiu, nors man nė velnio nerūpi tavo mažvaikiška asmenybė. O aš tau galiu padaryti štai ką: galiu tave suimti ir pateikti kaltinimus, beje, tai jau padaryta; galiu tave įkalinti, kol teisėjas palieps kitaip; galiu — patikėk, taip ir padarysiu — liudyti tavo teisme, jei byla pasieks teismą, ir kuo smulkiausiai papasakoti apie tavo niekingą, aršų, chuliganišką elgesį.

— Norėčiau minutėlę likti su savo klientu akis į akį.

— Tu jau pusvalandį su juo kalbėjaisi.

— Bruksai, norėčiau minutėlę pasikalbėti su savo klientu.

— Gerai. Kai baigsite, jis keliaus į kamerą.

Bruksas išėjo. Mažiau nei po dešimties sekundžių pasigirdo klyksmas. Bruksas suprato, kad nereikėtų taip jaustis, kad tai neprofesionalu, bet, po velnių, jam buvo taip miela klausytis Džastino įsiūčio priepuolio, tiesa, būdingesnio dvimečiams.

17

Namelio tyloje, prie kojų parpiant šuniui, Abigailė žiūrinėjo „nulaužtas“ FTB bylas. Ji jautėsi patenkinta pamačiusi, kad specialioji agentė Eliza Garison pasinaudojo jai nutekinta informacija. Daugiau nei penki su puse milijono, konfiskuoti po FTB operacijos, Abigailės nuomone, buvo nemenkas kąsnis. Kaip ir šeši areštai.

Vargu ar to pakaktų Volkovų verslui sugriauti, bet tokie dalykai juos įsiutins, privers giliau pasikapstyti tarp savo gaujos narių mėginant surasti informacijos nutekinimo šaltinį.

Patenkinta Abigailė išjungė kompiuterį, tarusi sau, kad metas eiti miegoti. Greitai vidurnaktis, o šią savaitę ji gavo du naujus užsakymus. Rytą, kai sės prie darbo, turės būti šviežia galva.

Tačiau ji nesijautė pavargusi. Prisipažino, kad nerimauja. Tiesą sakant, prisidengusi darbo reikalais ir visokiais tyrinėjimais, ji laukė telefono skambučio.

Kiek kartų, svarstė Abigailė, ji skaitė knygą ar žiūrėjo filmą gluminama moters, laukiančios vyro skambučio? Jai atrodydavo, kad taip besielgiančios moterys arba kenčia nuo žemos savivertės, arba yra paprasčiausios kvaišos.

Dabar jai teliko suglumti nuo savo jausmų.

Abigailei nepatiko šie jausmai — nekantra ir nerimas. Taip, tie jausmai nelabai aštrūs, bet jie vis tiekim.

Ji priminė sau, kad nė nenorėjo užmegzti šių santykių, tikrai nenorėjo patekti į tokią nemalonią ir nepatogią padėtį, kokioje jaučiasi esanti.

Ji neprašė telefono skambučių, draugijos pietų metu, pokalbių... ar dar ko nors. Visa tai trikdė įprastą jos dienotvarkę, trukdė nusistovėjusiam grafikui, dar svarbiau — galėjo baigtis komplikacijomis, kuriomis ji tikrai negalėjo rizikuoti.

Ir vis dėlto turėjo pripažinti — malonu šnekučiuotis, pietauti ne vienai, visa kita, malonu nors kartais užsimiršti ir tiesiog būti Abigailė...

... būti Abigailė, kuri jį traukė, su kuria jam patiko būti.

Bet ar tai ne tos pačios pinklės, į kurias buvo įkliuvusi prieš daugelį metų? Ar ji nesistengia savęs įtikinti, kad gali būti tuo, kuo nėra, kad gali turėti tai, ko turėti negali?..

Būtų gerai, geriau... ne, būtų labai gerai, jeigu jis išvis nepaskambintų. Galėtų nedelsdama pradėti persiorientuoti į buvusį įprastą gyvenimą, kol jo dar nebuvo pakeitęs Bruksas.

Ji užsiplikys žolelių arbatos. Nusineš arbatą į viršų ir skaitys, kol užmigs. Išmintingas sprendimas. Ji ir yra išmintinga.

Abigailei pakilus šuo akimirksniu nubudo. Jis nusekė paskui į virtuvę ir pamatęs, kad ji kaičia arbatinį su vandeniu, atsitūpė laukti.

Geras šuo, mąstė Abigailė statydama ant viryklės arbatinį, patogus, gerai apsaugotas namas ir mėgstamas darbas. To pakako, kad jaustųsi patenkinta; ko daugiau reikia...

Ir vis dėlto išgirdusi suveikusią signalizaciją ji nepajuto ankstesnės įprastos įtampos, nesukluso. Galima sakyti, pajuto užplūdusią viltį. Pyktelėjusi dėl tokių emocijų Abigailė atsisuko į monitorių ir pamatė namelio link važiuojantį Bruksą.

Jis per daug sau leidžia, atsirasdamas prie jos durų jau po vidurnakčio, pamanė Abigailė. Dabar ji gailėjosi, kad neišjungė šviesos ir nenuėjo miegoti. Jeigu būtų taip ir padariusi, Bruksas neturėtų pagrindo manyti, kad ji jo laukė.

Pasakys jam, kad jau rengėsi miegoti ir yra per daug pavargusi bendrauti. Paprasta ir išmintinga, eidama prie durų svarstė Abigailė.

Bruksui lipant iš automobilio ji atidarė duris ir signalizacijos lempų šviesoje pamatė jo veidą, judesius, nuovargį, pyktį ir liūdesį.

— Atleisk, — minutėlę jis stovėjo prie priebučio laiptelių nutviekstas ryškios šviesos. — Turėjau anksčiau paskambinti. Man reikėjo važiuoti namo.

— Bet nenuvažiavai.

— Nenuvažiavau. Viskas pasirodė sudėtingiau nei maniau, — jis persibraukė ranka per plaukus. — Pasukau čia nė nesusimąstęs, kaip vėlu. Dar nemiegi...

— Nemiegu, — įsižiūrėjus į Brukso veidą, Abigailės ryžtas išblėso. — Pilkiausi arbatos. Nori?

— Maloniai skamba. — Jis užlipo laipteliais. — Atleisk, jog neįspėjau, kad tiek užtruksiu.

— Tai — tavo darbas. Ir aš dirbau.

Nieko nesakęs Bruksas ją apsikabino ir veidu įsikniaubė į plaukus. Ne iš gero, pagalvojo Abigailė. Tik po minutėlės ji iššifravo, ką reiškia toks jo apsikabinimas. Bruksas ieškojo paguodos. Jis atvažiavo pas ją tikėdamasis paguodos, ir anksčiau niekas kitas tokiu tikslu čia nesilankė.