Нора Робертс - Liudininkė

— Norėčiau, kad taip į mane nežiūrėtum.

— Kaip?

— Aš... — Abigailė nusisuko norėdama įpilti kavos. — Aš nežinau.

Jis priėjo prie jos iš už nugaros, švelniai apkabino per juosmenį ir pabučiavo į kaklą.

— Iš trečios bazės bėgu namo, — sumurmėjo jis.

— Kalbi beisbolo sąvokomis. Mes beisbolo nežaidžiam. Nesuprantu, ką tie žodžiai reiškia.

Bruksas ją apgręžė ir lengvai pabučiavo į lūpas.

— Ne, supranti. Nėra dėl ko pulti į paniką, — jis paglostė įtemptus Abigailės pečius. — Viską nuveiksime ramiai. O koks bus omletas?

— Su trijų rūšių sūriu, špinatais ir pipirais.

— Skamba puikiai. Paskrudinsiu skrebučių.

Bruksas taip mikliai sukosi po jos virtuvę, jog atrodė, kad čia jam ir vieta. Panika ir vėl užgniaužė jai gerklę.

— Aš ne... — kaip žmonės apie tai pasako? — Aš tam nesukurta.

— Kam?

— Niekam šitam.

— O aš sukurtas, — Bruksas įdėjo į skrudintuvą duonos riekeles ir pasirėmė ant stalo. — Kol nesutikau tavęs, nebuvau tuo tikras. Bet aš tikrai visam šitam sukurtas. Mano manymu, tu — taip pat. Taigi pagyvensim, pamatysim.

— Aš ne ta, kaip tau atrodo.

Bruksas atidžiai pažvelgė į ją ir ramiai linktelėjo.

— Kai kuriais aspektais gal ir ne ta. Gal tikrai ne ta. Bet, Abigailė, aš į tave žiūriu, tavęs klausausi, ir man tu tikrai esi tu.

— Tai ne mano... — ji vos neprasitarė, kad Abigailė nėra tikrasis jos vardas. Kaip galėjo būti tokia neapdairi, kaip galėjo taip pamesti galvą? — Niekada negali būti garantuotas.

— Esu garantuotas, kad ne tai ketinai pasakyti. Moku skaityti žmones. Tai neišvengiama mano darbo dalis. Žinau, kad kažko bijai. Esi patyrusi kažkokį skaudų smūgį, gal net kelis, ir iš paskutiniųjų stengiesi tai nuslėpti. Negaliu dėl to tavęs kaltinti.

Pro langą Bruksui už nugaros sunkėsi šviesa ir tarsi aureolė gaubė jo plaukus — tamsius, vis dar susivėlusius po nakties, sušiauštus jos rankų.

— Nežinau, ką tau pasakyti.

— Tavo akys slepia daug paslapčių, o tavo pečius slegia velniškai sunki našta. Bet aš ir toliau tikiu, kad vieną dieną tu pasidalinsi su manimi tomis paslaptimis ir našta. Tada ir nutarsim, ką būtų geriausia daryti.

Abigailė tik papurtė galvą ir nusisuko įdėti į lėkštes omleto.

— Mums nereikėtų apie tai kalbėtis, ypač dabar. Pavėluosi į susitikimą, o man reikia pradėti vykdyti du naujus užsakymus.

— Sveikinu. Kodėl man šįvakar neatsivežus ko nors skanaus?

— Turiu lazanijos.

— Tai dar geriau.

Iš skrudintuvės iššokus skrebučiams, Abigailė padėjo lėkštes ir atsisėdo apniukusiu veidu.

— Aš tavęs nekviečiau.

— Šitai — praeitas etapas.

— Nesuprantu, kaip gali būti praeitas.

Bruksas paėmė skrebučius, įdėjo riekelę Abigailei į lėkštę ir atsisėdo.

— Skaniai atrodo.

— Užuot ginčijęsis tu keiti temą arba su viskuo sutinki. Nes niekada neabejoji, kad galiausiai bus taip, kaip nori tu.

— Ir tu moki skaityti žmones, — Bruksas įsimetė į burną kąsnį omleto. — Labai skanu. Galėtum iš to pragyventi.

— Tu mane erzini.

— Žinau, bet užtat aš labai gražus.

Abigailė visai nenorėjo šypsotis, bet nesusiturėjo.

— Ne toks jau ir gražus.

Bruksas nusijuokė ir pusryčiavo toliau.

Jam išėjus Abigailė susimąstė, kaip jai elgtis toliau.

Žinoma, negali jam nieko pasakoti, vis dėlto, tarkim, imtų ir papasakotų, kokių būtų galima tikėtis pasekmių?

Jos ieško norėdami apklausti dėl dviejų Jungtinių Valstijų maršalų žūties. Kadangi Bruksas yra teisėsaugos sistemos pareigūnas, jis privalės ją įduoti. Labai abejotina, ar ji liks gyva iki teismo, kuriame turės liudyti. Volkovai ras būdų prisikasti ir ją pašalinti; gali būti, kad jie pasinaudos vienu iš teisėsaugos sistemoje infiltruotų saviškių.

Svarstant toliau, jei Bruksas ja patikėtų, jei patikėtų, kad įvykdęs savo pareigą sužlugdytų jos gyvenimą, jis nesiveržtų tos pareigos vykdyti.

Abigailė mėgino įsivaizduoti galinti papasakoti jam apie Džoną ir Terę, apie Džiulę, apie viską, kas nutiko po tų siaubingų vakarų. Bet ji paprasčiausiai negalėjo įsivaizduoti, net teoriškai nenumanė, kaip galėtų jaustis su juo pasikalbėjusi — su bet kuo pasikalbėjusi ir pasidalijusi savo našta.

Jis geras, svarstė Abigailė, atsidavęs teisingumui, dėl siekiamo tikslo pasirengęs padaryti viską. Daugeliu atvejų — esminių, gyvybiškai svarbių atvejų — jis jai priminė Džoną.

Jeigu jam pasipasakotų, jei Bruksas ja patikėtų, gal jis, kaip ir Džonas, stengtųsi ją apsaugoti, padėti. Bet ar tada jo gyvybei negrėstų pavojus?

Tai dar viena priežastis saugoti paslaptį, gyventi taip, kaip gyvena jau tuziną metų.

Bet viskas jau ir taip pasikeitė, priminė sau Abigailė. Viskas ne taip, kaip buvo. Bruksas taip padarė; ir ji leido.

Taigi jeigu viską papasakotų — nes pusiausvyra jau vis tiek sutrikdyta, — turėtų būti pasirengusi išeiti, vėl bėgti, vėl pasikeisti vardą, nesvarbu, patikės ja Bruksas ar ne.

Vadinasi, logiškai ir protingai mąstant, ji negali jam nieko pasakoti. Jųdviejų santykiai po truputį vės, galiausiai vėl įsivyraus anksčiau buvusi pusiausvyra. Ir jos gyvenimas grįš į senas vėžes.

Po tokių išvadų ji turėtų labiau savimi pasitikėti, būti ramesnė ir tvirtesnė. Tačiau Abigailė jautėsi nelaiminga ir sutrikusi.

18

Rytą reikalai klostėsi taip, kaip Bruksas ir tikėjosi; šaunieji vyriokai menkai ką tepešė.

Bruksas numanė, jog Džastinas ir kvailiai jo bičiuliai prašysis paleidžiami už užstatą, ir buvo apskaičiavęs, jog teisėjas nustatys ganėtinai solidžią sumą, kad lengvai jiems įgeltų. Tačiau Bruksas pasiūlė tokią sumą, kad kaip reikiant jiems įgeltų.

Haris, žinoma, prieštaravo — jis juk turėjo dirbti savo darbą, — bet teisėjas laikėsi kietai. Gal Konrojai ir nėra tokie turčiai kaip Bleikai, bet jie išties gerbiami ir gerokai labiau mylimi nei pastarieji.

Brukso manymu, šįkart Džastinas apsišovė.

Sėdėdamas teismo salėje Bruksas matė, kaip Bleikas kunkuliuoja pykčiu, kaip šaiposi Džastinas, kaip kiti du klausydamiesi kaltinimų knapso nuleidę galvas ir nudūrę akis, o jų tėvai sėdi akmeniniais veidais.

Bruksui teko sulaikyti mylios platumo šypseną, kai teisėjas sutiko su kaltintojo reikalavimu iš visų trijų kaltinamųjų atimti pasus.

— Tai įžeidimas! — pašoko Bleikas išgirdęs teisėjo sprendimą, ir dabar Bruksas tikrai labai džiaugėsi. — Netoleruosiu šios šmeižikiškos užuominos, esą mano sūnus gali pabėgti vengdamas šių absurdiškų kaltinimų. Mes norime sulaukti teismo!

— Ir sulauksite, — trinktelėjo plaktuku teisėjas Reingoldas, kiekvieną sekmadienį žaisdavęs su Bleiku golfą. — Ir tu, Linkolnai, šioje salėje elgsiesi pagarbiai. Sėskis ir elkis ramiai, nes kitaip liepsiu tave išvesti.

— Nemanyk, kad gali taip sėdėti ir man grasinti. Tai aš tau padėjau apsivilkti šią mantiją!

Akinių vieliniais rėmeliais pridengtos Reingoldo akys sublizgo.

— Ir kol aš šią mantiją dėviu, tu ją gerbsi. Sėsk ir tylėk, nes, Dievas mato, sulaikysiu tave už nepagarbą teismui.

Kai į šį dialogą norėjo įsikišti advokatas, Bleikas nustūmė Harį šalin.

— Aš tau parodysiu nepagarbą...

— Ką tik parodei, — Reingoldas dar kartą stuktelėjo plaktuku. — Už tai — penki šimtai dolerių. Beilifai, išvesk poną Bleiką iš salės, kol suma nepadidėjo iki tūkstančio.

Įraudęs, dantis sukandęs Bleikas apsisuko ant kulnų ir demonstruodamas savo galybę patraukė durų link. Akimirką jis stabtelėjo ir nutvilkė Bruksą piktu žvilgsniu.