Нора Робертс - Liudininkė

— Ekstrapoliuoti... Kaip tau taip pavyksta — vartoji tokius žodžius, bet man kažin kodėl akivaizdžiai darosi geriau.

— Tikrai?

Šįkart jis vėl paėmė ją už rankų, bet dabar jau nepaleido.

— Buvai teisi kalbėdama apie liūdesį. Buvau nusiminęs, įpykęs, dar reikėtų primesti žiupsnį gailesčio sau. O dabar mano emocijos atlėgo ir man pasiutusiai norisi įspirti kam nors į užpakalį... teisiškai kalbant.

— Ir tai yra gerai?

— Tikrai gerai, — Bruksas paspaudė jai ranką. — Jau turėčiau eiti.

— Norėčiau, kad pasiliktum.

Jis apvertė jos delną taip, kad jų pirštai susipintų.

— Ačiū Dievui.

— Mums reikėtų eiti į lovą.

— Du protai, viena mintis.

— Jau vėlu, — pasakė Abigailė stodamasi ir rinkdama indus. — Tu pavargęs. Ir, manyčiau, vis tiek truputį liūdnas. Seksas padeda išsiskirti endorfinams, todėl nors trumpam pasijusi... — Ji nutilo atsigręžusi ir pamačiusi, kad Bruksas šypsosi.

— Aš tave jau pusiau įsimylėjęs, — pratarė jis. — Ir sparčiai artėju prie trijų ketvirčių.

Kažkas joje sprogo — lyg saulės pliūpsnis — ir pasklido po visą kūną; tuoj užplūs panika.

— Nedaryk to.

— Nemanau, kad būtų teisinga kalbėti apie darymą ar nedarymą. Tiesiog taip nutinka arba ne.

— Tai fizinio ir seksualinio potraukio mišinys, taip pat naujumo pojūtis ir įtampa tarp abipusių interesų bei interesų konfliktų. Hormonų reakcijas ir tam tikrą suderinamumą žmonės dažnai klaidingai palaiko meile.

Stodamasis Bruksas nepaliovė šypsotis ir kažkaip keistai sužibusios jo akys privertė Abigailę atsargiai žingtelėti atgal, kai jis priėjo arčiau.

Bruksas apkabino ją per pečius ir palinkęs perbraukė lūpomis per jos burną. Tarstelėjęs „ša“, vėl ją pabučiavo.

— Tu tikrai nenori išdėstyti, ką aš jaučiu, ko nejaučiu, nes kitaip ir vėl galėčiau pasijusti užknistas. Bet juk mes to nenorim, tiesa?

— Tiesa, bet...

— Ša, — sušnabždėjo jis prie pat Abigailės lūpų. — Gražioji Abigailė, sklidina įtarimų ir intelekto. Ir nervų.

— Aš nesinervinu.

— Nervai... — pakartojo Bruksas braukdamas nykščiais jai per krūtis ir burna žaisdamas su jos lūpomis. Švelnūs prisilietimai, lengvos glamonės... — ... kai gerai nežinai, kas bus toliau, kai nėra ištobulintas kiekvienas žingsnis, kai nukrypstama nuo įprastumo... Man patinka nervai.

— Kodėl?

— Ir man patinka tas smalsaujantis „kodėl“, — jis pašiojo Abigailės marškinius stebėdamas, kaip jos akyse įsižiebia nuostabos — taip, ir lengvo nerimo — kibirkštys. — Man patinka žinoti, kad tu dar neperpratai visko — manęs, viso šito... — Brukso rankos slydo jos šonais, krūtine, paskui vis žemyn. — Veiksmas ir atoveiksmis, tiesa? Man patinka tavo reakcijos.

Taip, ji nervinasi, pripažino sau Abigailė. Jai atrodė, kad Brukso rankos prasiskverbia pro odą, kutena pilvą, spaudžia širdį, spartindamos jos ritmą. Visas Abigailės kūnas suglebo, paskui vėl įsitempė, tada atsipalaidavo ir lyg susiraizgė. Kaip jai atsispirti?

— Mums reikėtų lipti į viršų.

Ji juto kaklu slystančias jo lūpas, nugara bėgančius pirštus.

— Kodėl? — sumurmėjo jis ir atsegė liemenėlę. — Man patinka tavo virtuvė, — Bruksas nusispyrė batus. — Čia šilta. Jauku. Man patinka, kaip tu jautiesi po mano delnais. Abigailė...

Ji stačia galva nėrė į jo bučinius, jai trūko kvapo, svaigo galva, linko kojos. Gundymas. Nors ji niekada nesileido gundoma — juk tai nėra būtina, protu atpažino šį pojūtį. Kūnas jam pasidavė.

Trokšdama pajusti Brukso odą, raumenis, kaulus ji pakišo rankas jam po marškiniais, kur buvo šilta, stangru, lygu. Aiktelėjo pajutusi, kaip jo rankos užkėlė ją ant virtuvės stalo. Dar nespėjusi kaip reikiant įsisąmoninti, kas nutiko, pajuto, kaip jis burna siurbiasi jai į krūtį.

Karšta, drėgna, tvirta... ji suaimanavo iš malonumo. Jau vėliau ji pamanys, kad staiga perliejęs orgazmas buvo tiek patirto šoko, tiek susitelkusių pojūčių rezultatas. Tačiau dabar jis ją ištiko nepasirengusią, virpančią ir bejėgę.

— Bruksai, — norėjo paprašyti, kad jis palauktų, kol ji aprims, bet jo lūpos gėrė ją taip godžiai, kad ji tegalėjo krūpčioti ir aimanuoti.

Bruksas suprato, kad ji niekada nebuvo štai taip paimta — taip, kad turėtų besąlygiškai pasiduoti, kad nespėtų savęs suvaldyti.

Dievas mato, jis norėjo ją paimti ir sunaikinti tą žavią įgimtą savitvardą.

Bruksas atsegė užtrauktuką ir šiek tiek kilstelėjęs nusmaukė džinsus. Nepalikdamas laiko atsigauti vėl apžiojo jos lūpas, prarydamas instinktyvų protestą. Jis glamonėjo švelniai gundydamas ir viliodamas. Ji jau buvo įkaitusi, apsvaigusi, kone apkvaitusi. Bruksas norėjo, kad ji mėgautųsi šiais pojūčiais iki visiškos pilnatvės.

Jis norėjo į ją tokią žiūrėti.

Nuo tiršto, saldaus oro sulig kiekvienu kvėpsniu Abigailė jautėsi girtėjanti. Brukso teikiamas malonumas buvo toks nenusakomas, toks absoliutus, kad ji jautėsi užspeista, įklimpusi, panirusi... Grybštelėjęs dantimis spenelį jis kaitino ją dar labiau.

Kai ji tarėsi ilgiau nebeištversianti, nebeišlaikysianti, viskas nušvito ir nuskaidrėjo. Ji išgirdo ilgą kimią savo dejonę ir pajuto, kaip sunkiai nusvyra jam ant peties galva.

Norėjo jį apsivyti, susiriesti į kamuoliuką ir būti jame, bet Bruksas ją atlošė ir virpančias kojas užmetė sau ant juosmens. Ir tada jon įsigavo.

Naujas šokas, naujas malonumas. Sodrus, greitas, įnirtingas. Kylantis potvynis, pasitinkantis šniokščiančią galingą bangą. Jis skraidino ją ta banga, skandino joje, kol ta pati galinga banga iškėlė į paviršių. Ji tegalėjo plūduriuoti apkvaitusi, kol prie jos prisijungė ir jis.

Po truputį atsigaudama Abigailė pajuto šalia savo širdies besidaužančią jo širdį, išgirdo trūkčiojantį jo alsavimą. Po savimi ji pajuto lygų stalo paviršių, užsimerkusi „matė“ plieskiančias virtuvės lempas.

Jai reikėjo minutėlės kitos, tik minutėlės kitos, kad atgautų pusiausvyrą, o tada jau galės...

Bruksas vėl ją nustebino griebdamas nuo virtuvės stalo į glėbį.

— Tau nereikia...

— Ša, — dar kartą pasakė jis ir laiptais užnešė Abigailę į miegamąjį.

Rytą Abigailė pirma nusileido į apačią, o nusileidusi tegalėjo stovėti ir žiūrėti. Ji paliko degančią šviesą; taip lengvabūdiškai iššvaistė tiek energijos. Bet dėl to pernelyg nesijaudino. Ant grindų mėtėsi jos ir jo drabužiai.

Sutrikusi ir nustebusi Abigailė apžiūrėjo virtuvės stalą. Ji niekada nesuprato, kuo gali žavėti seksas keistose ir neįprastose vietose. Kokia prasmė ten mylėtis, jei lova ar net kušetė daug patogesnė ir minkštesnė? Nors kartais jai patikdavo pasimylėti duše.

Akivaizdu, kad jos akiratis per siauras. Kita vertus, dabar Abigailė svarstė, kaip ilgai negalės imtis įprastų darbų virtuvėje neprisimindama patirto nuotykio.

Vis dėlto ji užkaitė vandenį kavai, surinko drabužius ir tvarkingai juos sulankstė. Kai iš antro aukšto nusileido nuogas Bruksas, ji jau buvo aptvarkiusi virtuvę ir pradėjusi gaminti pusryčius.

— Rodos, čia palikau savo drabužius, — akivaizdžiai džiūgaudamas jis paėmė Abigailės sulankstytus džinsus ir juos apsimovė. — Tau nereikėjo taip anksti keltis ir eiti ruošti pusryčių.

— Man patinka anksti keltis ir visai nesunku paruošti pusryčius. Tavęs laukia sunki diena. Pavalgęs jausiesi geriau. Iškepiau omletą su skrebučiais.

Kai Abigailė atsigręžė, Bruksas vilkosi marškinius ir žiūrėjo į ją; tiesiog žiūrėjo į ją tomis protingomis žaižaruojančiomis akimis.