Нора Робертс - Liudininkė

— Noriu pasikalbėti su sūnumi. Nedelsiant.

— Ne. Tai aš su juo pasikalbėsiu; pokalbyje gali dalyvauti ir kalbėtis advokatas. Nors įstatymiškai jis dar negali vartoti alkoholio, juridiškai Džastinas jau pilnametis. Gal ir keistai skamba, bet toks yra įstatymas. Jūs su sūnumi kalbėsitės tik tada, kai su juo būsiu pasikalbėjęs aš. Beje, pone Bleikai, Konrojų jūs nepapirksite, kaip papirkinėjate kitus. Jie neparsiduos. Šįkart Džastinas sumokės už viską, ką padarė.

— Perspaudi, Glisonai. Jeigu ir toliau taip spausi, neteksi darbo.

— Aš jau sakiau, stengsiuosi dirbti sąžiningai. Manyčiau, Džastinas jau paprašė advokato, bet vis tiek pasitikslinsiu. Kol nesužinosiu, ar jis ta teise pasinaudojo, niekas su juo nesikalbės.

Bruksas priėjo prie Džefo Noelio, vieno iš nevisą darbo dieną dirbančių pareigūnų, kuris iš paskutiniųjų stengėsi likti nepastebėtas.

— Džefai, ar jis prašė advokato? Gal žinai?

— Taip, pone. Kai Ešas ir Boidas visus atvežė, jis zyzė prašydamas advokato, be to, rėkė ant kitų suimtųjų, liepdamas tiems užsičiaupti.

— Tada gerai, — Bruksas grįžo. — Hari, turi klientą.

— Norėčiau pasikalbėti su savo klientu akis į akį.

— Žinoma. Džefai, palydėk poną Darnelą pas klientą.

— Klausau, viršininke.

Nekreipdamas į Bleiką dėmesio Bruksas nuėjo į savo kabinetą ir uždarė duris.

— Kaip ir tikėjomės, Džastinas pareikalavo advokato. Jie draugiškai pasišnekučiuos, o tada jau aš su juo pakalbėsiu. Nori kavos?

— Ne. Išgėriau vandens. Nemanau, kad galėčiau dar ką nors suvirškinti.

— Surašysiu tavo oficialų pareiškimą. Rasai, atliksime viską nuosekliai, kaip dera. Noriu tave įspėti, kad Bleikas ketina daryti spaudimą tau ir tavo šeimai, jis siūlys tau atpildą, kad tik išsuktų savo vaikį.

Rašo skruostai nusidažė skaisčiai raudonai ir dabar buvo kone plaukų spalvos.

— Tai kad visame pasaulyje nėra tiek pinigų. Mano mama tą sietyną pirko Vaterforde, Airijoje; jis buvo gabenamas laivu ir skirtas pakabinti būtent toje svetainėje. Sietynas buvo mamos džiaugsmas ir pasididžiavimas. Jau vien dėl to, Bruksai...

— Suprantu. Viską užrašysiu.

— Gerai, — Rasas minutėlei užsimerkė ir palinksėjo. — Gerai.

Jiems baigus Bruksas įdėmiai pažvelgė į draugą. Pykčio raudonis buvo išblėsęs; liguistai blyškiame veide aiškiai matėsi strazdanų taškeliai.

— Galėčiau paprašyti, kad Džefas parvežtų tave namo, bet tu tikriausiai norėsi grįžti į viešbutį.

— Turiu ten grįžti.

— Suprantu. Jis tave nuveš. O aš dar kiek pabūsiu čia. Jeigu nori, susitvarkęs atvažiuosiu pas tave.

— Būtų labai miela, Bruksai. Jeigu galėsi, paskambink man; norėtųsi žinoti, kaip viskas klostosi.

— Paskambinsiu ir susitvarkęs atvažiuosiu. Tik dar nenorėčiau, kad kas nors pradėtų tvarkyti tą sujauktą numerį, gerai?

— Kaip manai, kiek ilgai... na, nesvarbu, — Rasas iškėlė ranką. — Gerai.

— Pasakiau Boidui, kad ant durų užrištų „Stop“ juostą. Numanau, kad tau nepatiks, bet kuo griežčiau viso to imsimės, tuo didesnius šansus turėsime teisme, jei vis dėlto Bleikas nuspręs bylinėtis.

— Daryk, ką privalai daryti.

— Ir dar vienas dalykas, — Bruksas atidarė stalčių ir išėmė skaitmeninį fotoaparatą. — Pasakyk „šūdas“.

Rasas nusijuokė ir atsiduso, o paskui suraukęs kaktą pažvelgė į kamerą.

— Šūdas.

Išėjęs iš savo kabineto Bruksas įsitikino, kad Bleiko arti nėra. Turbūt nulėkė pakurstyti mero, o gal kaitina mobiliųjų stotis skambindamas valstijos atstovui, keistuoliui gubernatoriui.

— Kaip apgailėtina, — tarė Alma duodama Bruksui voką. — Kaip prašei, prifotografavau krūvą nuotraukų. Man plyšo širdis.

— O štai šitai širdies neplėšys, — įsiterpė Boidas, rodydamas tris maišelius su įkalčiais. — Radome marihuanos, kokaino ir dar cheminių kvaišalų.

— Tiks. Ar viską užfiksavote?

— Viską kuo puikiausiai, kaip priklauso. Kaip sakei, atsivežėme vaizdo kamerą; kol ieškojau įkalčių, Ešas filmavo. Aiškiau ir neužfiksuosi.

— Visi gerai padirbėjote. Ar Haris vėl ten?

— Nė nebuvo išėjęs.

— Eisiu pasikalbėti su gaujos vadu. Boidai, kodėl tau nesiėmus Čado Kartraito? O tu, Ešai, pasikalbėk su Doiliu Parsinsu. Tik dar kartą abiem priminkite jų teises, girdit? Ir viską įrašykite. Jei kuris nors pareikalaus advokato, liaukitės klausinėję.

— Iki šiol nepaprašė; taip pat dar neprašė leidimo kam nors paskambinti, — pasakė Ešas. — Kai paskutinį kartą žiūrėjau, abu dar nebuvo atsipeikėję.

— Tai pasistenk, kad nubustų.

Bruksas grįžo į mažytį posėdžių kambarį. Pabeldęs į duris jas atidarė.

— Metas mudviem pasikalbėti, Džastinai.

Džastinas ir toliau sėdėjo išsikėtojęs ant kėdės, atsainiai permetęs vieną ranką per atlošą. Jis tik išsiviepė, ir tiek.

— Viršininke, norėčiau su tavimi persimesti keliais žodeliais, — Haris atsistojo ir kažką sumurmėjo Džastinui; vaikinas patraukė pečiais.

Haris išėjo ir uždarė duris. Už Bruksą jis buvo galva žemesnis ir kokiais penkiolika metų vyresnis. Kažkada Haris treniravo mažosios lygos beisbolo komandą, kurioje žaidė ir Bruksas.

— Bruksai, suprantu, kad šie trys jaunuoliai aplaužė viešbučio numerį, suprantu, kad jie gėrė alkoholį neturėdami tam teisės. Bet iš tikrųjų jie atlygins padarytą žalą, jeigu toji žala bus įrodyta, o mano klientui leista pasinaudoti nepriklausomo konsultanto paslaugomis. Abu žinome, kad dėl svaigalų vartojimo nieko rimta jiems neprikirpsi. Na, gal gaus per pirštus, gal bus paskirta psichologo konsultacija. O dėl kaltinimų užpuolimu... Džastinas man sako, kad Rasas, savaime suprantama, buvo labai įpykęs, todėl jie ir susistumdė. O dabar...

Bruksas parodė skaitmeninę prakirstos ir sutinusios Rašo lūpos nuotrauką.

— Ar šitai tau panašu į susistumdymą?

Haris pažvelgė į nuotrauką, paskui atsiduso ir persibraukė ranka per trumpai kirptus rudus plaukus.

— Nejau nepavargsti šokdamas pagal jų dūdelę?

Haris numojo ranka ir papurtė galvą.

— Turiu dirbti savo darbą, Bruksai.

— Žinai, būna dienų, kai mane šis darbas užknisa. Bet tave turėtų užknisti dar labiau, — Bruksas atidarė duris. Jis išsiėmė diktofoną ir padėjo jį ant stalo.

Bruksas pastebėjo, kad auksu ir bronza žvilgančio miestelio princo veide praėjusi naktis buvo palikusi pėdsaką. Gerai, pamanė jis žvelgdamas į įžūlias krauju pasruvusias akis.

— Ar žinai savo teises, Džastinai?

— Taip. Turiu teisę tau pasakyti „užsikrušk“.

— Džastinai, — įspėjo jį Haris.

— Žodžio laisvė.

— Ir aš pasinaudosiu ta pačia teise. Gal norėtumėte pažiūrėti, advokate, — sėsdamasis Bruksas paskleidė ant stalo nuotraukas.

Kol Haris jas apžiūrinėjo, Bruksas stebėjo vaikiną.

Džastinas Bleikas, vienintelis Linkolno ir Dženės Bleikų vaikas, gimė džiaugtis pinigais, prestižu ir puikia išvaizda. Dailūs bruožai, griežtoka burna, deginančios mėlynos akys ir vešlūs saulės nubalinti plaukai nekėlė abejonių, kad mokyklos metais jis galėjo mėgautis merginų dėmesiu.

Jis galėjo šio to pasiekti, svarstė Bruksas, na, gal dar pasieks, bet iki šiol pinigai, prestižas ir puiki išvaizda buvo virtę arogancija, bjauriu būdu ir aršia nepagarba bet kokiems autoritetams.

— Džastinai Bleikai, esi kaltinamas nuosavybės niokojimu, vandalizmu, svaigalų vartojimu neturint tam teisės ir trimis užpuolimais.