Нора Робертс - Liudininkė

Save jis laikė verslininku; greitai turės žmoną, sukurs šeimą. Savo sūnus jis išmokys būti verslininkais, kruvinus žaidimus paliks kitiems. Tokie žmonės kaip Korotkis visada bus naudingi, bet savo sūnums jis suplanavo kitokį gyvenimą.

Jis džiaugėsi girdėdamas skambančius telefonus ir iš anksto parengtus tekstus skaitančius „operatorius“, kartais vis dėlto priverstus improvizuoti. „Taip, jūs galite uždirbti pinigų būdamas namuose! Galite pasididinti pajamas pasirinkdamas sau patogų laiką. Už nedidelį mokestį mes jums duosime viską, ko reikės.“

Suprantama, niekas nieko neduos, bet mokestis jau bus nuskaičiuotas. Suma nedidelė, kiek daugiau nei keturiasdešimt Amerikos dolerių. Tikrai menka suma už išmoktą pamoką.

Jis persimetė keliais žodeliais su grupės vadovu, patikrino, kiek tą dieną įplaukė pinigų, ir pasuko durų link.

Ilja taip pat džiaugėsi, kai už nugaros pasigirdo visuotinis palengvėjimo atodūsis, jam žengus pro duris.

Jis gimęs valdyti ir šią galią „dėvėjo“ taip, kaip pamėgtus Versace kostiumus.

Ilja išėjo iš pastato ir pasuko laukiančio automobilio link. Atsisėdęs gale vairuotojui nieko nepasakė. Kai visureigis pajudėjo, jis telefonu išsiuntė žinutę meilužei. Tikėjosi, kad po dviejų valandų toji bus pasirengusi jį priimti. Paskui dar išsiuntė žinutę sužadėtinei. Jis vėluos, bet viliasi, kad iki vidurnakčio spės baigti susirinkimą ir sutvarkys visus kitus reikalus.

Automobilis sustojo prie restorano, šįvakar rezervuoto privačiam vakarėliui.

Tėvas primygtinai reikalavo kas mėnesį susitikti akis į akį, nors, Iljos nuomone, viską daug efektyviau būtų galima atlikti pasinaudojus Skype ar internetinėmis konferencijomis.

Kita vertus, Iljos akimis, toks asmeniškas bendravimas turi ir pliusų — bus skanaus maisto, geros degtinės ir vyriška draugija.

Restorane kašmyro paltą jis padavė gražiai brunetei migdolinėmis akimis. Radęs laiko mielai ją išdulkintų, kol dar nenusiėmusi tų akinių juodais rėmeliais.

Iljos tėvas jau sėdėjo pagrindinėje restorano salėje kartu su keliais kitais. Pamatęs sūnų Sergejus plačiai išsišiepė.

— Eikš, sėskis, sėskis. Vėluoji.

— Turėjau reikalų. — Ilja pasilenkė, pabučiavo tėvui į abu skruostus, tada pasisveikino su dėde. — Jau žinau operacijos Penkiasdešimt pirmojoje gatvėje sumas. Šįvakar norėjau tau jas pasakyti. Būsi patenkintas.

— Labai gerai, — Sergejus pats įpylė Iljai degtinės ir pakėlė savo stiklą. Sulaukęs septyniasdešimties jis tebebuvo sveikas ir energingas, džiaugėsi žemiškais malonumais ir godžiai sėmė visas gyvenimo dovanas. — Už šeimą. Už draugus ir gerą verslą.

Valgydami jie aptarė verslo reikalus; per tokius susirinkimus jie visada valgydavo tradicinius rusų patiekalus. Klausydamasis brigadininkų ir patikimų eilinių pėstininkų ataskaitų Ilja srėbė barščius. Iš pagarbos jis klausdavo tik tada, kai pastebėdavo tėvą linksint. Patiekus troškintą ėrieną, Ilja papasakojo apie verslo, už kurį buvo asmeniškai atsakingas, reikalus.

Buvo aptartos ir iškilusios bėdos: eilinio pėstininko suėmimas gabenant narkotikus, tvarkos pareikalavusios kekšės maištas, įtariamojo informatoriaus tardymas ir mirties bausmė.

— O dabar, — pranešė Sergejus, — Miša papasakos apie policijoje dirbančius mūsiškius.

Ilja pastūmė lėkštę. Jeigu per daug prisikimš pilvą, negalės kaip reikiant pasidžiaugti meiluže. Jis pažvelgė į vyną gurkšnojantį pusbrolį.

— Pikto sako dar neišsiaiškinęs, kokiu būdu FTB nutekinama tam tikra mūsų verslo informacija.

— Tai už ką mes jam mokam? — pyktelėjo Sergejus.

— Taip, dėde, to aš ir paklausiau. Kelis kartus jis laiku įspėjo, kad suskubtume apginti savo interesus, bet jis nepajėgia identifikuoti FTB informatoriaus ar informacijos perdavimo būdų. Pikto manymu, informatorius gali būti vienas iš trijų, bet šitai laikoma paslaptyje. Jis prašo laiko ir resursų.

— Dar daugiau pinigų.

— Jis sako, kad pinigų reikia kyšiams.

Keturių vaikų tėvas Miša ir toliau valgė pasigardžiuodamas. Ilja žinojo, kad pusbrolis neturi meilužės, kurią reikėtų patenkinti.

— Jo lojalumas man nekelia abejonių, bet jau pradedu manyti, jog Pikto ir dar du kiti ten dirbantys neužima deramos vietos mitybos grandinėje, kad atitiktų mūsų reikalavimus.

— Į tą trijulę pažvelgsime atidžiau. Ilja, tu ir Miša užsiimsite šiuo reikalu. Kad ir kas tas FTB policininkas, kad ir kas tas informatorius, mes viskam padarysime galą. Viskas kainuos pinigų, žmonių ir laiko. Ir nusižengimų.

Dabar Sergejus pastūmė savo lėkštę.

— Tokios kalbos man primena senus reikalus. Nepamirškime Elžbietos Fič.

— Su motina ji nebendrauja, — atsakė Ilja. — Nenustatėme, kad ji bendrautų ir su policija. Jeigu ji dar gyva, turėtų gyventi kamuojama baimės. Ji mums nepavojinga.

— Kol ji gyva, tol pavojinga. Be to, ji mus įžeidė. Kiganui mes mokame, jis naudingas, bet jos neranda. Ir kitiems jos rasti nepavyksta. Ji — tik moteris, — Sergejus trenkė kumščiu į stalą. — Kaip galime jaustis išdidūs, jei mus įveikė viena moteris?

— Mes nesiliausime ieškoti, — patikino tėvą Ilja.

— Taip, mes niekada nesiliausime. Tai — garbės reikalas. Jakovai?

— Taip, dėde.

Metų našta, rodos, nė trupučio neslėgė Korotkio pečių; taip jau būna, kai žmonės dirba mėgstamą darbą.

— Pasikalbėk su Kiganu. Primink jam, kodėl šitai taip svarbu. Ir dar pasikalbėk su Pikto. Taip, pinigai motyvuoja. Kaip ir baimė. Pagąsdink juos.

— Klausau, dėde.

— Gerai. Tada gerai. O dabar, — Sergejus pliaukštelėjo delnais, — valgysime desertą.

16

Pasirodo, viskas paprasta, natūralu. Abigailė svarstė, ar jai išties pavyko peržengti kažkokį barjerą ir dabar gyventi tokį gyvenimą, apie kokį visada svajojo. Ji stebėjosi, kaip taip gali būti, kiek gali tęstis šis natūralus paprastumas, žibantis ir švytintis kaip brangiausi deimantai.

Bruksas būdavo su ja kone kas vakarą. Kartais ji gamindavo valgyti, kartais pietus atveždavo jis. Kartais jiedu sėdėdavo lauke, kartais eidavo pasivaikščioti ir nukeliaudavo iki jos pamėgtos vietos, kur atsiveria kalnų peizažas. Bruksas padėdavo jai dirbti darže, lietingais vakarais mokydavo lošti kortomis, o paskui pykdavo, kai ji laimėdavo visus lošimus.

Jis ją prajuokindavo.

Kai tamsoje jis ją paliesdavo, dingdavo visas nerimas, visos abejonės. Kaskart pabudusi šalia jo kelias valandas džiaugdavosi negalėdama atsistebėti, kad gali jaustis tokia laiminga.

Iš Brukso ji daug sužinojo apie miestelio žmones — susikūrė jų paveikslus klausydamasi linksmų istorijų ar atsainių pastabų. Pasirodė, kad turguje dažnai ją aptarnaujantis pardavėjas — neginčijamas pyrago valgymo čempionas, o tokios varžybos rengiamos kiekvieną liepos ketvirtąją parke. Banko valdytojas — savamokslis magas, visada laukiamas vaikų šventėse. Seniausias ir artimiausias Brukso bičiulis laukia antro vaikelio...

Būdavo, kad vakare Bruksui paskambindavo iš darbo, du kartus jam teko atsiliepti į skambutį vidurnaktį. Kai tik Abigailė likdavo viena, namuose viskas jai atrodydavo kitaip. Ne taip, kaip būdavo dieną, kai ji darbuodavosi, tvarkydavosi, bet kitaip — tarsi trūktų kokios esminės būtinybės.

Kai taip nutikdavo, stengdavosi nekreipti dėmesio į kirbančią nuojautą, kad kai viskas baigsis, ji niekada nebegalės patirti harmoningo buvimo ir pilnatvės jausmo. Todėl Abigailė stengdavosi mąstyti apie konkrečią akimirką, valandą, dieną, naktį... Kitą dieną — vėl taip pat.