Нора Робертс - Liudininkė

Ji pakartojo šiuos sakinius skirtingomis intonacijomis.

— Šito turėtų pakakti, bet jis labai kibus. Turėčiau pasakyti, kad jo dėmesys man malonus. Nenoriu jo pykdyti ar liūdinti, nenoriu įžeisti jo orumo. „Man malonus tavo dėmesys. Labai glosto savimeilę. Gera, kai tavimi domisi. Taip.“

Abigailė giliai atsiduso palengvėjusia širdimi, kad šįkart jos neištiko panikos priepuolis.

— Taip, — pakartojo ji. — Galėčiau pasakyti: „Man malonus tavo dėmesys“ Ir tikrai malonus. Lengviau kitą įtikinti, kad kalbi nuoširdžiai, jei ir jautiesi taip, kaip kalbi. „Man malonus tavo dėmesys ir man labai patiko su tavimi šnekučiuotis.“ Ar reikėtų dar kartą užsiminti apie seksą? Dieve. Dieve! Kaip žmonės tokiu atveju elgiasi? Kodėl? Viskas taip sudėtinga ir pavojinga.

Išėjusi iš medžių pavėsio Abigailė atsuko veidą saulei, alsuodama šiluma ir šviesa. Pažvelgusi į kalnus susimąstė. Kiek daug žmonių, visi su savais ryšiais, savais tarpasmeniniais santykiais. Tėvas, vaikas, sesuo, brolis, draugas, meilužis, mokytojas, darbdavys, kaimynas...

Ir kaip jiems visiems pavyksta? Kaip jie visi supina, sujungia, susieja savo poreikius ir gyvenimo tempą? Visas viltis, lūkesčius ir jausmus?

Paprasčiau gyventi tyliai ir vienišai, turint savo dienotvarkę, savo tikslus, įgyvendinant lūkesčius ir poreikius, nejaučiant nuolatinio spaudimo įtraukti į tokį gyvenimą ir kitus.

Taip gyveno ir jos motina; niekam nekyla abejonių, kad Suzaną Fič kiekviename žingsnyje lydi sėkmė. Taip, galiausiai paaiškėjo, kad dukra ją nuvylė, kita vertus, štai kas nutinka, kai tavo gyvenime atsiranda dar vienas individas.

— Bet aš — ne motina, — sumurmėjo Abigailė, uždėjusi Bertui ant pakaušio delną. — Ir nenoriu tokia būti. O jei ir norėčiau kokių nors santykių ir komplikacijų, nieko negalėčiau padaryti. Neįmanoma. Na, pamėginkime dar kartą. „Nors tu man ir labai patrauklus...“ — pradėjo Abigailė.

Grįždama su Bertu namo ji kone valandą tobulino būsimos kalbos turinį, intonacijas, sakinių struktūrą, net kūno kalbą, kol galiausiai viską suderino.

Tikėdamasi, kad pokalbis ir pietūs bus labai kultūringi, Abigailė atkimšo butelį Shiraz vyno ir išgėrė pusę taurės nervams nuraminti. Pusę septintos ji paliepė sau nurimti ir liautis blaškytis po kambarį arba įsipilti dar pusę taurės vyno.

Kai be penkiolikos septintą Bruksas privažiavo prie jos namelio, Abigailė vėl buvo bepradedanti nervintis. Mintyse kartojo parengtą kalbą ir taip mėgindama nusiraminti nuėjo prie durų.

15

Į JĮ IŠTIES LABAI MALONU ŽIŪRĖTI, MĄSTĖ JI. GALI PRIREIKTI LAIKO, kol jį išvydus prasidėjusi cheminė reakcija išsivadės.

— Atleisk, kad vėluoju, — rankoje laikydamas krepšelį su pirkiniais Bruksas žengė į priebutį. — Turėjau sutvarkyti porą reikalų.

— Viskas gerai.

— Labas, Bertai, — eidamas vidun Bruksas lengvai perbraukė ranka Bertui per galvą, o paskui pasisukęs pabučiavo Abigailę į lūpas. — Kaip laikaisi?

— Ačiū, gerai. Galiu nunešti krepšį į virtuvę.

— Pats nunešiu, — dėdamas krepšį Bruksas pamatė ant stalo pastatytą vyno butelį ir mostelėjo smakru ton pusėn. — Kaip miela.

— Sakei, kad kepsi jautienos kepsnį. Šis vynas turėtų tikti prie raudonos mėsos.

— Gerai, nes atnešiau porą riebių Niujorko išpjovėlių.

— Nesakei, ko norėtum prie kepsnio, todėl nežinojau, ką gaminti.

— Nieko, visko turiu, — jis ištraukė iš krepšio dvi laivelių dydžio bulves ir maišelį salotų.

— Kas čia? — Abigailė dūrė pirštu į maišelį.

— Salotos. Maišelis salotų.

— Maišelis salotų, — nors ir nervindamasi, ji nusišypsojo. — Turiu krūvą šviežių daržovių salotoms.

— Bet tas daržoves tau reikėtų supjaustyti, visa kita... Maišelis salotų gerai tuo, kad viskas jau paruošta. Kodėl tau neprisėdus? Užkalsiu bulves.

Abigailei neatrodė, kad jai derėtų sėdėti. Ji nebuvo surepetavusi kalbos sėdint.

— Gal norėtum pasikalbėti prieš pietus?

— O kalbėsimės tik kartą?

— Nesupratau?

Sudėjęs bulves į kriauklę ir ketindamas jas skusti Bruksas pažvelgė į Abigailę.

— Pakalbėsim, ir viskas? Manau, galima kalbėtis prieš pietus, per pietus ir po pietų.

— Na, taip, žinoma. Bet aš turiu galvoje pokalbį apie susidariusią padėtį. Ar apie tai kalbėsimės dabar, ar norėtum palaukti pietų?

— Apie kokią padėtį?

— Apie tave ir mane... Apie bendravimą, tarpusavio santykius.

Bruksas padėjo ant stalo bulves ir suėmęs delnais jos veidą taip šiltai nusišypsojo, kad Abigailei net suskaudo širdį.

— Apie tarpusavio santykius... Per tave aš tuoj pamesiu protą. — Jis bučiavo ilgai, karštai, taip, kad net plyšo širdis. — Gal įpiltum man to vyno?

— Aš... taip. Ne, na, žinoma, vyno įpilsiu. Mums reikia aptarti...

— Žinai, kai sakai „aptarti“, atrodo, kad kalbėsimės apie politiką, — suraukęs kaktą Bruksas dirstelėjo į orkaitę, o paskui uždėjo ant viryklės bulves. — Kodėl mums tiesiog nepasikalbėjus?

— Gerai. Mums reikia pasikalbėti.

— Apie mūsų bendravimą ir tarpusavio santykius.

Abigailė iškart įsitempė, tarsi būtų suveikęs koks nors refleksas.

— Tu iš manęs šaipaisi.

— Truputį. Šiek tiek užtruks, kol išvirs. Gal abu galėtume prisėsti. Įkurčiau židinį...

Tada bus per jauku, pamanė Abigailė.

— Bruksai.

— Vadinasi, moki ištarti.

— Ką ištarti?

— Mano vardą. Tu pirmą kartą jį ištarei.

Negali būti. Nejau tikrai?

— Tu mane trikdai. Aš nė nepradėjau, o tu jau mane trikdai.

— Tu nerimauji dėl to, kas tarp mūsų vyksta. Ar aš teisus?

Palengvėjusia širdimi, kad pagaliau galės pradėti, Abigailė atsikvėpė.

— Nors tu man ir labai patrauklus, nors man patiko su tavimi mylėtis, aš nenoriu užmegzti jokių santykių.

— Bet jau užmezgei.

— Aš... ką?

— Abigailė, mes jau bendraujame, vadinasi, santykius jau užmezgei.

— Bet neketinau. Nenoriu šių santykių tęsti.

— Kodėl?

— Man malonus tavo dėmesys, man patinka mūsų pokalbiai. Tačiau mano darbui reikia labai daug laiko ir susikaupimo. Nenorėčiau, kad mane kas blaškytų, be to, manau, tau reikėtų bičiuliškesnio ir labiau linkusio bendrauti pašnekovo.

Bruksas atsigėrė vyno.

— Ar repetavai? — jis dūrė pirštu į Abigailę. — Repetavai.

Ji net apmirė nuo tokio pažeminimo.

— Nesuprantu, kodėl faktas, kad norėjau kuo aiškiau išdėstyti savo mintis ir išreikšti savo nuomonę, tave taip labai linksmina.

Ledinis Abigailės tonas nė trupučio neaptemdė Brukso šypsenos.

— Turbūt tau reikėjo stovėti šitoje kambario pusėje, kur dabar esu aš.

— Čia tik dar vienas būdas išdėstyti savo nuomonę, kuri daug racionalesnė už tavąją.

— Taip, aš mąstau visai kitaip. Abigailė, man atrodo, kad tą kalbą turėtum patobulinti, nes dabar kone viskas, ką sakei, — paistalai.

— Jeigu nesugebi protingai kalbėtis, turėtum išeiti.

Rankoje laikydamas taurę, atšlijęs į stalą, Bruksas buvo tiek ramus, kiek ji įsitempusi.

— Tu neketinai kalbėtis. Tu planavai pasakyti iš anksto pasirengtą kalbą, o aš turėjau vilktis tau iš paskos. Abigailė, jei nori, kad išeičiau, tada, manyčiau, turėtum man pasakyti, kas tave verčia nerimauti, ko tu bijai ir ką jauti.

— Jau sakiau, kad man nerūpi mūsų santykiai.

— Bet tu kalbi netiesą. Nenoriu būti su moterimi, kuri nenori būti su manimi. Na, jeigu šiuo atveju taip ir yra, mandagiai pagerbk mane viską paaiškindama; tada aš iškepsiu kepsnius. Gražiai papietausime, ir aš išeisiu. Kiek neša mano galva, taip būtų teisingiausia.