Нора Робертс - Liudininkė

— Ohohoo, — tepasakė jis, vargais negalais išvengęs smūgio. Puikūs refleksai, Ksena.

— Atsiprašau. — Paprasčiausia kelionė į turgų virto tikru košmaru, pagalvojo ji. — Tu mane išgąsdinai.

— Nors tiek... Laimei, mano refleksai irgi geri. Kitaip būčiau pasipuošęs dar viena mėlyne.

— Aš labai atsiprašau, — dabar Abigailė kalbėjo griežčiau. — Priėjai iš nugaros ir čiupai mane.

— Viską supratau, — tarsi norėdamas nuraminti jis paglostė jai plaukus. — Vaikeli, galiausiai teks papasakoti, kas tau kelia nerimą.

— Nekalbėk su manimi tokiu tonu. Viskas klostosi ne taip, kaip turėtų. Tu jau pasimylėjai.

— Manau, kad abu pasimylėjome. Beje, kodėl tau neužsiminus, kaip viskas turėtų klostytis?

— Tu turėtum pasitraukti, — Abigailė suirzusi perbraukė ranka sau per plaukus ir apsidairė. — Negaliu čia ir dabar apie tai diskutuoti. Nesuprantu, kodėl reikėtų diskutuoti. Dabar tu jau neturėtum manimi domėtis.

— Na, tu, rodos, tokia išmintinga, bet kartais būni visiškai nenuovoki. Mylėjausi su tavimi, nes man įdomu. O kai abu permiegojome, domiuosi dar labiau.

— Kodėl? Ne, neatsakyk. Tu visada žinai, ką atsakyti. Tu mane trikdai. Nenoriu taip jaustis.

— Kaip?

— Nežinau! Turiu eiti į turgų, turiu važiuoti namo, turiu baigti dirbti ir...

— Turi atsipūsti, — dabar jis uždėjo ranką Abigailei ant pečių. — Abigailė, atsipūsk.

— Man reikia atsipūsti, — ji užsimerkė mėgindama įveikti panikos priepuolį. O, Dieve, o, Dieve, kodėl ji nepasiliko namie?

— Gerai, atsikvėpk. Ramiai. Štai ką mes dabar padarysim.

— Nepasakok, ką dabar darysim. Negali būti jokių „mes“.

— Bet, atrodo, yra. Žinai, ką siūlau? Kodėl mums nenuėjus pas mane, į mano kabinetą? Galėtum pasėdėti, atsigerti vandens.

Abigailė papurtė galvą.

— Turiu eiti į turgų.

— Gerai, eik į turgų. O vėliau, apie šeštą ar pusę septintos, aš baigsiu darbą. Nupirksiu porą kepsnių ir pakepsiu ant grotelių. Papietausime ir pažiūrėsime, ar galime viską išsiaiškinti.

— Mums nereikia kartu pietauti ar ko nors aiškintis. Man tik reikia...

Bruksas labai švelniai, labai lengvai palietė jos lūpas savosiomis. Jam pakėlus galvą Abigailė virpėdama atsiduso.

— Man atrodo, kad tu jauti tai, ko jausti nenorėtum. Vis dėlto jauti; ir aš jaučiu. Vadinasi, turime išsiaiškinti.

— Tu vis tiek nepaliksi manęs ramybėje...

— Pamėginkime išsiaiškinti. Jeigu nepavyks, aš pasitrauksiu.

Abigailė, neketinu tavęs skaudinti, stengsiuosi iš paskutiniųjų, kad nesijaustum nelaiminga. Bet kai du žmonės kažką vienas kitam jaučia, jie turi gerbti tuos jausmus ir stengtis juos suprasti.

— Tu nesupranti...

— Ne, širdele, bet noriu suprasti. Einam į turgų.

— Nenoriu, kad mane ten lydėtum. Noriu eiti viena.

— Gerai. Susitiksime vakare.

Dar vienas pokalbis, nuskubėjusi į turgų pagalvojo Abigailė. Dar vienas pokalbis, kurio metu ji bus rami ir racionali. Ji paprasčiausiai paaiškins, kad šie santykiai jos nedomina, neketina jų tęsti. Ji turi per daug darbų, kad galėtų švaistyti laiką pietaudama, bendraudama ir priiminėdama svečius nakčiai.

Ji bus tvirta; ji bus protinga.

Ir viskas baigsis, kad ir kokios draugystės būtų užsimezgusios.

Ir vėl viskas bus ramu.

Kai tik ji grįš namo, parepetuos, ką ir kaip pasakyti.

Ji bus pasirengusi.

Repeticiją Abigailė atidėjo priminusi sau, kad svarbiausia — darbas. Išsiųsti elektroninį laišką su atitinkama informacija pasirodė sudėtingiau nei ji tikėjosi, bet Abigailė kruopščiai peržiūrėjo visus surinktus duomenis, šiek tiek pataisė ir parašė elektroninę žinutę.

Ši informacija jums gali būti naudinga. Dėkoju už dėmesį ir bet kokius veiksmus, kurių galbūt imsitės.

Tvoi drug

Naudodamasi tokioms žinutėms siųsti susikurta sistema ji pasiuntė duomenis keliais skirtingais keliais ir uždarė laikinąją sąskaitą. Pagalvojo, kad būtų smagu pabendrauti su žmogumi iš FTB, pasikeisti idėjomis ir nuomonėmis, bet dabar jai reikėjo rankioti informaciją iš atskirų elektroninių bylų ar žinučių, į kurias pavyko įsilaužti.

Baigusi darbą Abigailė saugiai paslėpė gautų duomenų kopijas.

— Eisime pasivaikščioti, — tarė ji Bertui. — Kol vaikščiosim, parepetuosiu, ką reikės sakyti Bruksui. Rytoj vėl viskas grįš į savas vėžes. Juk mums irgi reikia užsidirbti pragyvenimui, tiesa?

Abigailei įsidėjus į kišenę raktus, Bertas pasitrynė jai į koją.

— Šiandien susipažinau su kitu šuneliu. Jis labai mielas. Manau, tau patiktų.

Jai išėjus į lauką Bertas stengėsi neatsilikti.

— Draugas tau patiktų. Kitais metais įsitaisysiu šunytį. Padėsi man jį dresuoti, jis mums abiem bus puiki draugija. Juk tik tiek mums tereikia, tiesa? Tik tiek mums visiems tereikia.

Lydima Berto ji nuėjo pažiūrėti ką tik apsėto daržo.

— Jau reikia ravėti; pats metas pasodinti daugiau gėlių. Pastaruoju metu mane vis trukdydavo, bet dabar vėl laikysimės dienotvarkės. Man dar reikia padirbėti kuriant virusą. Vieną dieną, Bertai, kai ateis tinkamas metas, kai virusą būsiu ištobulinusi, užpulsime Volkovus kaip maras.

Abigailė atsiduso.

— Bet dabar negaliu apie tai galvoti. Turiu apmąstyti susidariusią padėtį.

Jiems pasukus miško link, Abigailė prasisegė švarkelį su gobtuvu ir uždėjo ranką ant pistoleto rankenos.

Jau pražydo laukinės slyvos — kvapnūs žiedlapiai švelniame žaliame rūke; prieš daugelį metų kažkieno pasodintas gluosnis stovėjo sumerkęs nėriniuotus pirštus į marmantį upelio vandenį. Laukinės našlaitės jau spėjo nukloti mišką sodriai purpuriniu kilimu.

Apgaubta tylos, kvapų ir spalvų Abigailė aprimo; jie vaikštinėjo džiaugdamiesi saule ir šešėliais.

Virpėdamas iš nekantros Bertas metė į Abigailę žvilgsnį, ir jai leidus, džiaugsmingai pasileido kranto šlaitu žemyn ir pūkštelėjo į vandenį. Ji kaip visada nusijuokė pamačiusi, kaip šis milžinas galiūnas šuo žaidžia lyg mažylis varlinuke.

Abigailė leido jam pliuškentis ir pati ėmė dairytis po mišką. Čiulbėjo paukščiai; jų melodijoms ritmingai pritarė priešpiečių ieškantis genys. Pro jaunų lapelių tinklą sunkėsi svajinga saulės šviesa.

Abigailė žinojo, kad einant toliau toji šviesa vis skaistės, kol galiausiai atsivers kalnų peizažas. Jai patikdavo žvelgti nuo aukštumų, stebėti kalvas ir slėnius. Čia, kur tokia švelni šviesa ir šešėliai, kur čiulba paukščiai, marma upelis, kur taškosi šuo, čia, mąstė Abigailė, ji jaučiasi esanti labiau namie nei savo namelyje.

Ji nusipirks suolelį. Taip, vėliau panaršys internete ir susiras ką nors natūralaus, iš medžio, ką nors, kas atrodytų taip, lyg būtų čia išdygęs. Taip, žinoma, suoleliai nedygsta ir neauga, bet susidarys tokia iliuzija. Ir kol jos šuo pliuškensis upelyje, pati galės sėdėti ten, kur atsiveria kalnai. Gal ateis diena, kai jausis tokia saugi, kad galės atsinešti knygą. Tada sėdės ant suolelio miške, prieš akis stūksos kalnai, ji skaitys, o Bertas taškysis.

Tačiau dabar jai reikėjo liautis svajoti apie ateitį ir mąstyti apie dabartį arba artėjantį vakarą.

— Gerai. — Abigailė davė ženklą šuniui ir kiek pasitraukė, kai šis atbėgęs nusipurtė visą statinę vandens. — „Bruksai, — pradėjo ji, kai jiedu pasuko atgal. — Nors tu man atrodai patrauklus ir man tikrai labai patiko su tavimi mylėtis, aš neketinu tęsti šių santykių...“ Ne, „Aš nenoriu su tavimi užmegzti jokių santykių“. Jis paklaus kodėl. Taip jau įpratęs. Vadinasi, turiu būti parengusi atsakymą. „Mano prioritetas — darbas, ir tam darbui reikia ne tik daug laiko, bet ir susikaupimo.“