Нора Робертс - Liudininkė

Ilgą spalvingą sijoną seginti moteris su milžiniška šiaudine skrybėle ir gėlėtomis sodininkų pirštinėmis pamojo iš savo kiemo.

— Žinojau, kad taip pasakysi.

Bruksas nusijuokė.

— Almos dukra. Ji aiškiaregė.

Abigailė žiojosi išdėstyti, kiek abejonių kelia teiginys, kad nuostabius rožių krūmus tvarkanti moteris turi aiškiaregystės dovaną, bet Bruksas jau tęsė savo pasakojimą.

— Sutiksiu, kad dėl visų tų riksmų ir pamokslavimų sureagavau kiek per vėlai, taigi iškart nepuoliau vaduoti mižniaus iš Tibio gniaužtų..

Taip, Abigailei šiek tiek sukosi galva, bet ji vis tiek įdėmiai klausėsi.

— Tu leidai savo kaliniui smaugti advokatą ir jutai malonumą, nes ir pats norėjai jį uždusinti.

Bruksas pasupo jos ranką ir nusišypsojo.

— Nors šitai man garbės nedaro, tavo žodžiai — tikra tiesa. Taip tas mižnius ir baigė savo darbą. Baigėsi ir Tibio sentimentai; jis visa gerkle išrėkė, kad mižnius turėtų pats apsimokėti už tokias paslaugas, bet aš abejoju, ar jam tai pavyks. Rėkdama ir raudodama Misė išbėgo paskui mižnių. O po tokios dramos ir nemalonumų mėgaujuosi pusvalandžiu su gražia moterimi.

— Man atrodo, yra žmonių, kurie mano, kad taisyklės ar įstatymai neturėtų būti taikomi susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, nes jie vargšai arba turtuoliai, yra nuliūdę, gailisi arba serga. Jie gali sugalvoti kokių tik nori pasiteisinimų, priklausomai nuo savo padėties ir aplinkybių.

— Negaliu ginčytis.

— Tačiau būtent dėl minėtų priežasčių teismai patiki tokiais pasiteisinimais ir nuolaidžiauja tiems, kas sulaužo taisykles arba pažeidžia įstatymus.

— Ir su šiuo teiginiu negaliu ginčytis, bet teisėsauga ir visa sistema taip pat turi laisvai kvėpuoti.

— Nesuprantu.

— Teisininkams reikia erdvės, šiokio tokio lankstumo, jie turi atsižvelgti ir į žmogiškąjį faktorių, į konkrečias aplinkybes. — Išgirdęs automobilio signalą Bruksas pažvelgė į gatvę ir pamojavo vyriškiui vešlia juoda barzda, vairuojančiam aprūdijusį pikapą. — Į žmogų, pavogusį duonos kepalą iš bado ir nevilties, — nė nemirktelėjęs tęsė Bruksas, — negalima žiūrėti taip pat, kaip į tą, kuris vagia, kad parduotų ir iš to pasipelnytų.

— Galbūt. Bet jei teisininkai būtų nuoseklesni, vagiantys pasipelnymo tikslais žmonės turėtų mažiau galimybių pakartoti nusikaltimą.

Bruksas jai taip nusišypsojo, kad Abigailė susimąstė, ar ji pasakė kažką žavinga, ar labai kvaila.

— Ar kada nors mąstei apie policininkės darbą?

— Nepasakyčiau. Man tikrai reikėtų grįžti ir...

— Bruksai! Atsivesk čia tą mergaitę.

Krūptelėjusi Abigailė atsisuko ir pažvelgė į drakonais, undinėmis ir fėjomis išmargintą namą. Pamatė nuo pastolių lipančią Brukso motiną. Ji vilkėjo dažais išteptą darbinį kombinezoną ir avėjo taip pat nutaškytais sportiniais bateliais. Ryšėjo ryškiai raudoną skarelę.

Vos tik moters kojos palietė žemę, mažasis šunytis ėmė taip šokinėti ir inkšti, išgirdęs jos balsą, kad galiausiai kone apsivertė ore ir nusileidęs pasidriekė.

Moteris nusijuokė, paėmė mažylį ant rankų ir atsegė pavadėlį.

— Ateik! — dar kartą sušuko ji. — Ateik ir supažindink Abigailę su savo mažuoju broliuku.

— Dabar jis — mylimiausias sūnus, — tarė Abigailei Bruksas. — Eime pasisveikinti.

— Bet man tikrai reikia į turgų.

— Nejau manai, kad šiandien man dar negana riksmų ir pamokslų? — jis pažvelgė į Abigailę liūdnu, skausmingu žvilgsniu. — Būk man gailestinga, gerai?

Ji negali tapti nematoma, jei žmonės vis dėlto ją pastebi, svarstė Abigailė; būtų dar blogiau, jei būtų akivaizdu, kad ji nori likti nematoma. Nors labai norėjo, kad Bruksas paleistų ranką — šitaip buvo pernelyg intymu, — ji perėjo kiemą ir atsidūrė prie, jos manymu, stebuklingo namelio.

— Tikėjausi, kad užeisi trumpam pasisvečiuoti, — kreipėsi į Abigailę Saulė.

— Tiesą sakant, aš...

— Įkalbėjau ją pasivaikščioti, prieš apsiperkant turgelyje.

— Nėra prasmės tokią gražią dieną sėdėti namie. Susipažink su Platonu.

— Jis labai gražus.

— Ir labai išdykęs. Man patinka išdykėliai, — kalbėjo Saulė kedendama šuneliui kailiuką, o paskui prisiglausdama prie Brukso. — Jis šaunus.

— Aš ar šuo?

Saulė nusijuokė ir paplekšnojo Bruksui per skruostą.

— Abu. Šitas atsisėda palieptas, bet dar neišbūna vienoje vietoje. Žiūrėkite. Platonai, sėst.

Saulė padėjo šunelį ant žemės, vieną ranką uždėjo jam ant pasturgalio, o kita ranka kišenėje ieškojo skanėsto.

— Sėst. Na, štai, genijus! — vos tik Platono uodega palietė žolę, ji leido šuneliui sušlamšti skanėstą.

Po dviejų sekundžių mažylis jau šokinėjo vizgindamas uodegėlę ir braukydamas nagučiais Abigailės blauzdas.

— Mes dar tik mokomės gero elgesio.

— Jis dar mažytis, — nepajėgusi atsispirti šuneliui Abigailė šypsodamasi atsitūpė; Platonas stengėsi užlipti jai ant kelių, o kai jis galiausiai užsiropštė ir pradėjo Abigailę laižyti, ji nusijuokė. — Jo laimingos akys. — Kai šunelis pamėgino kąsti, Abigailė švelniai užčiaupė jam snukutį. — Dabar negalima. Taip, tu labai gražus ir laimingas.

Tarsi įveiktas komplimento Platonas nušoko ant žolės ir atsigulęs išvertė pilvuką.

— Be to, jo labai geras skonis, — pareiškė Saulė, kol Abigailė kasė šuneliui pilvuką. — Abu mano berniukai turi gerą skonį. Šiandien ir tavo akys laimingos, Abigailė.

— Man patinka šunys, — ji pažvelgė į namelį. — Jūsų namas toks įdomus ir spalvingas. Turėtų būti labai gera dalintis savo menu su praeiviais.

— Kuo mažiau būni gatvėse, tuo mažiau turi bėdų. Dažniausiai.

— Nuostabu. Nuo tada, kai čia atsikėliau, žavėjausi ir žaviuosi viskuo, ką darote. Man patinka, kad šiose freskose nėra jokios prasmės.

Kai Saulė nusijuokė, Abigailė pajuto, kaip ima kaisti sprandas.

— Na, aš ne taip pasakiau. Turėjau galvoje...

— Kuo puikiausiai žinau, ką turėjai galvoje; tu visiškai teisi. Ir man tai patinka. Užeik. Šįryt sutaisiau šaltos persikų arbatos, iškepiau Brukso mėgstamų imbierinių sausainių su citrininiu glajumi.

— Mielai sukrimsčiau sausainių, — apsidžiaugė Bruksas ir perbraukė ranka Abigailei per plaukus.

— Labai ačiū, bet turiu eiti į turgų, o paskui — namo, pas savo šunį, — stodamasi Abigailė paėmė šunelį ir padavė visą spurdantį Saulei. — Buvo malonu vėl su jumis susitikti ir susipažinti su Platonu.

Abigailė nuėjo kiek įmanydama greičiau, nebūdama tikra, kaip visa tai atrodo iš šalies — kaip skuba ar kaip pabėgimas.

Jie ją apžavėjo, sugundė. Tas vyras, jo motina ir net mažasis šunelis. Ji leidosi užkalbama. Pašnekesys, kvietimas, pyragas, seksas...

Žmonės matė, kaip ji vaikštinėja su Bruksu, kaip eina susikibę už rankų. Matė, kaip ji šnekučiuojasi su jo motina. Žmonės ims apie tai kalbėti. Kalbės apie ją.

Tai, kad ji nėra socialinio tinklo dalis, dar nereiškia, kad nežino, kaip tas tinklas veikia.

Ji negali būti niekuo neišsiskirianti, beveik nepastebima moteris, gyvenanti Bikforde, jeigu Bruksui padedant taps Bikfordo bendruomenės dalimi.

Kodėl jis nesielgia taip, kaip būdinga vyrams? Jie pasimylėjo. Jis ją užkariavo. Dabar turėtų ieškoti kito iššūkio.

Kai kažkas čiupo už rankos, Abigailė sureagavo nieko negalvodama. Ji instinktyviai apsigręžė ir atsivedėjusi užsimojo kumščiu galingam smūgiui.

Bruksas sulaikė jos kumštį likus pusei colio iki taikinio, tik jam reikėjo labai pasistengti, kad ją suturėtų.