Нора Робертс - Liudininkė

— Aš jau sakiau. Mano darbas...

— Abigailė...

Viename jo ištartame žodyje tilpo marios kantrybės, ir Abigailė užsidegė.

— Kodėl būnant su tavimi niekada niekas nevyksta taip, kaip turėtų? Kodėl negali reaguoti logiškai? Negaliu diskutuoti su žmogumi, kuris atsisako racionaliai mąstyti.

— Rizikuodamas tave suerzinti turiu pasakyti, kad racionaliau mąstyti, nei mąstau aš, neįmanoma.

— Tada liaukis.

— Liautis racionaliai mąstyti?

Ji skėstelėjo rankomis.

— Net nežinau, ką galvoti!

— Atsakyk man į vieną klausimą. Ar tu man ką nors jauti?

— Nenoriu jausti.

— Supratau, kad atsakymas teigiamas. Kodėl nenori jausti?

— Nežinau, kaip su tais jausmais elgtis. Ką daryti su tavimi. Su viskuo. Aš tik noriu vėl gyventi ramiai. Tenoriu įprastos kasdienybės. Man rodos, visai suprantama, — Abigailė kalbėjo vis garsiau, pasiduodama panikai, ir dabar jau niekaip nebegalėjo nurimti. — Kai būni čia, nelieka ramybės, viskas vyksta ne pagal dienotvarkę, nieko neįmanoma planuoti. Net į turgų negaliu nuvažiuoti, nes tada einu su tavim pasivaikščioti, pradedu kalbėtis su tavo motina ir žaisti su šuneliu, o tavo motina man siūlo šaltos persikų arbatos. Aš tik noriu, kad mane visi paliktų ramybėje. Moku gyventi viena.

— Eime įkvėpti gryno oro.

— Nenoriu jokio gryno oro!

— Širdele, tu drebi, tau sunku kvėpuoti. Išeikim trumpam į lauką, nusiraminsi.

— Tu manimi nesirūpink! Aš jau nuo septyniolikos pati savimi rūpinuosi. Man nereikia niekieno pagalbos.

Bruksas atrakino galines duris.

— Eikš, Bertai, — paėmęs Abigailę už rankos, jis ištempė ją į lauką. — Jeigu tikrai taip yra, vadinasi, jau seniai neturėjai šalia žmogaus, kuris norėtų kartkartėmis tavimi pasirūpinti, kuriam tu svarbi. Kvėpuok, po velnių.

— Nesikeik.

— Kvėpuok, ir man nereikės keiktis.

Ji atsiplėšė nuo Brukso ir atsirėmė į medinę priebučio koloną. Pradėjus lygiau kvėpuoti pabiro ašaros, todėl Abigailė priglaudė veidą prie rąsto.

— Nori mane parklupdyti, todėl taip ir elgiesi, — trindamas rankomis skruostus Bruksas mėgino išlaikyti savitvardą. — Abigaile, jeigu tikrai aš kaltas, kad dabar esi tokia nelaiminga, prisiekiu, paliksiu tave ramybėje. Bet, dėl Dievo, leisk tau padėti.

— Negali man padėti.

— Iš kur žinai?

Ji pažvelgė į Bruksą.

— O kodėl tu taip rūpiniesi?

— Dabar turėčiau pasakyti, kad tu nepakankamai bendravai su kitais ir per mažai buvai užmezgusi tarpasmeninių santykių, jeigu nesupranti, kodėl reikėtų rūpintis.

— Tu vėl iš manęs juokiesi.

— Šįkart ne. — Bruksas jos nelietė, bet jo balsas glostyte glostė sudirgusią Abigailės širdį. — Aš tau labai daug ką jaučiu. Dar neišsiaiškinau visų jausmų, bet džiaugiuosi, kad jų tiek daug.

Abigailė papurtė galvą.

— Tai tik cheminė reakcija.

— Jau sakei. Mokykloje mokiausi chemijos. Užkniso. Nejau tikrai aš kaltas, kad esi tokia nelaiminga?

Abigailė norėjo atsakyti „taip“, nes manė, kad tada jis išeis ir daugiau negrįš. Bet negalėjo meluoti, kai jis žvelgė tiesiai jai į akis.

— Ne. Tave matydama jaučiuosi laiminga. Nenoriu dėl tavęs būti laiminga.

— Vadinasi, dėl to, kad esi laiminga, jautiesi nelaiminga.

— Suprantu, kad kvailai skamba, bet taip ir yra. Atsiprašau, kad taip elgiausi.

— Neatsiprašinėk.

Pasirausęs kišenėje Bruksas ištraukė sulankstytą mėlyną nosinę.

— Štai, imk.

Nekęsdama savęs Abigailė išsišnirpštė nosį.

— Ačiū.

— Noriu tavęs kai ko paklausti. Jeigu nesi pasirengusi atsakyti, taip ir sakyk. Tik nemeluok. Ar tu nerimauji dėl kada nors tave įskaudinusio vyriškio, buvusio vyro, vaikino ar dar ko nors panašaus?

— Ne. Ne. Nieko panašaus. Niekas manęs neįskaudino.

— Bet tu visa įsiskaudinusi. Tu nori pasakyti, kad tavęs niekas niekada nėra fiziškai sužeidęs?

— Ne, nėra, — kiek aprimusi Abigailė išblukusia minkšta nosine nusišluostė akis ir įsižiūrėjo į šiltnamį. — Pati galiu savimi pasirūpinti. Neturiu vyrų, vaikinų, nesu užmezgusi jokių santykių.

— Dabar jau esi, — žengęs artyn Bruksas viena ranka paėmė ją už smakro, o kita perbraukė per ašarotus skruostus. — Ir dabar tau reikės pasukti savo šviesią galvelę, kaip tvarkytis toliau.

— Bruksai, aš ne tokia kaip visi.

— Tu unikali. Kodėl turėtum būti kitokia?

— Tu nesupranti.

— Tai padėk man suprasti.

Kiek ji galėtų jam papasakoti? Jeigu jis ką nors suprastų, gal viskas baigtųsi?

— Noriu vyno.

— Atnešiu.

Abigailei nespėjus nieko pasakyti, Bruksas nuėjo į vidų. Pasinaudojusi proga ji mėgino tvarkingiau surikiuoti mintis. Nėra prasmės gailėtis, kad trūksta laiko pasirengti, tarė ji sau.

— Man nereikia, kad už mane ką nors darytum, — pradėjo ji, kai nešinas taure vyno grįžo Bruksas. — Man svarbu, kad viską pati pasidaryčiau.

— Ir vyno pati įsipiltum? Tu rimtai? — Pasiėmęs savo taurę Bruksas atsisėdo ant priebučio laiptelių. — Betgi geros manieros irgi svarbu. Na, elementarus mandagumas. Mano mama — labai gabi, savarankiška moteris, bet vyno jai įpilu aš. Kiek mačiau, kiek žinau, tu taip pat labai gabi, bet tai nereiškia, kad negaliu tau asistuoti.

— Kvailystės, — kiek sutrikusi Abigailė pažvelgė į nosinaitę ir pavartė ją rankose. — Negaliu pakęsti, kai elgiuosi kvailai. Na, bet vis tiek ne tai norėjau pasakyti.

— Kodėl tau neprisėdus ir neišdėsčius visko, ką norėjai pasakyti?

Kiek padvejojusi, Abigailė davė ženklą Bertui bėgti į kiemą ir atsisėdo.

— Taip, aš daug ką sugebu, tik nemanau, kad galėčiau užmegzti šiltesnius santykius.

— Kodėl nemanai?

— Kai mano mama nusprendė, kad nori vaiko, ji ieškojo donorų.

— Vadinasi, ji neturėjo jokio širdies draugo.

— Ne, neturėjo. Ji neturėjo žmogaus, su kuriuo būtų norėjusi gimdyti palikuonis.

„Gimdyti palikuonis“, pamanė Bruksas. Iškalbingi žodžiai.

— Jos gyvenime atėjo toks metas, kai panoro vaiko. Na, netiksliai pasakiau, — suabejojo Abigailė. — Ji norėjo palikuonio, todėl donorui buvo parengusi labai smulkius ypatingus reikalavimus. Mano mama — labai protinga moteris; savaime suprantama, ji norėjo pagimdyti labai protingą... palikuonį. Iš donoro ji reikalavo aukšto intelekto, puikios sveikatos, taip pat sveikų jo giminaičių. Ji ieškojo atitinkamų fizinių duomenų, tam tikros išvaizdos, kūno sudėjimo, ištvermės.

— Man viskas aišku.

— Radusi donorą, atsižvelgdama į asmeninį ir profesinį kalendorių, ji paskyrė konkrečią dirbtinio apvaisinimo datą. Suprantama, visą nėštumą mama buvo kuo rūpestingiausiai prižiūrima, aš gimiau numatytą dieną atlikus Cezario pjūvį, labai sveika, reikiamo svorio ir ūgio. Mama, žinoma, jau buvo radusi auklę, todėl manimi buvo puikiai rūpinamasi; nuolat buvau tikrinama testais, nuolat egzaminuojama, kad niekas neabejotų, jog sparčiai vystausi.

Prie tokio pasakojimo visiškai nederėjo džiugi paukščių giesmė ir prie raudonų gvazdikų kubilėlio besisukiojantis kolibris.

— Ar visa tai pati išsiaiškinai, ar mama papasakojo?

— Ji man papasakojo. Bet aš visada žinojau. Žinios buvo mano auklėjimo dalis. Lavinimas ir švietimas, kaip ir mano fizinė sveikata, buvo prioritetai. Mano mama išskirtinai graži, todėl ji truputį nusivylė, kad mano išvaizda ne tokia, kokios tikėjosi, nors veido bruožai ganėtinai malonūs, odos spalva irgi gera. Vis dėlto šį trūkumą kompensavau intelektiniais ir motorikos gebėjimais, ypatinga atmintimi. Apskritai ji buvo patenkinta.