Нора Робертс - Liudininkė

— Oo, vaikeli...

Abigailė susigūžė, kai Bruksas apkabino ją per pečius.

— Nesigailėk manęs.

— Tau teks praryti šį kartėlį.

— Aš visa tai pasakoju tam, kad geriau suprastum mano genetinę prigimtį. Nors mano mama apskritai buvo manimi patenkinta, ji niekada manęs nemylėjo ir nenorėjo mylėti. Niekada nepagalvojo, kad galiu turėti savų tikslų, norų ar planų. Ji man viską labai kruopščiai ir tiksliai suplanuodavo. Aš labai ilgai maniau, kad mama manęs nemyli, nes kažkurioj srity tinkamai nepasireiškiu, bet galiausiai supratau, kad ji nemyli, ir tiek. Ji nemoka ar negali mylėti, nesugeba parodyti šiltų jausmų. Atsižvelgiant į genetiką ir aplinką, kurioje augau, galima numanyti, kad ir aš nepasižymiu tokiais gebėjimais. Gal aš ir nesugebu užmegzti šiltų santykių, bet suprantu, kad emocijos ir meilė yra svarbiausi dalykai tuos santykius stiprinant.

Kiek jos smegenyse mėšlo, pagalvojo Bruksas, bet į Abigailės svarstymus atsakė atsargiau:

— Norėčiau viską paprasčiau performuluoti: kadangi tavo motina šalta, savanaudė ir jaučia tiek, kiek jaučia blusa, tau genetiškai nulemta būti tokiai pačiai.

— Labai šiurkščiai pasakyta.

— Galiu pasakyti dar šiurkščiau.

— Nereikia. Sudėjus abu faktorius — genetiką ir aplinką, kas dažnai vadinama prigimtimi ir auklėjimu...

— Po velnių, žinau, apie ką kalbi.

— Dabar tu pyksti.

— Švelniai pasakyta, bet pykstu ne ant tavęs. Norėčiau tavęs dar kai ko paklausti. Jeigu tu genetiškai neįgali mylėti, kaip nutiko, kad myli tą šunį, o jis myli tave. Tik nemėgink visko suversti dresūrai.

— Mums vienam kito reikia.

— Kad reikia, dar ne viskas. Jeigu jis susižeistų ar susirgtų ir negalėtų tau tarnauti kaip sargas, ar tu juo atsikratytum?

— Aišku, kad ne.

— Nes tokiu atveju pasirodytum esanti šalta, savanaudė ir tikra niekše, bet tu ne tokia. Tu jį myli.

— Jis — šuo, ne žmogus. Yra žmonių, kurie labai myli gyvūnus ir itin jais rūpinasi, bet menkai ką jaučia žmonėms.

— Bet man tu kažką jauti.

Nesumesdama atsakymo Abigailė įsispoksojo į vyną taurėje.

— O ką žinai apie tėvą?

— Donorą.

— Gerai, ką žinai apie donorą? Jeigu mama tyčia tau nepasakojo, kas jis, pati išsiaiškinai. Tu pernelyg sumani, kad nesidomėtum.

— Ji nenorėjo sakyti jo pavardės, pasakoti smulkmenų. Bet būdama dvylikos aš... atkapsčiau tą informaciją.

— Ji saugojo elektronines bylas?

— Padariau išvadą, kad mamai svarbu nuolat stebėti jo sveikatą, aiškintis, kokios bėdos gali laukti. Taip, ji saugojo elektronines bylas, ir aš į jas įsilaužiau.

— Būdama dvylikos.

— Visada domėjausi kompiuteriais. Jis — fizikas. Labai gerbiamas, lydimas sėkmės. Spermos davė būdamas kiek vyresnis nei dvidešimties; jis keleriais metais jaunesnis už mano mamą.

— Ar jis apie tave žino?

— Ne, ir neturi žinoti.

— Galėjai su juo susisiekti.

— O kam? Kodėl turėčiau griauti jo gyvenimą, ardyti šeimą? Tarp mūsų — tik biologinis ryšys, nieko daugiau.

— Jis turi šeimą.

— Taip, trisdešimt vienerių vedė. Tuo metu, kai radau visą informaciją, jis jau turėjo vieną vaiką ir laukė antro. Dabar augina tris vaikus. Ir aš nesu viena iš jų. Aš — donorystės rezultatas.

— Ar jis vis dar vedęs?

— Taip.

— Vadinasi, jis gali užmegzti santykius ir juos išlaikyti. Juk tu turi ir jo genų.

Minutėlę — ilgą minutėlę — Abigailė stebėjo safyro spalvos kolibrį, kol galiausiai paukštelis dingo jai iš akių.

— Kodėl norėtum būti su žmogumi, kurio gebėjimai užmegzti asmeninius santykius yra tokie menki?

— Gal man patiktų stebėti, kaip tie gebėjimai skleidžiasi, gal patiktų būti tų santykių dalimi. Be to, tu mane gerokai užkabinai. O dabar viską sudėk ir apibendrink.

— Yra ir kitų priežasčių, dėl kurių negaliu leisti, kad viskas tęstųsi. Bet jų negaliu pasakyti.

— Ir vis dėlto... Žinau, kad nuo kažko bėgi, nuo kažko, kas tave gąsdina taip, jog tau net reikia šuns, tų apsaugos sistemų, ginklų. Kad ir kas tai būtų, dėl to ir sėdi po užraktais tiesiogine ir perkeltine prasme. Kai jau ganėtinai manimi pasitikėsi, kai suprasi, kad prašyti pagalbos nėra tas pat, kas pasirodyti silpnai ir vargšei, tu man papasakosi. Bet dabar man reikėtų įjungti orkaitę.

Atsistojus Bruksui atsistojo ir Abigailė.

— O kaip labai tau rūpi, kas už tų užraktų, turint omenyje tavo domėjimąsi manimi apskritai?

Galbūt labiau už viską dabar Abigailei reikėjo nuoširdumo, todėl jis tikrai bus atviras ir nuoširdus.

— Iš pradžių tik tiek ir rūpėjo — kas už užraktų. Ir dabar rūpi, nes policininkams visada rūpi. Bet žinai, kaip yra dabar? Kai pravėrei duris, tik vos vos pravėrei, Abigailė, iškart mane ir pasičiupai. Pasičiupai, — pakartojo Bruksas imdamas jos ranką ir spausdamas sau prie širdies.

Ji pažvelgė į savo ranką, pajuto stiprų, tolygų plakimą ir pasidavė — leido sau skruostu prisiglausti prie jo krūtinės. Kai Bruksas ją apkabino, Abigailė užsimerkė ir pasidavė ūmai užplūdusioms galingoms emocijoms — kaip gera, kai tave štai taip apkabina vėsų pavasario vakarą kažkas, kam tu svarbi.

Visa tai buvo lyg stebuklas, nors Abigailė stebuklais netikėjo.

— Aš vis tiek nežinau, ką man daryti, ką daryti su tavimi, su viskuo...

— Pažiūrėkim, kaip bus toliau.

— Galiu pamėginti. Ar šįvakar pasiliksi?

Bruksas prispaudė lūpas prie jos pakaušio.

— Maniau, kad niekada nepaklausi.

Abigailė žengė žingsnelį atgal ir jau ramesnė pažvelgė jam į akis.

— Pagaminsiu padažą salotoms iš maišelio.

Ji pamatė, kaip Brukso akyse įsižiebė linksmos ugnelės.

— Būtų šaunu.

Abigailei nuėjus vidun Bruksas atidengė kepsninę. Ojojoj, ji tikrai jį pačiupo, svarstė Bruksas, net darosi nejauku. Jis vylėsi, kad prie visko pripras, kad po truputį įveikdamas visus užraktus galės džiaugtis, jog stengtis buvo verta.

Čikagoje, vos už dviejų kvartalų nuo klubo, kuriame vieną vasaros vakarą Ilja susipažino su Elžbieta Fič, jis vaikščiojo po tamsų, niūrų butą, kuriame buvo vykdomos vienos pelningiausių kompiuterinių operacijų — sukčiavimas internetinėje erdvėje. Dažnai Ilja pats tikrindavo, kaip čia dirbama, ir nors jo buvimas visus kiek nervino, darbas vyko sklandžiai.

Keli operatoriai prie kompiuterių siuntinėjo reklamas apie siūlomą darbą namuose, Kanados vaistinėse, apie internetinius pasimatymus ar galimybę dykai atsisiųsti kokią nors informaciją. Kai kurios tokios reklamos atneš pinigų, kuriuos išmes telefonu skambinantys naivūs ar į beviltišką padėtį patekę apgautieji. Kitos paprasčiausiai pavogs kreditinių kortelių duomenis, o šie pavirs greitais ir lengvais pinigais arba pavogta tapatybe.

Taip dirbant išlaidos labai menkos, o pelnas didžiulis ir pastovus.

Jis pats sukūrė išmėginto ir pasiteisinusio Nigerijos „skamo“ versiją, kuri ir toliau sėkmingai kalė jiems pinigus.

Ir Ilja tuo didžiavosi.

Jam patiko toks darbas; jo manymu, tai savitos intelektualios pratybos. Verslas sekėsi puikiai, per pastaruosius metus net išsiplėtė. Ir jokie internete pasirodantys įspėjimai, jokios žinutės vakarinių naujienų puslapiuose negalėjo pažaboti žmogaus prigimčiai būdingo alkio lengviems pinigams.

Tereikėjo kelių ginklų, kad kvailių piniginės atsidurtų jo rankose, tai kompiuterio ir telefono.

Ilja nebuvo priešiškai nusiteikęs smurto atžvilgiu; kai būdavo būtina, jis smurtaudavo, kai būdavo gyvybiškai svarbu, samdydavo žudikus, irgi mieliau imdavosi nusikaltimų be kraujo praliejimo.