Нора Робертс - Liudininkė

— Daugiau nei septyniasdešimt penki tūkstančiai, gal net netoli šimto. Jėzau, Bruksai, net nežinau. Kai viską gerai apžiūrėsime ir išuostysime, gal paaiškės, kad žala dar didesnė.

— Kiek jų čia buvo?

— Trys. Merginos tai ateidavo, tai išeidavo. Jie užsiregistravo Džastino tėvo vardu, pasinaudojo jo kreditine kortele. Na, Džastinas su mergina. Užsiregistravo vakar vakare. Taip pat vakar vakare, kažkuriuo metu — patikrinsime vestibiulyje įrengtų apsaugos kamerų įrašus, — atėjo dar du vaikinai. Įprasta Džastino komanda — Čadas Kartraitas, Doilis Parsinsas ir dvi merginos. Džastinas liepė administratoriui juos įleisti. Viešbučio taisyklės nedraudžia priiminėti svečių. Jie liko per naktį. Administratorius ir apsaugos darbuotojai priėmė kitų viešbučio svečių skundus dėl triukšmo. Kiek žinau, merginos išėjo šiandien po pietų, o likusi trijulė liko: rūkė žolę, užsisakinėjo kambarių tarnybos paslaugas, žiūrėjo pornografinius filmus. Apie šeštą vėl pradėjome gauti skundus — jų numeryje rėkiama, kažkas daužoma, pašėlusiai juokiamasi, trankomasi. Tie piktadariai užrėmė duris ir neatidarė aukšto valdytojui. Atėjau aš. Jėzau, tos prakeiktos žolės kvapas buvo pasklidęs po visą koridorių.

Bruksas tik palinksėjo; tegu Rasas išsilieja. Bičiulio rankos tebedrebėjo iš pykčio ir apmaudo; Bruksas jį kuo puikiausiai suprato.

— Pasakiau tam subingalviui, kad jei neatidarys durų, iškviesiu policiją ir paskambinsiu jo tėvui. Bruksai, nieko neturiu prieš baimę ir pagarbą, bet man atrodo, kad būtent grasinimai paskambinti Džastino ir kitų dviejų vaikių tėvams padėjo man įsigauti vidun. Tada tas šiknius pradėjo iš manęs tyčiotis. Jis tyčiojosi ir paliepė atsiknisti. Už kambarį juk sumokėta. Mačiau, kas pridaryta, nors tada dar ne viską. Kitus du mačiau išsikėtojusius ant grindų. Buvau per daug įsiutęs, kad į viską žiūrėčiau pro pirštus; supranti, apie ką aš.

— Suprantu.

— Paprašiau, kad su manimi atėjęs aukšto valdytojas iškviestų apsaugą. Tada tas šūdo gabalas man trenkė, — Rasas atsargiai perbraukė pirštu per prakirstą lūpą. — Kerolė... pažįsti Kerolę?

— Pažįstu.

— Ji čiupo radijo stotelę, iškvietė Beną ir paprašė, kad jis atsivestų porą stambesnių vyrukų. Ji labai apsukri. O aš laikiau tą mižnių prirėmęs prie durų; kiti du buvo taip nusitašę, kad tik drybsojo leipdami juokais. Džastinas pradėjo vaipytis, iššiepė savo sušiktą snukį ir pasakė Kerolei, kad mielai ją išdulkintų ir įpūstų gyvybės.

— Jėzau Kristau.

Mėgindamas nurimti Rasas užsidengė delnais akis.

— Bruksai, jis nė neketino liautis. Atbėgo Benas ir tie kiti, tada Džastinas pradėjo spardytis, vis taikėsi smogti, rėkė. Kerolė paskambino į nuovadą, labai greitai atvažiavo Boidas. Į pagalbą jis išsikvietė Ešą, o tada jau visi nusprendėme, kad reikėtų pranešti ir tau.

— Teisingai nusprendėte. Jis turbūt pavogė tėvo kreditinę kortelę, bet tėvai jį užstos sakydami, kad patys davė. Ir negalėsiu įrodyti, kad buvo kitaip, bet čia padaryta žala, muštynės...

Bruksas susivokė, kad jam ir pačiam reikėtų apsiraminti.

— Iškviesiu Boidą ir Almą. Ji labai gerai fotografuoja. Alma viską dokumentuos, dalyvaujant tau arba Kerolei Boidas surašys oficialų ieškinį dėl padarytų nuostolių. Jeigu jie rūkė ar uostė kvaišalus, bus likę įkalčių. Po velnių, pats mačiau muilinėse sumestas nuorūkas ir suktinukių galus. Šįkart savo niekšelio šunsnukio tėtukas neišsuks. Na, jeigu tik tu pateiksi kaltinimus.

— Būk ramus, tikrai pateiksiu.

— Gerai. Dabar pat jiems paskambinsiu. Jeigu patikėsi tolesnius darbus Kerolei, gali važiuoti su manimi. Gali parašyti pareiškimą, pateikti kaltinimus. Išsikviesk draudikus, tegu jie viską atidžiai inventorizuoja, tiksliai įvertina padarytą žalą ir viską man praneša.

Rasas linktelėjo. Jo skruostus nutvieskęs raudonis išbluko; dabar jis buvo liguistai išbalęs ir atrodė neką geriau.

— Aš jiems jau paskambinau.

— Tada gerai. Gal norėtum kiek atsipūsti?

— Ne, — Rasas užsidengė veidą rankomis ir pasitrynė skruostus. — Dieve, man bloga. Viską turėsiu papasakoti savo tėvams. Man bloga nuo to, ką jie čia pridarė, bet atsipūsti nereikia.

— Tada ruoškimės.

Bruksas pagalvojo, kad ir pats galėtų viską surašyti į tris aktus. Džastinas Bleikas eilinį kartą pradėjo siautėti, iškviesti pareigūnai, jie tą šiknių suėmė ir išvežė. Nė nespėjus ištarti „jūs turite teisę tylėti“, įėjo Linkolnas Bleikas, o paskui jį — advokatas.

Kol Bruksas nuvažiavo į viešbutį, apžiūrėjo padarytą žalą, pasikalbėjo su Rasų ir nukako į nuovadą, Linkolnas Bleikas suskubo čia atvykti su savo advokatu.

Bleikas nesnaudė.

Jis atrodė įspūdingai — plačios krūtinės, apsivilkęs puikiai sukirptą kostiumą, ant stambaus kaklo užsirišęs dryžuotą kaklaraištį. Virš smailos nosies žvelgė šaltos mėlynos akys.

Žilstelėjusius plaukus jis kirpdavo trumpai kaip armijoje, nors sklido gandai, kad jis visada išsisukdavo nuo karinės tarnybos, kai tik sulaukdavo šaukimų.

— Raselai, suprantu, kad mano sūnus ir jo draugai gali būti atsakingi už šiokią tokią netvarką tavo viešbutyje. Noriu tave patikinti, jei pasirodys, kad tikrai taip buvo, mes viską sutvarkysime. Dabar jau nesirūpink.

— Pone Bleikai, labai atsiprašau, jei pasirodysiu nemandagus, nors, tiesą sakant, kalbu nenuoširdžiai; dabar nenoriu su jumis kalbėtis. Bruksai, jei neprieštarausi, pasėdėsiu tavo kabinete.

— Eik.

— Klausyk, Raselai, — kreipėsi Bleikas, bet Rasas nesustojo. Bleiko veidas apsiniaukė. — Viešbučio savininkas turėtų suprasti, kad tam tikras procentas pridėtinių išlaidų turėtų būti skiriamas sugadintiems ar nusidėvėjusiems daiktams.

— Pone Bleikai, dabar ir aš nenorėčiau su jumis diskutuoti.

Kadangi Bruksas buvo aukštesnis, Bleikas per nosį nematė jo akių, tačiau abiejų požiūriai į šį reikalą buvo aiškūs.

— Jūs — šio miesto tarnautojas, kuriam mokama alga; nekeisdamas tokio požiūrio šiose pareigose neišsilaikysite nė metų.

— Stengsiuosi išsilaikyti. O dabar turbūt pasakysite, kad Džastinas turėjo leidimą pasinaudoti jūsų kreditine kortele ir sumokėti už viešbučio numerį, taip pat kambarių tarnybos ir kitokias paslaugas.

— Žinoma.

— Vadinasi, tai — jūsų reikalas. O visa kita — mano.

— Noriu, kad mano sūnus būtų kuo greičiau paleistas. Savaime suprantama, visus viešbučio patirtus nuostolius apmokėsime.

— Tada turėtumėte žinoti, kad šie nuostoliai sieks, o gal ir viršys, šešiaženklę sumą. Taip, — linktelėjo Bruksas, kai Bleiko akys išsprogo, o skruostai paraudo. — Pasiautėjo jie tuose kambariuose.

— Jei Raselas Konrojus ar jo tėvas, kurį visada gerbiau, nors akimirką pamanė, kad gali išpūsti visą šį reikalą savanaudiškais tikslais...

— Dabar viešbutyje dirba du mano pareigūnai — registruoja viešbučio patirtus nuostolius. Draudimo agentūros darbuotojas taip pat pakeliui. Aš pats ką tik iš ten grįžau, savo akimis viską mačiau. Mano pareigūnai atlieka tyrimą dėl galimų neteisėtų veiksmų, nes numeryje tvyrojo stiprus marihuanos kvapas. Nežinau, kur jūsų sūnus arba jo draugai gavo raudonojo vyno ar brendžio, alaus ar kitokio alkoholio, nes buteliai išmėtyti po visus kambarius, bet jie visi dar nėra sulaukę tokio amžiaus, kokio leidžiama vartoti svaigalus. Be to, jūsų sūnus užpuolė Rasą, ir šįkart prašau manęs negąsdinti, — drėbė Bruksas. — Rasą jis užpuolė liudininkų akivaizdoje. Taip pat liudininkų akivaizdoje jis užpuolė viešbučio apsaugininką.