Нора Робертс - Liudininkė

Abigailė stengėsi atsipalaiduoti ir pažiūrėti, kaip jai tai seksis.

Jiedu apžiūrinėjo ką tik baigtą gėlių lysvę. Abigailė džiaugėsi matydama, kad šiltnamyje išauginti daigeliai, perkelti į nuolatinę vietą, atrodo taip, kaip ji ir įsivaizdavo.

Abigailė susivokė, kad pagalbininkas šio džiaugsmo nė kiek nesumenkino.

Jai patiko jaustis truputį murzinai, suprakaitavusiai, pavargusiai, ji džiaugėsi žinodama, kad anksčiau pagamintą lazaniją su špinatais dabar tereikia įkišti į orkaitę.

— Gražiai atrodo.

— Nuostabiai atrodo, — pataisė Bruksas.

— Nuostabiai atrodo. Bet po kelių savaičių atrodys dar geriau. Miela, kad padėjai.

Bruksas nusišypsojo Abigailei.

— Tikrai?

— Tikrai. Norėtum alaus?

— Man gali paskambinti, tai geriau negersiu. Išgerčiau kokakolos.

— Gerai.

Kaip paprasta, pamanė Abigailė eidama vidun. Jai buvo malonu atnešti jam atsigerti, gaminti maistą. Ji suprato, kad maisto gaminimas kitam, ne tik sau, teikia didžiulį malonumą. Bet taip pat nuoširdžiai džiaugdavosi, kai Bruksas pasisiūlydavo atvežti picą, kiniško maisto ar kepsninėje pašildyti mėsainių.

Abigailė manė, kad jos namuose, gyvenime, kasdienybėje atsiradus Bruksui bus per mažai vietos, bet kažkodėl jai rodėsi, kad dabar tos erdvės atsirado dar daugiau. Nerimavo, kad jos darbas — verslas ir asmeniniai reikalai — gerokai nukentės, nes laiką praris kažkas kitas, bet pastarąsias porą savaičių ji dirbo itin produktyviai. Daugybei kasdienių darbelių prireikdavo mažiau laiko, nes į pagalbą ateidavo Bruksas arba pats juos atlikdavo.

Ant ledukų pildama kokakolą Abigailė sau priminė, kad jie kartu negyvena. Ji negali leisti, kad viskas taip toli pažengtų. Vis dėlto vonios kambaryje jis turėjo savo tualetinių reikmenų rinkinuką, o spintoje kabojo keli jo drabužiai.

Abigailei patikdavo į juos žiūrėti, kai Brukso nebūdavo, — tiesiog žiūrėti į jo marškinius, skutimosi peiliuką, kojines.

Visi šie daiktai buvo apčiuopiami įrodymai, kad Bruksas dalyvauja jos gyvenime.

Arba gyvenime, kurį ji stengiasi susikurti.

Išgirdusi lojantį šunį ir besijuokiantį Bruksą ji pažvelgė pro langą.

Paskui geltoną teniso kamuoliuką Bertas bėgo taip, tarsi nuo to, ar tą kamuoliuką sučiups, priklausytų visas jo gyvenimas. Toks žaidimas — ne tik smagumas, bet ir gera mankšta. Vis dėlto buvo keista, kad šuo taip klusniai reaguoja į vyro komandas.

Ami, pagalvojo Abigailė.

Taip, jie taps draugais.

Abigailė paėmė stiklinę vandens sau ir stiklinę kokakolos Bruksui.

— Ačiū. Šuo nusivytų kamuoliuką iki Teksaso, jei tik galėčiau taip toli numesti.

— Jam smagu bėgioti, be to, sveika. Jam patinka, kai meti tu, nes numeti toliau už mane.

— Jis mane patreniruos. Šeštadienį nebereikės papildomos treniruotės.

Suskambus telefonui Abigailei palengvėjo. Jis nebeprašys, nebespaus sutikti. Tačiau ji puikiai žinojo, jog Bruksas labai norėtų, kad šeštadienį ji ateitų į parką, kur jis žais mažąjį beisbolą.

Ji nebuvo pasirengusi — ir nežinojo, ar kada nors bus pasirengusi — susitikti su visais ten ateisiančiais žmonėmis, kurie kalbėsis su ja arba apie ją.

Abigailė pakėlė šlapią suknežintą teniso kamuoliuką ir metė jį Bertui, kad šuo žaistų toliau.

Ji išgirdo Bruksą sakantį „jau važiuoju“. Įsikišęs mobilųjį į dėklą, prisegtą prie diržo, jis sumurmėjo:

— Mėšlas.

— Bėdos?

— Turtingas lepūnėlis apsikvaišina, nuniokoja viešbučio kambarį, žiebia į veidą viešbučio valdytojui.

— Oo. Tavo draugui Rasui Konrojui?

— Taip. Tasai lepūnėlis — Džastinas Bleikas. Jis mėgino grumtis su viešbučio apsauga ir dabar yra sulaikytas, kol atvažiuosiu. Atleisk.

— Toks tavo darbas.

— Turbūt užtruksiu, nes turėsiu reikalų su agresyviu triukšmadariu šiknium, knisančiu viską sau leidžiančiu įtakingu tėvu ir kantriuoju advokatu, kuris iš to vaikio malonės avi Gucci batus ir geria Chivas Regai viskį. Gali būti, kad šįvakar negrįšiu.

— Gerai.

— Lengva tau kalbėti, kai neprašaps lazanija.

— Paliksiu tau gabaliuką. Lazanija ilgai negenda.

— Ačiū. Aš tau vis tiek paskambinsiu. Einu, prieš važiuodamas nusiprausiu. — Jis paėmė Abigailę už rankų ir pasilenkė jos pabučiuoti. — Pasiilgsiu tavęs.

Ji džiaugėsi tai girdėdama — na, vis tiek nors truputį pasiilgs. Ji pirmą kartą gyvenime patyrė, ką reiškia žinoti, kad kažkas tavęs pasiilgsta.

Bruksui įėjus vidun atbėgęs šuo sustojo lekuodamas, dantyse įsikandęs kamuoliuką, įsmeigęs akis į duris.

— Jis grįš, jei tik galės, — pasakė Abigailė. — Mums ir be jo reikia mokėti gerai jaustis. Labai svarbu, kad ir vieni mokėtume gyventi.

Vėl numetusi Bertui kamuoliuką Abigailė pagalvojo, kad pietums pasigamins tik salotų. Valgydama lazaniją ji jausis pernelyg vieniša.

Ozarko viešbutis stovėjo ant nedidelės kalvos, visai prie miesto ribų. Keturių aukštų Viktorijos stiliaus namas iškilo trečiojo dešimtmečio pradžioje, kai sėkmės lydimas kontrabandininkas sumanė pasistatyti čia vasarnamį. Tačiau likus kelioms dienoms iki sauso įstatymo panaikinimo sėkmė nuo jo nusigręžė — jam išėjus į verandą surūkyti cigarą ir išlenkti stiklą naminukės, konkurentas jį nušovė dvivamzdžiu šautuvu.

Našlė į tą namą taip ir negrįžo, po kelerių metų pastatas gerokai apgriuvo. Stiklelį pamėgęs vyriausiasis sūnus pardavė namą, vos tik šis pateko jam į rankas.

Rašo senelis beveik pats vienas namą atstatė ir pertvarkė, o 1948-ųjų pavasarį rekonstruotame name atidarė viešbutį. Sesilės Konroi laikais viešbutis nesuklestėjo, bet ir neužsidarė. Kai aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje susikūrė menininkų bendruomenė, viešbutis pasipuošė daugeliu drobių, iš kurių viena patraukė turtingo niujorkiečio kolekcininko akį.

Paveikslo įkvėptas kolekcionierius, keli jo draugai ir pažįstami pradėjo rengti tame viešbutyje išvažiuojamuosius posėdžius ir visokius slaptus vakarėlius.

Galiausiai, baigiantis šimtmečiui, viešbutyje buvo pradėtas daryti veido masažas, spa procedūros, įrengtas uždaras baseinas.

Ketvirtame aukšte visą parą buvo teikiamos liokajaus paslaugos, įrengtas prašmatniausias viešbučio numeris.

Bruksas kaip tik ir stovėjo tame numeryje šviesiomis aukso spalvos sienomis, dekoruotame tamsiais antikiniais meno kūriniais, puikiais vietinių meistrų darbais. O šalia buvo ir Brukso bičiulis Rasas.

Ant išblizgintų riešutmedžio grindų žibėjo stiklo šukės — pažirę buvusio itin įspūdingo sietyno karuliai. Vietinių stiklių rankų darbo sunki vaza, akivaizdžiai mesta į šešiasdešimties colių įstrižainės plokščiaekranį televizorių, pabirusi į šukes gulėjo ant rankomis austo kilimo, išteplioto vieno iš trijų tuščių raudonojo vyno butelių turiniu. Tiffany lempos lūženos apšvietė indų šukes, maisto likučius, nuorūkomis perpildytas muilines ir išmėtytus pornografinių filmų diskelius.

Aukso gijomis atausto mėlyno šilko sofos medžiaga pradeginta cigaretėmis; skylės žiojėjo kaip šlykščios akys.

— Pamatytum miegamąjį... — vos judindamas ištinusią lūpą tarstelėjo Rasas. — Kalės vaikai.

— Man labai gaila, Rasai.

— Vonioje irgi pilna vyno, myžalų dėmių. Kažkuris nulaužė čiaupą. Nė neklausk, kaip atrodo tualetas.

— Mums reikės nuotraukų, kaip viskas atrodė iki jų viešnagės ir po. Gal galėtum nors apytikriai pinigais įvertinti padarytą žalą, kad susidaryčiau bendrą įspūdį?