Нора Робертс - Liudininkė

Abigailė dirbo iki popietės, kol galiausiai liko patenkinta. Dabar bus geriau valandai ar dviem atsitraukti, pamanė ji, o paskui šviežia galva dar kartą patikrinti visus duomenis, prieš juos išsiunčiant.

Dabar ji nuvažiuos į turgų, nors metas netinkamas. Tiesiog netinkamas laikas. Tada grįš namo ir išves Bertą pabėgioti ir pasimankštinti.

O tada ji dar kartą patikrins surinktą informaciją ir nusiųs savam žmogui iš FTB elektroninį laišką. Paskui iki devinto prakaito pasportuos, nes po įvykdytos užduoties bus smagu išsikrauti fiziškai.

Kelias laisvo vakaro valandas ji skirs pastaruosius aštuoniolika mėnesių tobulinamam virusui kurti.

Abigailė pasikeitė ginklą — prie juosmens prisisegė kompaktiškesnį Glock, kurį pridengė megztiniu su gobtuvu. Neilgai trukus bus per šilta dėvėti nertinius, tad jai teks ginklą nešiotis prie kulkšnies.

Patikrinusi apsaugos sistemas, išleidusi Bertą ir prisakiusi jam saugoti namus ji ėmė svarstyti, ar nevertėtų įsigyti naujo pistoleto. Vakare leis sau paieškoti kokio nors tinkamo modelio.

Nuo tokių minčių Abigailė atsipalaidavo ir pripažino, kad labai gera važiuoti į miestą šviečiant popietės saulei, miela matyti, kaip švelniuose, ką tik prasiskleidusiuose lapeliuose žaidžia spinduliai.

Ji grožėjosi švelniomis plukėmis, drąsiai iškėlusiais ryškiai geltonas saulės numargintas galveles eritroniais, nutūpusiais upelio krantus ten, kur vanduo putodamas krinta per didžiulius akmenis. Švelnią žolynų žalumą sodriai spalvino laukinė slyva.

Viskas atrodė be galo gaivu, nauja ir viltinga. Atgimstantis pavasaris žada naujo ciklo pradžią, galvojo ji. Tai pirmasis Abigailės pavasaris naujoje vietoje, kur ji troško susikurti namus.

Dvylika metų. Nejau tiek nepakanka? Nejau ji negalėtų šioje vietoje ir pasilikti, sodinti sodą, jį prižiūrėti, stebėti, kaip auga, nuimti derlių, dirbti, mokėti skolas... ir tiesiog gyventi?

Kodėl jie turėtų ją rasti čia, šiuose kalnuose, kur taip ramu? Ar jie kada nors galėtų susieti Abigailę Louveri su ta jauna mergina, kuri kažkada buvo tokia kvaila, tokia neapdairi ir... toks lengvas taikinys?

Kol ji bus pasirengusi, budri, niekam nepasirodys išskirtinė — kol bus nematoma, — galės kurti savo namus ir gyvenimą.

Ji bus saugi. Kol bus saugi, ir toliau galės mažinti Volkovų turtus ir taip išmokėti skolą.

Įsukdama į Parduotuvės gatvę Abigailė pagalvojo, kad šis miestas jai tikrai labai patinka. Ji mėgo gražias gatveles ir šurmuliuojančias parduotuves, džiaugėsi miestą užliejusiomis spalvomis — vazonuose ir statinaitėse žydinčiais saulėtais narcizais ir ledinukų spalvų tulpėmis. Turistai, kaip ir nuolat kažkur einantys nepažįstamieji, teikė dar daugiau gyvybės. Labai tikėtina, kad daugelis turistų grįš čia per kitas atostogas arba nors trumpam užsuks. Jie čia atvyksta ieškodami ramybės, norėdami pasigėrėti peizažais, ketindami leistis į žygius, pamėgę vietinę kultūrą ir amatus. Niekas čia nesitiki naktinių klubų ir didmiesčio pramogų, kurios traukia tokius žmones kaip Ilja.

Abigailė tikėjosi galinti ramiai čia gyventi, nes niekada nebuvo mačiusi nei jo, nei su juo susijusių žmonių vaikštinėjančių miesto gatvėmis, žvejojančių upėse ar kopiančių į kalnus.

Ji, savaime suprantama, nebūtų atpažinta, jei čia apsilankytų kas nors iš Jungtinių Valstijų maršalų, FTB ar net Čikagos policijos. Dabar ji gyvena kitur, yra tuzinu metų vyresnė, kitos spalvos ir kitokio kirpimo plaukais.

Jeigu jie akylai įsižiūrėtų, gal ir pažintų. Bet čia, turistų pamėgtame gražiame Ozarko miestelyje, nėra jokios priežasties ieškoti Elžbietos Fič.

Bet jeigu tokia diena išauštų, ji žinotų, kaip pabėgti, kaip pasikeisti, kaip pasislėpti kitoje vietoje.

Tačiau tai nutiks ne šiandien, pažadėjo ji sau, netoli turgaus statydama automobilį. Ir kiekviena diena, kurią galima pavadinti „ne šiandien“, Abigailei buvo kaip dovana.

Abigailė išlipo iš automobilio ir įkišo raktą į spynelę. Išgirdusi pasisukantį raktą pamatė per gatvę jos link einantį Bruksą.

Ji nežinojo, kaip elgtis, kai taip staiga sutankėjo pulsas, kai kažkas... suplazdėjo pilve. Tas vyras žingsniuoja taip, tarsi jo valioje būtų viso pasaulio laikas, pagalvojo Abigailė, bet vis tiek šalia atsidūrė kone po akimirkos. Jis priėjo Abigailei nesumetus, nei ką sakyti, nei ką daryti.

— Arba aš pataikiau pačiu tinkamiausiu laiku, arba man labai pasisekė, — jis paėmė ją už rankos — Bruksas visada ją liečia — ir plačiai nusišypsojo.

— Einu į turgų.

— Taip, supratau. Iš pradžių pasivaikščiok su manimi. Būtent tavęs man ir reikia.

— Kam?

— Sakykim, apskritai. Prastas rytas, ir tos nuotaikos nenusikračiau per visą dieną.

— Man reikia apsipirkti.

— Ar vėliau esi su kuo nors susitarusi?

— Susitarusi? — matė, kaip Abigailė į juos dirsčiojo žmonės. Nugara juto jų žvilgsnius. — Ne.

— Gerai. Eikime parko link. Užtruksime tik pusvalandį. Paprastai tokią vėlyvą popietę neini apsipirkti.

— Apsipirkti mieliau važiuoju rytais, — bet reikėtų paįvairinti apsipirkinėjimo laiką, pamanė Abigailė. Negalima leisti, kad būtų įspėtas jos dienos ritmas.

— Ar šįryt nutiko kas nors įdomaus?

Kažkodėl jie vis dar ėjo, o Bruksas tebelaikė ją už rankos. Ir ką ji dabar turėtų daryti?

— Atsiprašau, ką?

— Ar šįryt veikei ką nors įdomaus?

Abigailė pagalvojo apie plaunamus pinigus, rusų gaujas, FTB.

— Nieko ypatinga.

— Dabar tu paklausk, ar aš ką nors veikiau.

— Aa. Gerai. O tu?

— Ant manęs beveik visą rytą rėkė ir pamokslavo. Kaip ir buvo tikėtasi, atėjusi Misė tvirtino, jog pargriuvo; norėjo, kad paleisčiau Tibį. Ji neapsidžiaugė vyrui pateiktais kaltinimais ar galimomis pasekmėmis. Dabar, būdamas blaivas, Tibis elgiasi protingiau nei ji.

Kai Bruksas pakėlė ranką norėdamas pamoti kažkokiam žmogui, einančiam kita gatvės puse, Abigailė vos ištvėrė nesusiraukusi.

Taip nematoma nebūsi.

— Kai ji baigė ant manęs rėkti, — tęsė Bruksas, — prapliupo verkti. Kai leidau jiems pasikalbėti, abu labai verkė. Paskui Misė susirado ir atsitempė advokatą, kuris visą gyvenimą buvo didelis mižnius. Tada ir prasidėjo pamokslai. Jam atrodo, kad aš peržengiu įgaliojimus siūlydamas reabilitaciją ir psichologo konsultacijas vietoje teismo ir galimos realios laisvės atėmimo bausmės.

— Bet ne tavo valioje derėtis dėl gynybos.

— Jūs abu teisūs, todėl pasakiau mižniui, kad jo tiesa. Pasakiau, kad Tibis gali likti pas mus iki teismo, gali būti paleistas už užstatą, bet iš tikrųjų jis rizikuos artimiausius kelerius metus praleisti kalėjime. Ponia Haris, kaip laikotės? — šūktelėjo Bruksas smulkutei moterytei, prie knygyno laistančiai kubiliuką su įvairiomis svogūninėmis gėlėmis.

— Laikausi, Bruksai. O kaip tu?

— Negaliu skųstis. Kur baigiau? — paklausė jis Abigailės.

Jiems einant toliau susikibus už rankų, Abigailė pajuto į save įbestas moterytės akis.

— Tu pasakei tam mižniui advokatui, kad Tibiui gresia keleri metai kalėjimo. Man tikrai reikia...

— Teisingai. Taigi tada Tibis ir Misė pradėjo vienas ant kito rėkti. Asmeniškai aš nesuprantu, kaip du žmonės gali būti kartu, kai vienas kitam jaučia tiek pykčio ir paniekos, kad gali svaidytis tokiais žodžiais. Galiausiai Tibis taip susinervino, kad ėmė prisiekinėti baigsiąs, ką pradėjęs vakar vakare, tai yra išspardysiąs man subinę.

— Skamba dramatiškai ir labai nemaloniai.

— Kitaip nė nepasakysi. Mižniui nepatiko Tibio priesaika, nes jo teiginiai dėl riboto pakaltinamumo ir dar galas žino ko subyrėjo kaip supuvusi lenta po kirviu. Jis jautėsi dar labiau nepatenkintas, kai Tibis iškišo pro grotas rankas ir čiupo jam už gerklės. Sveika, Kaliope. Rožės nuostabios.