Нора Робертс - Liudininkė

— Šįvakar nori čia ir pasilikti, nori čia nakvoti?

— O kaip kitaip galėčiau paragauti blynų, kurių man iškepsi?

— Aš nemiegu su kitais žmonėmis. Niekada nesu pernakt miegojusi su vyru.

Brukso rankos akimirkai nurimo, o paskui keliavo toliau.

— Vadinasi, nežinai, ar knarki.

— Aš neknarkiu!

— Aš pasakysiu, knarki ar neknarki.

Ji dėl daugelio priežasčių negalėjo — neturėjo — leisti jam nakvoti. Bet jis vėl ją bučiavo, vėl lietė, kaitino.

Ji pasakys jam „ne“. Bet tik paskui.

Ji nubudo prieš pat auštant ir gulėjo labai ramiai. Girdėjo, kaip Bruksas alsuoja — lėtai, ramiai, visai kitaip, kur kas švelniau nei Bertas. Bertas knarkdavo. Truputį.

Jiems antrą kartą pasimylėjus Abigailė užmigo. Ji nepaprašė jo išeiti, nors ketino. Nepatikrino namelio prieigų, nepažvelgė į kameras. Nepasidėjo ant naktinio stalelio pistoleto.

Ji tik įsitaisė patogiai, kaip sakoma, normaliai, ir užmigo Bruksui kažin ką pasakojant.

Ne tik nepadoru, bet ir baugu. Kaip būdama su juo galėjo prarasti budrumą? Nesvarbu, su juo, ar su kuo kitu...

Ką ji padarė? Juk turėjo nusistačiusi aiškią dienotvarkę, kurioje nebuvo numatyta jokių naktinių svečių.

Jai reikėjo išleisti Bertą į lauką, jį pašerti, patikrinti kameras, perskaityti elektroniniu paštu gautus laiškus ir žinutes mobiliajame.

Ką ji padarė?

Abigailė pamanė, kad reikėtų iškepti blynų.

Jai išlipus iš lovos, šuns alsavimas pasikeitė. Prieblandoje ji matė, kaip Bertas atsimerkė, kaip suvizgino uodegą linkėdamas labo ryto.

Imdama chalatą sušnabždėjo Bertui vokišką komandą eiti laukan, ir šuo pasirąžė. Jiedu tyliai išsliūkino iš kambario ir nusileido laiptais.

Kai durys užsidarė, Bruksas atsimerkė ir nusišypsojo. Turėjo numanyti, kad ji — ankstyvas paukštis. Jis nebūtų atsisakęs dar valandėlę pamiegoti, bet apmąstęs visą situaciją rado jėgų išlipti iš lovos.

Gal jam pavyktų įkalbėti Abigailę grįžti į patalus, kai jos šuo atliks visus rytinius reikalus. Išsiritęs iš lovos Bruksas nuėjo į vonią. Vos ištuštinęs šlapimo pūslę panoro kavos. Paskui perbraukė liežuviu per dantis.

Jam nesmagu raustis po svetimus daiktus ieškant atsarginio dantų šepetuko, bet išsispausti lašą dantų pastos — tikrai nieko bloga.

Pravėręs spintelės stalčių Bruksas pamatė kruopščiai susuktą dantų balinimo juostelę ir Abigailės pistoletą.

Kas, po velnių, šalia tarpdančių siūlų ir dantų pastos stalčiuje laiko ginklą? Patikrinęs Bruksas pamatė, kad ginklas užtaisytas.

Jis priminė sau, kad vakare ji šį tą jau papasakojo. Dabar telieka ją įkalbėti papasakoti daugiau.

Bruksas patrynė juostele dantis ir grįžo į kambarį kelnių. Nusileidęs laiptais jis užuodė kavą, išgirdo tylų rytines žinias skaitančio diktoriaus balsą.

Abigailė stovėjo prie virtuvės stalo ir tamsiai mėlyname dubenyje kažką maišė. Bruksas vylėsi, kad tai blynų tešla.

— Labas rytas.

— Labas. Išviriau kavos.

— Jau per miegus užuodžiau. Tu neknarki.

— Juk sakiau, kad aš... — ji nutilo ant lūpų pajutusi jo lūpas.

— Aš tik patvirtinau, — pasakė Bruksas imdamas vieną iš Abigailės padėtų puodelių. — Pasiskolinau dantų pastos. — Bruksas įpylė kavos jai, įsipylė sau ir pasitiko jos žvilgsnį. — Gal norėtum man pasakyti, kodėl dantų pastos stalčiuke laikai pistoletą?

— Ne. Turiu leidimą.

— Žinau, tikrinau. Turi kelis leidimus. Cukraus yra? Aa, taip, cukrus čia, — jis įkišo į cukrinę šalia puodelio rastą šaukštelį ir įsibėrė du kaupus. — Galėčiau ir toliau tikrinti tą ir aną, aš moku kapstytis. Bet netikrinsiu. Daugiau nieko netikrinsiu, kol iš pradžių pats tau apie tai nepranešiu.

— Netikrinsi, kol su tavimi mylėsiuosi.

Bruksui nuleidus puodelį jo akys suliepsnojo žaliai geltonomis liepsnelėmis.

— Neįžeidinėk mūsų abiejų. Netikrinsiu, nes nesiknisiu tau už nugaros, nes mes... nesvarbu, kas mes vienas kitam esame. Norėčiau su tavimi miegoti, bet ne apie tai kalba. Noriu su tavimi susitikinėti, nes mes džiaugiamės vienas kitu lovoje ir ne lovoje. Ar tiksliai suformulavau?

— Taip.

— Man nepatinka meluoti. Na, nesakau, kad man nėra tekę meluoti. Bet niekada nemeluoju išėjęs iš darbo. Abigailė, aš tau nemeluosiu, o mėginimas ką nors apie tave išsiaiškinti tau nežinant labai panašu į melą.

— Kodėl turėčiau tavimi tikėti?

— Tavo reikalas tikėti ar ne. Aš tik galiu tau pažadėti. Velniškai skani kava, ir ne todėl, kad ne pats viriau. Blynai?

— Taip.

— Dabar tu dar gražesnė nei prieš dešimt sekundžių. Ar ieškodamas lėkščių ir norėdamas padengti stalą rasiu dar vieną ginklą?

— Taip.

— Tu — pati įdomiausia moteris iš visų mano pažįstamų, — Bruksas atidarė spintelę, iš kurios anąkart Abigailė išėmė lėkštes picai.

— O aš maniau, kad liausiesi.

— Ką liausiuosi?

— Maniau, kai pasimylėsime, tu nebenorėsi čia būti, liausiesi viskuo stebėtis.

Bruksas pravėrė stalčių ieškodamas stalo įrankių ir pamatė Glock.

— Gal tu jau pamiršai, bet žemė buvo sustojusi. — Kol Abigailė pylė į keptuvę tešlą, Bruksas dėliojo peilius ir šakutes. — Abigailė, tai — ne tik seksas. Jeigu būtų tik seksas, būtų lengviau. Bet tai... kažkas. Velnias, dar nežinau kas, bet kažkas yra. Pagyvensim, pamatysim.

— Nežinau, ką man daryti. Jau sakiau.

Bruksas vėl paėmė kavos puodelį ir priėjęs pabučiavo jai į skruostą.

— O man atrodo, kad viską darai gerai. Kur sirupas?

Abigailė

Ko vertas personažas be aiškiai nupiešto epizodo?

Ko vertas epizodas be ryškiai sukurto personažo?

Henris Džeimsas

14

Nubudusi šalia Brukso, pagaminusi pusryčius, susitaikiusi su pasikeitusiu įprastos dienos ritmu Abigailė nukrypo nuo darbotvarkės. Bruksas neskubėjo pusryčiauti. Atrodė, jis niekada nepristigs temų pokalbiams, o mėgindama gaudyti jo žodžius sunkiai besupaisė savo minčių. Kai Bruksas išėjo, ji buvo daugiau nei valandą atsilikusi nuo suplanuotų darbų grafiko, ką jau kalbėti apie vakar prarastą laiką.

O dabar, užuot važiavus į turgelį vos šiam atsidarius, jai reikėjo baigti aiškintis Volkovų pinigų pervedimo iš Čikagos į Atlantik Sitį operaciją. Jeigu per dvi dienas ji neperduos duomenų žmogui iš FTB, jie pražiopsos didžiulį mėnesinį įnašą.

Toks darbas užtruks, pamanė Abigailė sėsdama prie kompiuterio. Reikės laiko duomenims surinkti, jiems iššifruoti, viską susieti, apibendrinti ir išsiųsti. Informacija turi būti aiški ir nepriekaištingai tiksli.

Ir galbūt šįkart Ilja kaip nors užklius. Gal šįkart jis sumokės. Arba bent pridarys jam bėdų kaip anksčiau, privers nervintis, prarasti pinigų ir nusivilti žmonėmis.

Abigailė fantazavo apie tai, kaip nuosekliai besidarbuodama ji sunaikina Volkovus, juos demaskuoja, paleidžia plikus nuogus. Korotkis, Ilja ir visi kiti visą likusį gyvenimą praleidžia kalėjime. Kiganas ir Kosgrouvas taip pat demaskuojami, praranda gerą vardą ir nuteisiami.

Įsijautusi į fantazijas svajojo, kad visi kažkaip sužino, jog tai ji privertė juos už viską sumokėti.

Ir vis tiek to būtų negana. Džiulė visiems laikams liks mirusi aštuoniolikos. Džonas ir Terė — nužudyti stengdamiesi užtikrinti jos saugumą.

Bet geriau neatitrūkti nuo realybės ir daryti viską, kas tik įmanoma, stengiantis sumažinti jų pajamas, sutrikdyti įprastus jų darbus, suardyti pusiausvyrą.