Нора Робертс - Liudininkė

Abigailė atidarė duris jam nė nespėjus pasibelsti ir stovėjo, kaip jai įprasta, pasirengusi bet kokiam netikėtumui, įdėmiai žiūrėdama.

— Kas atsitiko?

— Ilga istorija.

— Tau reikia ledo, — traukdamasi nuo durų pasakė ji.

Bruksas pamanė, kad Abigailė pirmą kartą įsileidžia jį neprašyta ir neįkalbėta. Jis įėjo.

— Užtrukau. Atsiprašau.

— O aš padirbėjau.

Ji ir šuo apsigręžė ir pasuko į virtuvę. Abigailė atidarė šaldytuvą ir išėmusi „kompresą“ padavė Bruksui.

— Tokiu atveju žmonės dažniausiai naudoja šaldytus žirnelius.

— Efektyvu ir greita.

Bruksas atsisėdo ir pridėjo maišelį prie skruosto.

— Dažnai gauni į veidą?

— Ne. O tu?

— Jau seniai negavau. Buvau pamiršęs, kaip bjauriai skauda. Turbūt neturi kokio lašo viskio?

Netarusi nė žodžio Abigailė nuėjo prie spintelės. Išėmusi butelį Jamesono — Bruksui norėjosi išbučiuoti jai kojas — į storo stiklo stiklinę ji įpylė viskio per du pirštus ir padavė jam.

— Ačiū. — Po pirmo lėtai nuryto gurkšnio bjauri nuotaika ėmė taisytis. — Ar yra kas nors, ko po ranka neturi?

— Neturiu to, ko man tikrai niekada neprireiks.

— Suprantama.

— Ar nori papasakoti man tą ilgą istoriją?

— Širdele, aš iš Ozarko. Ilgos istorijos — gyvenimo būdas.

— Tai gerai. — Ji pasiėmė antrą stiklinaitę, įsipylė viskio ir atsisėdo.

— Dieve, kokia rami moteris...

— Nelabai.

— Dabar rami, ir man to labai reikia, — Bruksas atsilošė ir nekreipdamas dėmesio į dilgsėjimą skruoste gurkšnojo viskį. — Vadinasi, Misė ir Tibalas... Mokyklos laikais jie buvo auksinė porelė. Supranti, apie ką kalbu?

— Tarp moksleivių jie buvo labai svarbūs asmenys.

— Karalius ir karalienė. Jis buvo atletas, žvaigždė. Stebuklingas rankas turintis pagrindinis beisbolo žaidėjas, greitas kaip kulka, kai reikėdavo atmušti kamuoliuką. Ji — šokėjų vadovė, graži kaip braškiniai ledai. Jis išvyko į Arkanzasą, nes gavo atletams skiriamą stipendiją, ir ji išvyko kartu. Kiek girdėjau, jie ir ten sublizgėjo. Visa tai tęsėsi iki trečio kurso, o tada žaisdamas jis susižeidė kelį. Subliūško visos jo viltys tapti profesionaliu žaidėju. Galiausiai jis grįžo namo. Jiedu išsiskyrė, paskui vėl suėjo, paskui vėl išsiskyrė... ir taip toliau. Galiausiai jie susituokė.

Bruksas vėl gurkštelėjo viskio. Vaistai ir moters ramybė jam padėjo pasijusti geriau.

— Kurį laiką Tibis treniravo mokyklos futbolo komandą, bet jam prastai sekėsi. Manau, tokiam darbui jam nepakako polėkio. Tada pradėjo dirbti statybose. Misė pamėgino lipdyti, bet ir jai nesisekė. Dabar ji dirba gėlių parduotuvėje. Man atrodo, jie niekada nesusitaikys su mintimi, kad negalima visą gyvenimą spindėti, todėl akistata su nuobodžia kasdienybe pareikalavo duoklės. Tibis šią duoklę moka padedamas Rebel Yell, maištininko rėksnio.

— Jis rėkia?

— Ne, mieloji, tai viskio, kuris ne toks geras kaip šis, kurio įpylei, pavadinimas. Žmogus, vietoj kurio atėjau dirbti, man išdėstė visas bėdas: vairavimas išgėrus, muštynės baruose, buitiniai konfliktai...

— Buitiniai konfliktai — barniai namuose. Išgėręs jis tampa agresyvus ir pradeda smurtauti.

— Teisingai. Pastaraisiais metais viskas dar labiau paaštrėjo.

— Kodėl jo nesuimate?

— Suimame, bet viskas baigiasi įspėjimu arba viešaisiais darbais. Sumušta Misė nepateikia jam kaltinimų ir apskritai neigia buvusi sumušta. Ji sako, kad nukrito, paslydo, atsitrenkė į duris...

— Ji leidžia jam taip elgtis.

— Būtent. O žmonės tarsi užsimerkia prieš visas jų bėdas. Tokiame mieste kaip šis kažkada visus akinęs spindesys ilgai neblėsta. Bet aš šiek tiek laiko praleidau kitur, todėl ir matau juos kiek kitaip. Kadangi nuolatinės mano pastangos įkalbėti juos kreiptis pagalbos į specialistus, kalbėtis su šeimos psichologais nuėjo vėjais, griebiausi kito būdo.

— Rezultatas — sužalotas veidas.

— Galima sakyti ir taip. Kai mano įgaliotinis paskambino ir pasakė, kad Tibis namo grįžo girtas, primušė Misę, o toji pabėgo, priverčiau Tibį išeiti į priebutį stebint keturiolikai žmonių. Namuose jis daužė viską, kas tik pakliuvo po ranka, ir labai garsiai leido muziką. Toji muzika buvo pliusas, nes niekas, išskyrus Tibį ir mano įgaliotinį, negirdėjo, kaip išprovokavau tą girtą šiknių muštynėms, suabejojęs jo penio dydžiu ir gyvybingumu. Jeigu šitai nebūtų suveikę, buvau pasirengęs pasakyti, kad jo idiotei kankinei žmonai labiau patinka mano penio ilgis ir galia.

Giliai atsidusęs Bruksas papurtė galvą.

— Džiaugiuosi, kad nereikėjo to sakyti. Jis smogė man į veidą liudininkų akivaizdoje ir dabar laukia realios bausmės už sunkų nusikaltimą ar net kelis.

— Labai gera strategija. Vyrai labai jautriai reaguoja, kai kalbama apie jų genitalijas.

Bruksas paspringo viskiu; juokdamasis jis pasitrynė skruostą.

— Dievas mato, tikra tiesa, — atsigavęs jis vėl gurkštelėjo. — Dievas mato, mes jau tokie...

— Tavo metodas neįprastas, bet rezultatas geras. Vis dėlto tu nuliūdęs ir susikrimtęs. Kodėl?

— Kažkada jis buvo mano draugas. Ne pats geriausias, toli gražu ne geriausias, bet vis tiek draugas. Jie man patiko, manau, patiko ir jų spindesys. Labai gaila matyti juos tokius puolusius. Man labai gaila, kad prie to nuopuolio turiu prisidėti ir aš.

— Klysti. Jie patys turėjo kreiptis į specialistus ir spręsti savo bėdas, bet kadangi nei vienas, nei kitas to nepadarė, niekada tų bėdų ir nebūtų išsprendę. Tavo poelgis jiems palieka du kelius — kalėjimą arba pagalbą. Išblaivėjęs ir supratęs, iš ko gali rinktis ir kokios galimos pasekmės, veikiausiai jis pasirinks pagalbą. Kadangi ji priklausoma nuo jo, turbūt vyrui pritars. Man atrodo, kad tavo veiksmai kuo puikiausiai atitiko visas pareigines instrukcijas ir nė kiek nepakenkė draugystės sampratai.

Bruksas padėjo stiklinaitę su nebaigtu gerti viskiu.

— Sakiau sau, kad taip nusiteikęs, maudžiančiu skruostu, įsiskaudinęs turėčiau važiuoti namo. Be galo džiaugiuosi, kad nenuvažiavau.

Jis paėmė ją už rankų.

— Abigailė, eime į lovą.

Ji nenuleido nuo jo akių.

— Gerai.

13

Gerai.

Buvo labai miela ir gera, kad ji į viską žiūrėjo taip paprastai. Gerai.

Bruksas atsistojo, padėdamas atsistoti ir Abigailei.

— Gal galėtum parodyti kelią?

— Į miegamąjį?

— Taip. Ten jau žinosiu, ką daryti.

Abigailė nusišypsojo šypsena, kuri atsispindėjo ir jos akyse.

— Nusivilčiau, jei meluotum.

Bruksas nepaleido jos rankos pereidamas kambarį, lipdamas laiptais į viršų.

— Turėdamas omenyje tai, ką dabar veiksime — beje, tikiuosi, kad nediskutuosime dėl mano dydžio ir potencijos, — norėjau paklausti, kaip į šį procesą reaguos Bertas?

— Jis puikiai dresuotas, todėl teoriškai neturėtų trukdyti.

Bruksas atsigręžė į šunį.

— Teoriškai — slidus žodis. Ar sakydama „trukdyti“ turėjai omenyje patikinimą, kad jis neperkąs man gerklės?

— Neturėtų.

Prie miegamojo durų Bruksas ją apgręžė ir prisimerkęs įsižiūrėjo.

— Stengiuosi išsiaiškinti, ar nejuokauji.

— Humoras gali sušvelninti nejaukias situacijas, jeigu tokios susiklosto. Gerai nežinau. Jeigu Bertui pasirodytų, kad nori mane sužeisti, jis iškart pultų manęs gelbėti ir tave stabdytų. Jis matė, kad mane lieti, pasakiau jam, kad tu — draugas, paliepiau ramiai tupėti. Bertas mato, kad savo noru atsivedžiau tave čia, kad irgi tave liečiu.