Нора Робертс - Liudininkė

— Gerai, — ir vėl Glock 19; turbūt jos mėgstamiausias. — Norėčiau, kad pasakytum, ko bijai.

— Aš nebijau. — Na, gal ji ir meluoja, bet melas nekaltas. Abigailė tarėsi esanti labai gerai pasirengusi ir apsisaugojusi, kad rimtai bijotų. — Būdama kieme ginklą mieliau laikau prie savęs.

— Gerai. — Bruksas palaukė, kol ji užsisegs dėklą ir atrakins virtuvės duris. — Bet kai apsispręsi viską man papasakoti, rasiu būdų, kaip tau padėti.

— Iš kur žinai, kad aš ne nusikaltėlė, kad nebėgu nuo teisingumo?

— Ar tiki intuicija?

— Taip, žinoma. Intuicija — tai...

— Tau nereikia aiškinti. Manyk, kad intuityviai numanau.

Verandoje stovėjo nedidelis stalelis ir kėdė. Bruksas padėjo picą ir nuėjo vidun paimti dar vienos kėdės.

— Kaip lauke gražu — koks vaizdas, oras... Jau pradėjai darbus sode. — Jis atsisėdo ir gurkštelėjo vyno. — Ką augini šiltnamyje?

— Augalus. Gėles, truputį daržovių. Turiu kelis žemaūgius vaismedžius. Jie labai puošia šiltnamį.

— Neabejoju.

Abigailei davus ženklą, Bertas atsigulė jai prie kojų ir ėmė graužti kaulą.

— Jis vėl šypsosi.

Šįkart ji papurtė galvą, bet nusišypsojo.

— Tavo labai laki vaizduotė.

— Gal ji kompensuoja patiriamą stresą.

Jis paėmė Abigailės paduotą picą, pasidėjo lėkštę ant kelių, ištiesė kojas ir sėdėjo tylėdamas. Abigailė irgi tylėjo.

— Tu nė neketini klausti, — pareiškė Bruksas. — Sugebi valdytis, Abigailė.

— Atsiprašau?

— Sakiau, kad turiu naujienų, bet tu nė neketini pasiteirauti. Dauguma žmonių imtų klausinėti jau po trijų minučių.

— Gal tai buvo tik dar vienas tavo taktinis manevras.

— Ne, šįkart ne. — Bruksas nurijo kelis kąsnius ir giliai atsiduso. — O dabar neklausi, nes nenori su manimi prasidėti.

Abigailė vėl pražydo šypsena; po šimts, kiekvieną kartą ją privertęs kryptelėti lūpomis Bruksas jautėsi esąs tikras nugalėtojas.

— Gerai, gerai, kad nepradėtum zyzti, pasakysiu. Paklausiau tavo patarimo. Išgelbėjau iš prieglaudos šunytį ir nuvežiau mamai.

— Ar ji patenkinta?

— Ji verkė iš gerumo. Šiandien mano sesuo parašė žinutę, kad aš netikėlis, kad mama vis tiek ją labiau myli. Na, toji vidurinioji. Bet ji juokavo, — pridūrė Bruksas Abigailei suraukus kaktą. — Mums patinka vienas kitą traukti per dantį. Po karštų ginčų, kurių metu aš tylėdamas valgiau mėsainį, laimingi tėvai suteikė naujajam savo vaikeliui — patikėk, jie ir elgsis su juo kaip su vaiku — Platono vardą. Tėtis norėjo pavadinti Bobų arba Sidu, bet mama įrodinėjo, kad šunytis yra filosofiškos išvaizdos ir labai sumanus, todėl nusipelnė svarbaus vardo.

— Geras vardas. Jeigu varde yra kelios priebalsės, šunį lengviau dresuoti. Geros naujienos. Smagu.

— Ir aš taip manau. — Bruksas nusisegė nuo diržo mobilųjį telefoną. — Turiu šunelio nuotrauką, — jis surado telefone atvaizdą.

— Jis labai gražus, žibančiomis budriomis akimis. — Į tas akis pažvelgusi Abigailė sušvelnėjo, įsivaizdavo šunelį gyvenantį geruose, mylinčiuose namuose. — Tu geras sūnus.

— Kai turi tokius tėvus, būti geru sūnumi nesudėtinga. O kokie tavo tėvai?

— Turiu tik mamą. Mes svetimos.

— Man labai gaila. Kur ji?

— Jau daug metų nebendraujam.

Toliau žengti draudžiama, suprato Bruksas. Tiesiog draudžiama.

— O aš su tėvais kone kasdien bendrauju. Tai gali būti gyvenimo mažame miestelyje trūkumas, o gal privalumas, priklausomai nuo požiūrio.

— Man atrodo, kad tavo atveju — privalumas; ir dar didelis patogumas.

— Taip. Kai augau, maniau, kad kitaip ir būti negali; visiems vaikams atrodo, kad kitaip negali būti. Gyvendamas Liti Roke dažnai su jais kalbėdavausi arba susirašinėdavau elektroniniais laiškais. Kone kas mėnesį atvažiuodavau aplankyti, pasisvečiuoti pas seseris ir čia gyvenančius draugus. Bet niekada nesusimąstydavau apie galimybę grįžti.

— Gyvendamas ir dirbdamas Liti Roke jauteisi laimingas.

— Taip, buvau laimingas. Bet kai mano tėvas susirgo, ne tik jaučiau pareigą sugrįžti, bet ir supratau, kad noriu grįžti.

Jis mostelėjo Abigailei pirštu.

— Buvo lemta.

Ji vėl lengvai papurtė galvą ir nusišypsojo. Kuo toliau, tuo labiau tos šypsenos žavėjo Bruksą.

— Tavo šeima labai darni, kaip vienas branduolys.

— Galima ir taip sakyti. Kaip pica?

— Labai skani. Mano pica būna iš viso grūdo miltų ir traški, bet šita man labiau patinka.

— Tavo pica? Iš dėžutės?

— Jeigu pica iš dėžutės, ji nėra tavo.

— Aš beveik viską gaminu iš dėžučių. O tu picą kepi pati, nuo pradžios iki galo?

— Taip, kai užsinoriu.

— Net mano mama taip nedaro. — Bruksas įdėjo Abigailei į lėkštę dar vieną gabalėlį picos, paskui įsidėjo sau. — Gal vėliau parodysi man savo šiltnamį?

— Kanapių neauginu.

Jis taip greitai ir taip skaniai nusijuokė, kad Abigailė net krūptelėjo.

— Bet argi nebūtų įdomu? Ne, apie tai nepagalvojau. Užaugau tarp sodininkų, todėl domiuosi. Nesakyčiau, kad šiose apylinkėse nėra tokių, kurie augina žolę savo reikmėms ar gauna iš jos šiek tiek pajamų. Mano mama irgi augino, kol neturėjo vaikų. Kilus kalboms apie žolės legalizavimą, ji ir dabar pradėtų ginčytis.

— Legalizavus kanapes, kontroliuojant ir apmokestinant augintojus būtų sumažintos išlaidos, skiriamos dabartinio įstatymo laikymuisi garantuoti, ir padidintos biudžeto įplaukos.

— Ir vėl viskas priklauso nuo konkretaus požiūrio.

Šuo sukrutėjo, atsitūpė ir pažvelgė į Abigailę.

— Allez, — pasakė ji, tada šuo nulipo nuo priebučio ir nubėgo prie medžio.

— Vėl prancūziškai. Ar šuo paprašė leidimo pakelti koją?

— Be mano leidimo jis negali išeiti iš verandos. — Abigailė patogiau įsitaisė ir atsigėrė vyno. — Aš persigalvojau.

— Per vėlu; antrą gabaliuką jau pradėjai.

— Kalbu ne apie picą. Persigalvojau dėl sekso su tavimi.

Bruksas apsidžiaugė, kad burnoje neturi kąsnio, antraip būtų paspringęs.

— Ar tu konstatuoji faktą?

— Taip. Pasvėrusi visus „už“ ir „prieš“ aš nusprendžiau, kad seksas su tavimi patiktų mums abiem. Tu — patrauklus ir malonus. Ir švarus. Labai gerai bučiuojiesi; nors, kaip pastebėjau, šitai negarantuoja tokių pačių talentų lovoje, ne visada mokantys bučiuotis būna geri meilužiai. Jeigu sutinki, galime baigti pietauti, apžiūrėti mano šiltnamį, o paskui pasimylėti. Aš geriu kontraceptikus, bet vis tiek prašysiu, kad naudotum sargį.

Bruksas sėdėjo praradęs žadą.

— Supratau tavo pasiūlymą.

— Tu jo nepriimi? — Abigailė nepagalvojo, kad jis galėtų atsisakyti. — Maniau, fiziškai manęs geidi. Negeidi?

Bruksas padėjo lėkštę ir atsistojo. Per daug apstulbęs, kad susimąstytų, kaip viskas pasirodys šuniui, Bruksas pakėlė Abigailę ir papurtė.

Šįkart jokių švelnių bučinių ar lengvų prisilietimų. Abigailė patyrė sprogimą, pajuto skeveldrų galią. Ji susverdėjo; arba ji įsitvers Brukso, arba pargrius.

— Palauk. Palauk.

Gal išgirdęs drebantį Abigailės balsą, gal tyliai, įspėjamai suurzgusį šunį, Bruksas dar tvirčiau ją sugriebė, bet dabar jau laikė švelniau.

— Ami. Ami , — lengvai kaip ir balsas virpančia ranka Abigailė palietė Brukso skruostą. Paskui ji pamojo šuniui. — Ami, Bertai. Ramiai.

Kai šuo atsitūpė, Abigailė virpėdama atsiduso.

— Jis pamanė, kad mane skriaudi.