Нора Робертс - Liudininkė

— Ar skriaudžiau?

— Ne. Bet aš norėčiau prisėsti.

— Pažvelk į mane.

Ji įkvėpė ir pakėlė į Bruksą akis.

— Pyksti.

— Ne. Nepykstu. Nežinau, koks esu, bet tikrai dar neišprotėjau.

— Tu manęs nenori.

— Ar man ir vėl reikia atsakyti į šį klausimą? O jeigu tikrai reikia, ar man prireiks greitosios pagalbos, kai tavo šuo mane puls?

— Aš... oi. Oi, — iš jos balso Bruksas suprato, kad ji jaučiasi pažeminta. Abigailė užsimerkė ir linktelėjo galva. — Suprantu. Pasielgiau stačiokiškai, netaktiškai. Turėjau palaukti, kol pats imsi kalbėti ta tema; man nereikėjo dėstyti visų savo išskaičiavimų. Tikrai norėčiau atsisėsti.

Bruksas ją paleido ir atsisėdo šalia.

— Pirma, man labai malonu, kad išreiškei norą eiti su manimi į lovą. Man tik nemielas jausmas, kad į šitai žiūri kaip į kažkokį darbą, kurį norėtum išbraukti iš numatytų darbų sąrašo.

Labai tiksliai pasakyta, pamanė Abigailė.

— Atleisk. Pamaniau, kad teisingai elgiuosi kalbėdama tiesiai šviesiai. Tu nepyksti, bet jautiesi įžeistas. Atleisk, — ji sukaupė drąsos ir pažvelgė į Bruksą. — Žinau, kad yra žmonių, kuriems svarbu, kaip kas nors pasakoma. Viską suprantu. Netinkamai išsakiau savo norus, negražiai pasielgiau, kaip toji moteris Ozarko dailės salone.

— Šitaip nesakyčiau. Beje, vyliausi, kad galiausiai persigalvosi.

— Man nereikėjo... Nervinausi ir viską ne taip pasakiau.

— Nervinaisi?

— Na, paprastai aš taip ne... Nežinau, kaip paaiškinti.

— Nereikia man sakyti daugiau, nei pati norėtum. Gerai. Pamėginkime štai kaip: baigsime gerti savąsias taures, ir tu parodysi man šiltnamį. O tada ir žiūrėsim, kas bus.

— Nelabai moku žiūrėti, kas bus.

— O aš tikrai labai gerai moku. Pamėginkime. Jeigu tau nepatiks, kaip viskas klostysis, visada galėsime pasielgti, kaip norėsi tu. Nemoku pralaimėti.

— Nori pasakyti, kad mylėtumeisi bet kokiu atveju.

Bruksas vėl nusijuokė, o tada ištiesęs ranką paėmė jos delną ir suspaudė.

— Kokia moteris... Po velnių, pažiūrėsim. — Bruksas nutilo, nes suskambo jo mobilusis. — Pamąstyk apie tai. Klausau, Ešai, kas nutiko?

Abigailė matė, kaip Bruksui klausantis keičiasi veidas, matė, kaip jis rimtėja ir rūstėja.

— Ne, pasielgei teisingai. Jau važiuoju. Palauk, girdi? Palauk, kol atvažiuosiu.

— Atleisk, — pasakė jis Abigailei baigęs pokalbį telefonu.

— Viskas gerai, — tačiau stodamasi surinkti lėkščių Abigailė į jį nepažvelgė.

— Tokių nutikimų irgi nepavyksta išvengti, — pridūrė jis.

— Suprantu, žinoma. Bet tavo darbo valandos baigėsi.

— Nejau tai galėtų būti pasiteisinimas? Ne, — Bruksas švelniai paėmė ją už parankės. — Ne, Abigailė. Tai tokia problema, dėl kurios kiekvienam, kad ir kas atsilieptų į telefono skambutį, kurio išvengti nebuvo įmanoma, liepiau būtinai susisiekti su manimi, nesvarbu, dirbčiau ar ilsėčiausi. Turiu tą bėdą išspręsti.

— Aišku. Suprantu.

— Norėčiau sugrįžti.

— Tau nereikia jaustis...

— Abigailė, norėčiau sugrįžti, jei tik galėsiu. Jeigu negalėsiu, paskambinsiu. Net nežinau, kaip viskas baigsis.

— Nes turi išsiaiškinti, kaip viskas klostysis.

— Būtent. Turiu važiuoti, — pasilenkęs jis pabučiavo Abigailę. — Mieliau pasilikčiau.

Ji tikėjo Bruksu, ir šis tikėjimas šildė širdį; Bruksas išėjo iš priebučio ir pasukęs už kampo nuėjo automobilio link.

Šįvakar darbas knisa, tyliai svarstė Bruksas važiuodamas į Tibio ir Misės Kru namus. Tačiau po pastarojo Tibio mirtino nusigėrimo Bruksas tvirtai apsisprendė viskam padaryti galą. Šįvakar jis ketino vienaip ar kitaip viską sutvarkyti.

Kru namuose švietė visi langai — kaip per Kalėdas; kieme ant pievelės būriavosi kaimynai, tarsi šeiminis ginčas būtų koks smagus vakarėlis. Ešas neleido jiems prieiti dar arčiau; pro plačiai atlapotas Kru namelio duris sklido kantri muzikos garsai, kartkartėmis pasigirsdavo dūžtančio daikto garsas.

Bruksui išlipus iš automobilio, prie jo priėjo Džilė Haris, Kru kaimynė iš kairės.

— Kam nors reikia ten nueiti, kol jis dar nesugriovė viso namo.

— Ar Misė viduje?

— Ji išbėgo basa, verkdama, kruvina burna. Koks tikslas man vis skambinti ir skambinti, jei niekas nieko nedaro?

— Ar parašysite skundą?

— Bet man ir toliau teks gyventi jų kaimynystėje, — Džilė susinėrė ant rožinės prijuostės rankas. — Kartą mėginau kalbėtis su Mise, kol ji sėdėjo mano virtuvėje, prie pamuštos akies laikydama maišelį su šaldytais žirneliais. Galiausiai ji išvadino mane išdvėsusią sena kale, negalinčia nesikišti į kitų reikalus. Dabar ji su manimi nesikalba. Ar norit, kad vieną naktį prisigėręs jis imtų daužytis ir į mano duris?

— Gerai, ponia Haris. Einam, Ešai.

— Ar norit, kad ką nors pasiųsčiau ieškoti Misės?

— Ne, ji kur nors netoliese arba nulėkė pas seserį. Ji žino, kad atvyksime.

Vis dėlto Bruksas dvejojo, ar Misė tikrai ateis pasižiūrėti būsimos dramos, o dvejoti jam nepatiko.

— Ji palauks, kol atvažiuosim jo paimti, — tęsė Bruksas. — Paskui grįš namo, pabus iki ryto ir tada ateis pas mus pranešti, kad iš tikrųjų pati paslydo ant muilo ar kokio šūdo. Noriu, kad čia būtumėte, bet su juo nekalbėtumėte. Nenoriu, kad ką nors sakytumėte.

— Gerai, galiu.

Belstis Bruksui nereikėjo, nes išbėgdama Misė paliko plačiai atvertas duris. Atsistojęs prieangyje jis pašaukė Tibį.

— Kažin ar jis girdi, — pasakė Ešas.

— Išgirs. Vidun neisim. Liksime čia, kur mus matys daugiau nei tuzinas liudininkų.

— Ko liudininkų?

— To, kas dabar bus. Tibi! Prie durų tavęs laukia draugai.

— Aš užsiėmęs. — Bruksas pamatė, kaip per kambarį nuskrieja lempa. — Dažau namus.

— Matau. Norėčiau sutrukdyti minutėlei.

— Tada užeik. Kviečiu į sušiktą vakarėlį!

— Jeigu įeisiu, man teks išvežti tave į kalėjimą. O jei išeisi tu, mes tik pasikalbėsime.

— Dėl Dievo... Nejau žmogus negali pasitvarkyti savo namuose? — Tibis atsvirduliavo iki durų — aukštas, stiklinėmis akimis, kruvinu veidu; Bruksas pamanė, kad skruostą jis galėjo susižeisti stiklo šuke. — Sveikas, Ešai. Tai kuo šįvakar galiu padėti prakeiktiems įstatymo sergėtojams?

— Atrodo, gerokai prisisiurbei viskučio, — pasakė Bruksas, kol Ešas užsimiršęs jam neatsakė.

— Įstatymas nedraudžia. Aš suknistuose savo namuose, savo namučiuose. Nevairuoju. Nestoviu prie staklių, — Tibis prapliupo juoktis, net susilenkė švokšdamas, vos gaudydamas kvapą.

— Kur Misė?

— Velnias žino. Grįžau namo. Vakarienės nėr. Bet jai užteko laiko zirzti. Zirzė, zirzė, zirzė, gręžė, gręžė, gręžė... Kur buvau, ką veikiau, su kuo...

— Ar tada jai ir trenkei?

Stiklinės akys klastingai prisimerkė.

— Juk žinai, kokia ji nerangi. O kai zirzia ir gręžia, dargi prastai mato. Ta kvaiša kalė trenkėsi tiesiai į duris. Tada ir išėjo. — Tibis sumosavo rankomis ir pamatė kaimynus. — Tų šiknių gauja neturi ką veikti... stovi sau susirinkę kieme... Aš savo namuose, — kad būtų įtikinamiau, dar mostelėjo ranka į kojas...

— Dažai.

— Teisingai!

— Jei mažiau laiko dažytum ir dažniau dulkintum savo žmoną, gal ji nesitrankytų į sienas ir paskui nebėgiotų iš namų.

— Aš tik pasiimsiu dažų ir... Ką tu pasakei?

— Ką girdėjai. — Šalia stovintis Ešas spoksojo nustebęs, bet Bruksas nenuleido nuo Tibio akių. — Man atrodo, kad nebegali tinkamai pasinaudoti savo lazdele, kurią vadini gaiduku.