Нора Робертс - Liudininkė

Abigailė nelaukė jokių skambučių, bet keliems jos klientams labiau patikdavo pasikalbėti telefonu ar palikti trumpąja žinutę, nei parašyti elektroninį laišką. Ji pažvelgė į ekraną ir suraukė kaktą.

Bruksui pavyko atkapstyti jos mobiliojo numerį. Na, gal ir nebuvo labai sunku, bet vis tiek reikėjo sugaišti laiko ir pasistengti.

Kam to reikia?

Pasirengusi būti atsargi ji atsiliepė.

— Klausau.

— Labas. Čia Bruksas.

— Taip, pažinau.

— Kokios picos norėtum?

— Aš... Man tas pats.

— Abigailė, labai svarbu, kas ant picos uždėta. Ir kepant pyragą įdaras labai svarbu.

Abigailė sutiko, kad jis teisus. Ji priešinosi, tačiau Bruksas viskuo žavėjo ir jaudino.

— Man labiausiai patinka juodosios alyvuogės ir pipirai.

— Šaunu. O paprikos irgi tiks?

— Taip.

— Nuostabu. Būsiu maždaug po pusvalandžio.

— Aš tavęs nekviečiau užeiti.

— Taip, pastebėjau. Tiesą sakant, galėtum pradėti kviesti.

— Aš dirbu.

— Kai atvažiuosiu, bus septinta. Padarysi pertraukėlę. Beje, turiu tau naujienų.

— Kokių naujienų?

— Naujienos — kartu su pica. Maždaug po pusvalandžio. Iki.

Padėjusi telefoną Abigailė dar kurį laiką nenuleido nuo jo akių.

Ji nebuvo pasirengusi. Kodėl jis visą laiką ją nutraukia ir įsikiša, kai ji nebūna pasirengusi? Dabar jai teks baigti dirbti.

O pietums ji ketino išsikepti viščiuką.

Jis norės pasikalbėti, o jos lengvų pokalbių atsargos jau išseko. Abigailė nebeišmanė, kaip palaikyti Bruksui ir jo motinai įprastus neįpareigojančius pašnekesius.

Vis dėlto įdomu, ką jis turėjo galvoje užsimindamas apie naujienas.

Su viskuo susitaikiusi ji išjungė kompiuterį ir nenorom padėjo į stalčių dėklą su pistoletu.

Ji pamanė, kad Bruksas norės ko nors išgerti, todėl peržvelgusi puikių vynų kolekciją išsirinko Chianti.

Paskui stabtelėjo įsižiūrėjusi į butelį.

Ji ir vėl su juo pietaus. Jau antrą kartą per savaitę, neskaitant mėlynių pyrago.

Ji susitikinėja su policijos nuovados viršininku.

— Dėl Dievo, kaip jam taip pavyksta? Aš nesusitikinėju. Negaliu susitikinėti.

Abigailė padėjo butelį ir ėmė elgtis taip, kaip niekada nesielgdavo, — pradėjo žingsniuoti po kambarį. Jai reikėjo rasti sprendimą, reikėjo ryžtingai apsispręsti ir... kontroliuoti padėtį. Aiškiai parodžiusi, kad nenori jo matyti, tik dar labiau sustiprintų jo ryžtą ir įtarimus. Kad ir kaip būtų, jos pastangos bus visiškai bergždžios.

Ji nutuokė, ką reiškia persekioti ir nugalėti. Vyras jaučiasi sulaukęs iššūkio — turįs įtikinėti, užkariauti, nugalėti. Gal vertėtų persigalvoti dėl sekso. Pasimylėjus liausis persekioti, nebeliks iššūkio. Brukso susidomėjimas ims blėsti.

Visai logiškos prielaidos...

Taip pat ir jos nekamuos geismas. Kai bus patenkinti jos fiziologiniai poreikiai, kai jis bus įveikęs iššūkį ir susidomėjimas išblės, jai nebeliks priežasčių ne laiku ir ne vietoj svajoti. Viskas grįš į savo vėžes.

Abigailės manymu, ši teorija buvo teisinga.

Jie pasimylės ir pasuks savais keliais, grįš prie savo įprastų darbų.

Palengvėjusia širdimi, patenkinta sprendimu Abigailė užlipo laiptais norėdama įsitikinti, kad nei jos miegamajame, nei vonios kambaryje, nei apskritai visame antrame aukšte nėra nieko, kas galėtų patraukti Brukso dėmesį; paskui sekė Bertas.

Jis neturi preteksto klausti, kas yra kitame miegamajame, be to, kambario durys uždarytos. Abigailė vėl susimąstė klausdama savęs, ar tikrai išmintinga laužyti savo nuostatas bei pažadus neužmegzti artimų santykių su vietiniu ir nesimylėti čia, savuose namuose.

Jis nutarė, kad nieko bloga nenutiks. Vieną kartą nukrypusi nuo įprastų normų tarėsi sugebėsianti susitvarkyti.

Pasigirdus signalizacijos garsui Abigailė pažvelgė į miegamojo kamerą ir paliepė Bertui laikytis ramiai.

Bruksas punktualus, pamanė ji, žiūrėdama, kaip jis privažiuoja prie namelio.

Abigailė priminė sau, kad picą tikrai mėgsta, ir ėmė leistis laiptais. Jai ir mylėtis patinka. Rakindama duris ji patikino save, kad planas tikrai geras, ir abi pusės mielai jo laikysis.

12

Štai ji, su šunimi prie šalies, žvelgianti budriomis akimis, neabejotinai sauganti kažkokią paslaptį, svarstė Bruksas.

Šįkart ji neparodė apmaudo, bet vis tiek akylai stebėjo kiekvieną judesį jam lipant iš automobilio su pica ir šešių butelių alaus pakuote.

Abigailė ir šuo nenuleido nuo jo akių ir tada, kai jis atėjo iki priebučio ir pasilenkęs ją pabučiavo.

— Labas.

— Labas, — ji žingsnelį pasitraukė ir kaip įprasta ėmėsi užraktų. — Atsivežei alaus. Turiu vyno, bet...

— Išgersime ir vyno. O alų padėsime į šaldytuvą, — Bruksas padavė Abigailei alaus pakuotę ir iš kišenės ištraukė odinį kauliuką. — Atnešiau Bertui dovanėlę, jei galima.

Dovanėlė Abigailę sujaudino. Nesvarbu, tai taktinis manevras ar ne, Bruksas pademonstravo gerumą.

— Iš tavęs neims.

— Tai paduok tu.

Bruksas padavė jai kaulą ir pamatė, kaip Bertas pašnairavo iš pradžių į juos abu, o paskui — į kaulą. Tačiau nesukrutėjo nė vienas šuns raumuo.

— Labai miela iš tavo pusės. Jis mėgsta tokius kaulus.

Abigailė pasisuko į šunį ir kažką jam paliepė. Bertas atsitūpė.

— Kalbėjai ne prancūziškai.

— Itališkai.

Dar kažką paliepusi Abigailė metė Bertui kaulą.

— Vadinasi, jis kalba ir itališkai. Koks išprusęs šuo. Jis šypsosi.

— Šunys nesišypso.

— Palauk, pažvelk į tas akis. Jis šypsosi. Kur norėtum valgyti picą?

— Geriausia būtų virtuvėje. Tu gerai nusiteikęs.

— Su gražia moterimi, mėgstančia aitriąsias paprikas, kurios ir man labai patinka, ketinu valgyti picą. Ji jau atkimšusi vyno butelį. Iki aštuntos man nereikia į darbą. Būčiau kvailas, jei nebūčiau gerai nusiteikęs.

— Tu nekvailas, — Abigailė paėmė vyno taures. — Nors tavo darbas toks, kad nuolat tenka patirti stresą, retai kada būni prislėgtas. Jau pastebėjau.

— Man patinka mano darbas.

— Bet jei tavo tėvas nebūtų susirgęs, tebegyventum Liti Roke.

— Taip, tikriausiai. Man buvo lemta grįžti čia, pradėti dirbti ir įsikurti.

Imdama lėkštes Abigailė papurtė galvą. Jai šovė mintis, kad vis dėlto ji randa apie ką kalbėtis.

— Nėra tokio dalyko kaip lemtis ar likimas. Gyvenimas — pasirinkimų ir susiklosčiusių aplinkybių virtinė, veiksmas ir atoveiksmis, kitų žmonių pasirinkimų rezultatai. Susirgus tėvui tam tikru metu pasirinkai tam tikrą darbą. Manau, pasirinkimas buvo tinkamas ir noriai priimtas, bet negalima sakyti, kad taip buvo lemta.

Bruksas papilstė vyno.

— Tikiu pasirinkimo galimybe ir lemtimi.

— Kaipgi taip? Negalime vienu metu rinktis laisva valia ir kartu būti valdomi lemties.

— Galvosūkis, ką?

Jis taip natūraliai atrodė šioje virtuvėje, jos erdvėje, su džinsais ir marškinėliais, auliniais sportiniais bateliais ir aptrintu odiniu švarku. Ar dėl to jai reikėtų nerimauti?..

— Kodėl mums neišėjus valgyti į verandą už namo? Toks gražus vakaras.

Abigailė suglumo. Ji niekada nevalgydavo lauke, niekada neidavo į kiemą be ginklo.

— Žiūrėk, kaip sukasi ratukai, — Bruksas perbraukė pirštu jai per smilkinį. — Turbūt visą dieną dirbai plušai. Negaliu patikėti, kad įsigijai šią sodybą ir nesimėgauji švelniais pavasario vakarais.

Dar vienas pasirinkimas, pamanė Abigailė.

— Gerai, — ji ištraukė stalčių ir išsiėmė dėklą su pistoletu. — Į lauką be ginklo neinu.