Нора Робертс - Liudininkė

— Niekada?

— Laikausi savo taisyklių; man patogiausia pietauti čia.

— Vadinasi, pietus man teks atgabenti pas tave. Puikiai moku užsakyti picas.

Abigailė mėgo picą.

— Nebūtina.

— Taip pat nebuvo būtina manęs vaišinti sriuba ir Briusu Vilisu. Žiūrėk į šią situaciją kaip į svarstyklių lėkšteles. Galiu lažintis, kad tau patinka darna ir pusiausvyra.

— Iš manęs — prasta draugija.

— Klysti. Aš tau paskambinsiu.

— Bet aš tau nedaviau jokio telefono numerio.

— Abigailė, — jis perbraukė pirštu jai per skruostą taip šiltai ir bičiuliškai, kad jai ėmė tankiau plakti širdis. — Aš policininkas.

Ji priminė sau, kad tikrai negalima to pamiršti. Negali sau leisti to pamiršti.

— Palydėsiu tave.

— Ar kiekvieną kartą, kai norėsiu tave pabučiuoti, tau reikės priminti šuniui, kad aš — draugas? — paklausė Bruksas, kai Abigailė atrakino duris.

— Ne, nebent duočiau kokį nors kitą nurodymą.

— Gerai.

Šįkart Bruksas apglėbė ją per klubus ir stipriai prisiglaudė. Jis bučiavo slysdamas rankomis visu jos kūnu, jaudindamas ir žadindamas geismus.

Akimirką Abigailė užsimiršo. Vėsioj nakty jusdama šiltas jo lūpas, pagauta prisilietimo malonumo ji užmiršo viską. Pasiduoti malonumui, glaustis prie jo dar stipriau... Praviros lūpos, gundantis liežuvis, malonus drėgnas sunkumas pilve...

Ji troško delnais pajusti jo raumenis, visa savimi patirti drėgną, įkaitusį jo kūną. Ji troško jo rankų, jo delnų ant savo krūtų ir ant visos savęs. Ji troško pajusti jį — tokį stiprų — savyje.

Abigailė troško šio esminio žmogiško kontakto, kurio nebuvo leidusi sau geisti kone metus.

Po šio bučinio Abigailė kovojo su savimi. Jeigu ji leis kūnui laimėti...

Tada Bruksas pratarė:

— Labanakt, Abigailė.

— Labanakt.

— Ramiai, Bertai.

Bruksas išėjo; Abigailė pajuto plūstelint vėsų nakties orą. Stabtelėjęs Bruksas atsigręžė, pažvelgė besimainančiomis akimis ir nusišypsojo nerūpestinga šypsena.

— Vynas, pašnekesys, pietūs, filmas ir puikus bučinys. Be jokių abejonių, tai — antras pasimatymas.

— Bet...

— Gali patikrinti apibrėžimą. Viskas atitinka. Lauksiu trečio pasimatymo.

Kai netarusi nė žodžio Abigailė uždarė duris, jis nusišypsojo.

Susijaudinimas, žingsniuodamas prie automobilio šypsodamasis, mąstė Bruksas, ne visada tik refleksas. Kartais susijaudinimas būna rezultatas.

11

Pirmadienį po miesto tarybos narių susirinkimo, kur Bruksas visada jausdavosi kaip koks apgavikas, jis su savo draugu Rasų Konrojumi patraukė į Lindžio užeigą. Rasas Konrojus buvo senas Brukso bičiulis, miesto tarybos narys ir ką tik išrinktas kandidatas į mero postą; mero rinkimai turėjo vykti rudenį.

— Meras Konrojus.

— Taip suplanuota. Balsuok nedelsdamas, balsuok dažnai.

Bruksas papurtė galvą. Jie draugavo nuo vaikų darželio laikų, kartu baigė tą pačią mokyklą. Drauge žaisdavo beisbolą — Rasas pirmojoje bazėje, Bruksas — trečiojoje. Jie girdavosi pasakodami apie merginas, vėliau — apie moteris; jeigu Rasas nemelavo, su juo susipažinusios merginos jau tą pačią savaitę prarasdavo nekaltybę.

Prieš trejus metus vykusiose Rašo vestuvėse Bruksas buvo vyriausiasis pabrolys, o paskui pakrikštijo po aštuoniolikos mėnesių gimusią jo dukrą Sesilę.

Bruksas matė, kaip raudonplaukis strazdanotas nuodvėsa Rasas su gerokai jo burnai per dideliais dantimis iš eilinio bambančio juodnugario, dirbančio Konrojams priklausančiame viešbutyje, virto supratingu ir taktišku minėto viešbučio valdytoju.

Jo smagių jaunystės dienų ir kelionių bičiulis tapo apsukriu verslininku, mylinčiu vyru ir beatodairiškai atsidavusiu tėvu.

Tačiau Bruksas niekada nemanė, kad ateis diena, kai jis atiduos savo balsą už merą Raselą Konrojų.

— Kodėl taip suplanuota?

— Aš būsiu geras meras, — Rasas atlapojo užeigos duris, pamojo padavėjai ir patraukė prie stalelio. — Bikfordas man buvo geras. Jis suteikė namus, gyvenimą, davė dar daugiau — Seliną ir Sisi. Noriu pasinaudoti proga ir padėti jam augti, suklestėti, plėtoti turistų verslą.

— Tu būsi geras meras, — atsakė Bruksas, kai Kim nė neprašyta atnešė jiems kavos, o Rasas iškart ėmė ją kalbinti.

Turbūt jis tam ir gimęs, pagalvojo Bruksas.

— Mere Konrojau, — sumurmėjo Bruksas, pakėlęs puodelį kavos.

— Viršininke Glisonai...

— Koks akibrokštas... Mes suaugę. Ypač tu, tėtuk.

— Rugsėjį būsiu dvigubas tėtukas.

— Vėl? Tikrai?

Rašo veide švietė pasididžiavimas ir džiaugsmas.

— Tikriau nė nebūna.

— Oi, Rasai, sveikinu. Ir toje srityje puikiai darbuojiesi.

— Dar kokį mėnesį apie tai niekam nepasakosim, bet kalbos vis tiek sklinda. — Jis palinko arčiau Brukso: pirmadienio priešpietės tyloje visada atsiranda gandus gaudančių ausų. — Rytais Seliną velniškai pykina. Beje, pora mokytojų, įskaitant ir tavo tėvą, pastebėjo, kad ji keistai švyti.

— O jis man nieko nesakė, nors vakar trumpam buvom susitikę.

— Ji prašė niekam nepasakoti. Tavo tėtis kaip uola.

— Tai jau taip.

— Taigi, kadangi esu vedęs senis ir kone dviejų vaikų tėvas, turiu gyventi visiems atsidavęs, — Rasas kryptelėjo raudonais antakiais. — Gal savaitgalį buvai kokiame nors aistringame pasimatyme?

— Prieš pat vienuoliktą sulaukiau skambučio; turėjau padėti numaldyti muštynes pas Bitersą. Džastinas Bleikas puola kiekvieną ten atėjusį.

— Su tuo vaikiu — vienos bėdos.

— Jis labai agresyvus, visai pagedęs, nors dar nepilnametis. Dar pridurčiau jo polinkį į žalingus įpročius. Bet tėvukas nesutinka, kad pasodinčiau jo pirmagimį į areštinę.

— Linkolnas — jau patyręs triukšmadarys, be to, su dideliais pinigais. Vis dėlto keista, kad Biterso bare jie tą vaiką aptarnavo.

— Visi liudininkai, su kuriais kalbėjau, sakė, kad niekas nieko jam nepardavė. Jis įsiveržė ten jau „šiltas“, ir kai jo neaptarnavo, be to, pamėgino išmesti lauk, vaikis pradėjo triukšmauti. Kad ir kaip būtų, į policijos nuovadą Bleikas atsivilko su advokatu.

— Nepasakyčiau, kad šeštadienis tau būtų buvęs smagus.

— Ir sekmadienis nebuvo smagus, — pridūrė Bruksas. — Vaikas paleistas už užstatą. Dabar jam teks lankyti paskaitas apie alkoholio žalą, padirbėti viešųjų darbų, sumokėti baudą ir atlyginti padarytą žalą. Neseniai jam sukako devyniolika, o jis jau pašalintas iš dviejų koledžų, du kartus baustas už vairavimą išgėrus ir daugybę kartų už kitokius eismo pažeidimus — net skaičių pamečiau. Oficialiai jis dar metus negalės vairuoti, bet, rodos, tai šitam vaikiui netrukdo vartoti alkoholio ir narkotikų, o pavartojus eiti muštis.

— Ech, jaunystė...

Bruksas mostelėjo ranka, kuria laikė kavos puodelį.

— Bet mes niekada nebuvome tokie kvaili ar arogantiški.

— Bes buvome ganėtinai kvaili, bet ne tiek. Niekada nesėsdavome prie vairo išgėrę alaus, kurio mums nederėjo pirkti ar gerti, nes buvome per jauni, — Rasas atsilošė ir nusibraukė nuo kaktos morkų sulčių spalvos gaurų kuokštą. — Kito šeštadienio vakarą tau reikia gerai pailsėti, sūnau. Žinai, Selina turi sudariusi savo draugių, kurias mirtinai norėtų su tavimi suporuoti, sąrašą.

— Bet pirmiausia aš tave nudėsiu; kadangi esu policijos viršininkas, žinosiu, kaip paskui susitvarkyti.

— Tu tik taip kalbi. Na, nebent dar dulkiniesi su Silbe.

— Viskas baigta. Ir labai gerai.

— Vadinasi...