Нора Робертс - Liudininkė

— Gerai.

— Nežinau, ar pyragaitis buvo to vertas. Beje, tavo darbo laikas baigėsi prieš dešimt minučių. Eik namo.

— Tuoj. Dėkoju, Alma.

Bruksas pažvelgė į darbo kalendorių ir pamatė, kad pirmadienį turės eiti į kasmėnesinį miesto tarybos narių susirinkimą; kaip smagu... Taip pat iki mėnesio galo reikės baigti ketvirčio ataskaitas. Jis galėtų eiti namo ir šiek tiek padirbėti. Nepasakytum, kad vadinamasis „socialinės veiklos kalendorius“ plyštų nuo įsipareigojimų...

Bet dėl to pats kaltas tik jis pats, pripažino Bruksas. Jis galėtų užsukti į aludę arba paskambinti kokiam nors draugui ir paklausti, kaip laikosi. Tačiau tam dabar Bruksas nebuvo nusiteikęs. Po incidento su Silbe jis jautėsi kiek prislėgtas, suerzintas. Ir seksualiai sujaudintas. Būtent šis faktas jį labiausiai ir kniso.

Praėjus šokui ir įniršiui Bruksas vis dėlto pasijuto suviliotas. Na, truputį sugundytas.

Ir sunku būtų jį kaltinti, svarstė stodamasis ir eidamas prie lango. Turėtum būti jau metus negyvas, jei nesusigundytum išvydęs nuogą Silbę.

Jautėsi sunerimęs ir sudirgęs, nors iki vizito į Ozarko dailės saloną buvo labai gerai nusiteikęs. Galutinai surūgęs Bruksas svarstė apie praleistą progą greitai ir karštai pasimylėti, maloniai išgerti puodelį kavos ir sukrimsti sausainėlį.

Vis dėlto Silbė buvo teisi. Jis pasikeitė. Manė, kad niekada negalės atsisakyti greito, karšto sekso, bet jam jau nesinorėjo patirti kaltės ir tuštumos jausmo, užplūstančio taip pasimylėjus.

Dabar jam reikia prasiblaškyti. Gal jis ims ir nuvažiuos pas Miją, įsiprašys pietų, pabus su vaikais. Niekas geriau iš vyro smegenų neišmuš noro pasimylėti kaip pora išdykusių vaikų, besipešančių dėl vietos prie žaidimų kompiuterio.

Bruksas išjungė kompiuterį ir vėl pasiėmė švarką. Išeidamas palinkėjo gero vakaro Ešui. Likus penkioms minutėms iki krautuvėlės uždarymo, pagautas šišo jis dar spėjo užlėkti pas gėlininkę.

Puokštę tulpių bus galima pelningai išmainyti į pietus ir galimybę prasiblaškyti, svarstė Bruksas.

Jis išvažiavo iš miesto ir jau ketino sukti didelio triukšmingo sesers namo prie upės link. Betgi galiausiai pasuko priešinga kryptimi, net nesusivokdamas, kad persigalvojo.

Abigailės namuose jaukiai spragsėjo židinys. Ant viryklės kunkuliavo gardi makaronų sriuba. Ji buvo iškepusi duonelės su alyvuogėmis ir pripjausčiusi daržovių, kurias ketino apšlakstyti aviečių actu.

Visus numatytus tos dienos darbus buvo baigusi. Devyniasdešimt minučių ji mankštinosi su svarmenimis ir treniruokliais, paskui išvedė pasportuoti Bertą.

Dabar Abigailė ketino apdovanoti save pietumis ir filmu — gal net dviejų serijų filmu ir dubeniu spragėsiu.

Turint galvoje visus trukdžius, galima sakyti, kad savaitė buvo labai gera ir produktyvi. Už ką tik baigtą darbą gautas užmokestis papildys banko sąskaitą ir užtikrins sielos ramybę.

O sekmadienį? Sekmadienį ji leis kompiuteriui pailsėti. Išsivalys pistoletus, padirbės sode ir šiltnamyje, gal leisis į netolimą žygį. Paskui pasišildys nuo šių pietų likusią sriubą ir visą vakarą skaitys knygą.

Abigailei toks ir atrodė tobulas savaitgalis.

— Manau, iš pradžių žiūrėsime veiksmo filmą, o paskui — komediją, — pamaišiusi sriubą tarė ji Bertui. — Ir dar gersime vyno. Policijos nuovados viršininkas buvo teisus. Vynas labai geras. Jau neilgai vakarais kūrensime židinį — greitai visai atšils, todėl galime pasimėgauti. Man atrodo, mums reikėtų...

Supypsėjus signalizacijai jie abu sukluso.

— Kažkas atvažiuoja, — sumurmėjo Abigailė ir uždėjo ranką ant ginklo, prisegto prie juosmens.

Pamačiusi į keliuką įsukantį policijos automobilį, suraukė antakius.

— Kodėl jis vėl čia?

Priėjusi prie kompiuterio Abigailė padidino vaizdą ekrane norėdama įsitikinti, kad prie vairo sėdi Bruksas, kad jis vienas. Minutėlę pasvarsčiusi nusisegė pistoletą. Pamatęs, kad šeštadienio vakarą namuose ji vaikšto su pistoletu, jis vėl pradės klausinėti.

Ji įdėjo pistoletą į stalčių ir laukė, kol Bruksas pastatys automobilį. Gerai nors tiek, kad šįkart mašiną jis pastatė šalia jos visureigio, o ne už jo.

Abigailė nuėjo prie durų, jas atrakino, pakėlė skląstį. Kelis colius pravėrusi duris, kitą ranką laikė po staleliu, uždėjusi ant pistoleto rankenos.

Pamačiusi tulpes ji dar labiau suraukė antakius.

— Dėl ko šįkart nori atsiprašyti?

— Nenoriu atsiprašyti. Aa, dėl gėlių... Keistai nutiko. Ketinau jomis papirkti seserį, norėjau, kad ji mane pamaitintų, bet galiausiai atvažiavau čia.

Gęstančioje šviesoje jo akys buvo dar panašesnės į gintarus, bet atsaini šypsenėlė Abigailės neįtikino.

— Gėlėmis nori papirkti mane?

— Apie tai nepagalvojau. Ar jos man padėtų žengti per slenkstį?

Abigailė dar keliais coliais plačiau pravėrė duris.

— Gėlės labai gražios. Turėtum nuvežti jas seseriai.

— Gal, bet įteiksiu jas tau. Buvo bjauri diena. Prasidėjo visai gerai, bet baigėsi bjauriai. Ketinau važiuoti pas Miją, kad jos šeima praskaidrintų man nuotaiką. Bet paskui supratau, kad tai nepadės.

— Nepasakyčiau, kad viešnagė pas mane padėtų praskaidrinti nuotaiką.

— Jau praskaidrino, — Bruksas nerūpestingai nusišypsojo, ir šįkart šypsena beveik suspindo jo akyse. — Čia kažkas tikrai labai skaniai kvepia.

— Nesuprantu, ko čia atvažiavai.

— Ir aš nelabai suprantu. Gali užtrenkti man duris. Gėles vis tiek gausi.

Abigailei dar niekas nebuvo dovanojęs gėlių ir ji vos apie tai neprasižiojo, bet galiausiai prikando liežuvį.

— Ketinau išgerti taurę tavo atnešto vyno, o dabar dar ir gėlių atvežei. Jaučiuosi įpareigota.

— Su viskuo sutinku; štai ir įrodymas, kad diena baigiasi tikrai bjauriai.

Abigailė žengė žingsnį atgal, įleidusi Bruksą uždarė ir užrakino duris. Jai atsigręžus Bruksas ištiesė puokštę.

— Ačiū, nors gėles pirkai seseriai.

— Vis tiek nėra už ką.

— Reikia pamerkti.

Bruksas nusekė paskui Abigailę į virtuvę, iš kur sklido malonūs kvapai.

— Puikus vakaras sriubai prie židinio, — pareiškė Bruksas vildamasis, kad gaus ir to, ir to. — Šiąnakt gali būti šalna. O rytoj temperatūra šoktels iki dvidešimties. Ar kada nors teko matyti tornadą?

— Esu pasirengusi, — iš spintelės ji paėmė keraminį žalių ir rudų atspalvių ąsotį.

— Ar ąsotis iš kokios nors mūsų parduotuvės?

— Taip. Vietiniai keramikai labai geri.

Iš po kriauklės ji paėmė dėžutę trąšų skintoms gėlėms ir prieš pildama vandenį įbėrė jų į ąsotėlį. Kol Abigailė merkė tulpes, Bruksas sėdėjo tylėdamas.

Ji pastatė ant stalo ąsotėlį su gėlėmis ir pažvelgė į Bruksą taip, kaip jis galėtų žvelgti į įtariamąjį.

— Gali išgerti taurę vyno.

— Mielai.

Abigailė atnešė butelį, taures, įpylė vyno.

— Rodos, nori man papasakoti apie šiandienines bėdas. Tik nesuprantu, kodėl turėtum pasakoti, nes aš nesu iš tavo rato.

— Gal todėl ir noriu. Kita vertus, supratau, kad netiesiogiai esi mano rato žmogus.

— Kaip taip galėtų būti?

— Paaiškinsiu, — Bruksas paragavo vyno, bet Abigailė nei ragavo, nei ketino sėstis. Bruksas patraukė pečiais. — Na, gerai. Šiandien man teko patirti netikėtą ir nemalonų incidentą su moterimi. Mokykloje ji buvo mano didžioji meilė. Supranti, apie ką kalbu?

Abigailė iškart neįtikėtinai aiškiai prisiminė Iljos Volkovo veidą. Ji jam buvo artima tiek, kiek jis buvo artimas jai, vadinasi, apie jokį artumą nė negalima kalbėti.