Нора Робертс - Liudininkė

— Ar esu ką nors nušovusi? Ne. Kita vertus, jeigu ir būčiau nušovusi, prisipažindama išprovokuočiau dar daugiau klausimų.

— Jūs teisi. Galėtumėte nušauti?

— Taip. Galėčiau. — Abigailė minutėlę palaukė. — Neklausiate, iš kur žinau.

— Neturėčiau klausti. Ar dar likę to pyrago? Prieš jums paklausiant, kodėl tuo domiuosi, atsakysiu iškart. Kai parodėme vienas kitam, kokie esame geri šauliai, sakau, gal galėtume atkimšti tą vyno butelį ir išgerti po taurę vyno su gabaliuku pyrago.

— Vynas — tik taktinis manevras.

— Iš dalies, bet jis vis tiek labai geras.

Abigailė nusprendė, kad jis toks pat žavus kaip ir jo motina; kaip ir motina jis moka pasiekti, ko nori. Nėra prasmės neigti, kad ir iš išvaizdos Bruksas jai atrodė labai patrauklus. Kaip ji reaguoja į jo išvaizdą, stotą, elgesį, net į balsą? Visiškai natūraliai.

— Negaliu suvalgyti viso pyrago. Vienam žmogui jo gerokai per daug.

— Bet ir nebūtų gerai, jei pyragas sugestų.

Ausines ir akinius ji padėjo ant suolo.

— Gerai, gausite pyrago ir vyno. Bet aš su jumis nesimylėsiu.

— Dabar jūs mane įžeidinėjate.

— Ne, neįžeidinėju, — nutarusi aiškiai parodyti savo poziciją, Abigailė patraukė namų link. — Mylėtis man patinka.

— Na, matote, nuolat atrandame bendrumų. Jei ir toliau taip, per savaitę tapsime geriausiais draugais.

— Jeigu ieškočiau draugų, įstočiau į knygų bičiulių klubą.

Ji jau pradeda atsipalaiduoti, pamanė Bruksas, džiaugdamasis Abigailės sarkazmu.

— Man patinka skaityti, ir tai — dar vienas mus siejantis panašumas. Bet mes kalbėjomės apie mylėjimąsi.

— Mylėjimasis — normali fizinė funkcija ir malonūs potyriai.

— Vadinasi, mūsų nuomonės sutampa.

Abigailė išsiėmė raktus ir atrakino duris. Įžengusi vidun išjungė signalizaciją.

— Gal aš jums pasirodžiau fiziškai patraukli.

— Tiesą sakant, jūs man visomis prasmėmis atrodote patraukli.

— Taigi gali būti, kad todėl ir atvažiavote čia su vyno buteliu. Išgersiu su jumis taurę vyno, bet nesimylėsiu.

— Gerai, — iš džiaugsmo nesitverdamas savame kailyje Bruksas nusekė paskui ją į virtuvę. — Gal pasakytumėte kokią nors rimtą priežastį, kodėl nesimylėsite, išskyrus tą, kad mes dar nespėjome kartu suvalgyti po gabalėlį mėlynių pyrago?

— Jūs per daug klausinėjate. Atsakinėdama susierzinu ir pavargstu.

— Prakeiktas smalsumas... Jėzau, Abigailė, ar jūs nusišypsojote?

— Turbūt tik vyptelėjau.

— O dabar dar ir juokaujate. Sakyčiau, bet kurią akimirką galite užsidėti popierinę kepuraitę ir pradėti šokti ant stalo.

— Jūs linksmas žmogus, o aš — ne, bet palankiai žiūriu į mokančius pokštauti. — Ji nusivilko švarkelį, atidarė duris, vedančias į, Brukso manymu, nedidelę pagalbinę patalpą, ir pakabino jį ant pakabo. — Jūs fiziškai patrauklus, raumeningas ir sportiškas. Man patinka mylėtis su sportiškais, treniruotais žmonėmis.

Abigailė paėmė kamščiatraukį ir iškart atkimšo butelį, nors Bruksas ir pats mielai būtų tai padaręs.

Kas per velnias, tarė jis sau ir atsisėdo.

— Vadinasi, vienintelis mano minusas — smalsumas?

— Yra ir daugiau minusų. Pavyzdžiui, artumo poreikis. Kai nebenorėsiu su jumis mylėtis, dėl to kils daug bėdų ir nepatogumų.

— Kodėl manote, kad galiausiai nebenorėsite su manimi mylėtis?

Abigailė atnešė dvi taures, dvi mažas lėkšteles ir dvi desertines šakutes.

— Remiuosi vidurkio dėsniu.

— Aa, jūs apie tikimybes. O aš to dėsnio nepaisau.

— Daugybė žmonių mano, kad nepaiso. Bet yra kitaip, — ji įpylė vyno ir, ištiesusi Bruksui taurę, įdėmiai į jį pažvelgė. — Man patinka jūsų nosis.

— Abigailė, jūs velniškai mane žavite. Kodėl jums patinka mano nosis?

— Jūsų nosis buvo lūžusi. Kadangi dabar ji nesimetriška, jūsų veidas įdomesnis, savitesnis. Man patinka savitumas.

— Ir vis tiek su manimi nesimylėsite.

Abigailė vėl nusišypsojo, tik šįkart jau plačiai.

— Net neabejoju, kad ir be manęs turite iš ko rinktis.

— Teisybė. Visos turi gauti numerėlius kaip pas odontologą, — Bruksas palaukė, kol Abigailė išims pyragą ir jį atidengs. — Ar norite sužinoti, kodėl neketinu su jumis mylėtis?

Jis pastebėjo, kad šie žodžiai Abigailę nustebino, sužadino jos smalsumą.

— Taip, noriu.

— Jūs patraukli, graži... sakyčiau, fiziškai stipri, sportiška. Į mane žiūrite taip, tarsi žvilgsniu skrostumėte kiaurai, tarsi matytumėte kiaurai smegenis. Nesuprantu, kodėl man šitai atrodo seksualu, bet taip jau yra. Jums reikia pagalbos.

— Nenoriu jokios pagalbos.

— Nekalbėjau apie norus ar nenorus. Jums reikia pagalbos, o aš jaučiu silpnybę žmonėms, kuriems tos pagalbos reikia. Man patinka jūsų šuo, nors puikiai suprantu, kad jis pavojingas, kaip ir tasai Glock jums prie šono. Man patinka, kaip kalbate, patinka, kad esate šiurkštoka. Norėčiau pajusti jūsų lūpas savosiomis. Šito norėčiau labiau nei galėčiau pamanyti. Bet...

Artistiškai atsidusęs Bruksas skėstelėjo rankomis.

— Visada turėsiu klausimų. Čia ir yra bėda. Kadangi esu vyras, niekada neatsisakysiu sekso, jei kokia moteris pažvelgs mano pusėn, bet pirmiausia norėsiu su ja susipažinti — papietauti, pasišnekučiuoti ir panašiai.

— Pasimatymas... Į pasimatymus nevaikštau.

— Žinote, nesistebiu girdėdamas jus taip kalbančią. Mes jau kiek pabuvome kartu — abu šaudėme į taikinius. Pasišnekučiavome, sužinojome vienas kito nuostatas. Dabar kartu geriame vyną ir valgome pyragą. Jei dar šiek tiek, galėčiau ištempti ir iki pasimatymo.

Jos mestas žvilgsnis išdavė jaudulį bei sumišimą.

— Tai — ne pasimatymas.

— Jūsų požiūriu, ne pasimatymas, — Bruksas pamojavo šakute su mėlynių pyragu. — O aš turiu savo požiūrį. Tai reiškia, kad pasimylėti su jumis trukdo tik mano smalsi prigimtis. Bet galėčiau tai suvaldyti. Manau, man nebūtų sunku; ir tada nuo pasimylėjimo su jumis mane stabdys tik jūsų nenoras.

— Aš nenoriu, taigi, jeigu ketiname kalbėtis, turėtume kalbėtis apie ką nors kita. Ir jokio iššūkio aš jums nemečiau, — kiek pamąsčiusi pridūrė Abigailė. — Neketinau jūsų provokuoti mylėtis.

— Taip, neketinote, nieko ir nesakau, bet pokalbis ėmė ir pakrypo ta linkme. Be to, mylėtis skanu. Tarsi valgytum pyragą.

Bruksas įsimetė kąsnelį.

— Ar pati suprojektavote šią apsaugos sistemą?

Abigailė ir vėl pasidarė labai atsargi.

— Taip.

— Ir kameras?

— Taip. Na, savaime suprantama, visa įranga ne mano.

— Taigi. Savaime suprantama. — Bruksas pasisuko norėdamas geriau apžiūrėti kompiuterį. — Galinga įranga.

— Tai — mano darbas.

— Ir aš neblogai dirbu kompiuteriu. Padarau viską, ką turiu padaryti, dažniausiai randu viską, ką reikia rasti. O mano tėvas nepakartojamas. Jeigu kas sugenda, iškart sulaukiu jo pagalbos. Turbūt todėl, kad jis — nuoboda matematikas. Ar jūs irgi buvote nuoboda matematikė?

Abigailė prisiminė, kad buvo metas, kai ji jautėsi esanti nuoboda apskritai. Gal ir dabar tokia tebėra.

— Man patinka matematika. Viskas grįsta logika.

— Galima numanyti. — Bruksas vėl atsisuko į ją ir gurkštelėjo vyno. — Man patinka jūsų namai. Mano mama nori tokios virtuvės kaip jūsų.

— Turėtumėte parūpinti jai šunį.

— Ką?

— Ji sako, jog dar nėra pasirengusi, bet iš to, kaip reagavo į Bertą ir kaip su juo elgėsi, akivaizdu, kad jau pasirengusi. Jai labai trūksta šuns. Ji... atleiskite, — Abigailės skruostai nuraudo. — Tai ne mano reikalas.