Нора Робертс - Liudininkė

Galiausiai Silbė suvokė, ką reiškia toks Brukso tonas ir veido išraiška. Lenkdamasi paimti suknelės ir rengdamasi ji taip pat ėmė žaibuoti pykčiu.

— Nė nemanyk, kad gali štai taip su manimi kalbėtis.

— Jeigu vėl ką nors panašaus iškrėsi, man teks ne tik kalbėtis. Silbe, aš — policijos nuovados viršininkas, trauk velniai. Dirbu savo darbą.

Ji spragtelėjo dvi nepaklusnias suknelės dirželių sagteles.

— Tarsi čia kada nors kas būtų nutikę...

— Pasakysiu, kas nutiks dabar. Surasiu Groverį ir išrašysiu jam baudą už tai, kad be reikalo iškvietė policiją.

— Neišrašysi.

— Patikėk.

Ji mikliai priėjo arčiau.

— Bruksai, nedaryk to. Nereikia. Jis skambino tik todėl, kad aš paprašiau.

— Vadinasi, kitą kartą prieš skambindamas gerai pagalvos. Tu taip pat.

— Kodėl taip elgiesi? — Silbės skruostais pasipylė piktos ašaros. — Iš pradžių darai viską, kad pulčiau tau ant kaklo, o paskui imi ir pasiunti. Mokykloje negalėdavai nuo manęs atsiplėšti.

— Dabar mes ne mokykloje. Nebenoriu mokyklos.

— Nebenori manęs.

Šios ašaros Bruksui buvo gerai pažįstamos. Jis jau buvo perplaukęs marias tokių ašarų ir žinojo, kad jos pakankamai nuoširdžios.

— Silbe, tu graži, gal net pati gražiausia kada nors mano matyta moteris. Tu talentinga, pasistengusi gali būti puiki pašnekovė. Bet aš tavęs nebegeidžiu taip, kaip geidžiau anuomet. Nenoriu pakartoti to, kas buvo tada.

— Bet prieš porą savaičių, kai gulėjai mano lovoje, šito nesakei.

— Ne, nesakiau, todėl labai atsiprašau, Silbe. — Jis suprato, kad atsiprašinėti teks labai ilgai. — Mudviejų seksas visada buvo šaunus, bet tarp mūsų niekada nieko daugiau nė nebuvo.

— O ar tau pačiam dar kas nors rūpi?

— Mieloji, pamąstyk pati. Aišku, kad rūpi.

— Tau kažkas negerai, — pyktis bei sumišimas įkaitino ir nudažė Silbės skruostus. — Turi manęs norėti, kai siūlausi.

— Jeigu tau tiek tereikia, yra daugybė kitų, kurie tikrai norėtų.

— Bet ne tu.

— Ne, ne aš. — Bruksas suprato, kad jie priėjo liepto galą, ir pajuto šį tą daugiau nei palengvėjimą. — Daugiau jau ne. Gal nesimylėdami mes labiau vienas kitam patiksime. Gerai įsiklausyk, aš tau pažadu: jeigu dar kada nors sumanysi iškrėsti tokį pokštą, tau teks savo kailiu išbandyti mūsų nuovados vienutes.

Silbė tebebuvo įraudusi, tik dabar jos veidas tarsi suakmenėjo, pasidarė šaltas.

— Tu pasikeitei, Bruksai.

— Dieve, tikiuosi. Būtų geriausia, kad iki grįžtant Groveriui prižiūrėtum saloną, — pasukęs prie durų Bruksas atsigręžė. — Graži suknelė, Silbe. Nenusirenginėk.

Išėjęs jis pamatė apskritutį pasikūprinusį pliktelėjusį Groverį, sėdintį ant suolelio tarp savojo salono ir gretimos parduotuvės ir rūkantį Marlboro.

— Oo, viršininke, sveiki.

— Sveikas, Groveri. Eime su manimi.

— Eee...

— Tau skirta bauda už klaidinantį iškvietimą; teks sumokėti.

— Bet aš...

— Kai kitą kartą graži moteris tavęs paprašys iškrėsti kokią nors kvailystę, pirmiausia gerai pagalvok.

— Bet ji sakė...

— Tai, ką ji sakė, išsiaiškinsi su Silbe. O aš sakau, kad negalima skambinti ir šauktis pagalbos, jeigu tos pagalbos visai nereikia. Daugiau negaišinsi nei mano, nei Bikfordo policijos nuovados laiko. Už tai, ką padarei, galėčiau pasodinti tave į kalėjimą.

Groverio veidas dabar buvo dėmėtas — raudonis sumišęs su liguistu blyškumu; jis vos atsistojo ant drebančių kojų.

— Į kalėjimą? Gerasis Dieve, aš tik...

— Daugiau jokių „tik“. Bauda — du tūkstančiai dolerių.

Bruksas buvo pasirengęs sugauti Groverį, jei šis staiga nualptų; beje, žmogeliui vos taip ir nenutiko.

— Aš... aš... aš...

— Baudą sumažinu iki dvidešimt penkių dolerių — už kvailumą gauni nuolaidą. Iki darbo dienos pabaigos privalai ateiti į nuovadą ir sumokėti baudą, nes kitaip ji vėl padidės iki dviejų tūkstančių. Aišku?

— Taip, pone. Atsiprašau. Aš tik pamaniau...

— Ne, tu nieko nemanei. Kitą kartą geriau pagalvosi.

— Aš sumokėsiu, Groveri, — iš salono išėjo Silbė. — Juk aš kalta. Sumokėsiu baudą.

— Man nesvarbu, kas mokės; turi būti sumokėta iki penktos.

— Tau nereikėjo jo taip baisiai gąsdinti, — Silbė atsisėdo ant suolo, šalia pasisodino Groverį ir apsikabino jį per sukumpusius pečius. — Juk aš kalta.

— Tai — ne argumentas. Sumokėta bauda — atgauta reputacija.

Nors Bruksas sausainių nebenorėjo, vis tiek nuėjo į kepyklėlę ir įvykdė Almos užsakymą. Viską palikęs ant jos stalo, nuėjo į savo kabinetą ir užpildė baudos taloną.

Bruksas svarstė, kaip pavadinti nusižengimą, ir galiausiai pasirinko „klaidingo iškvietimo“ formuluotę. Jo manymu, tai labiausiai atitiko tiesą, be to, toks įrašas nieko netrikdys.

Išrašytą kvitą jis padėjo prie Almos kavos.

— Kvito apmokėti ateis arba Groveris, arba Silbė. Nieko neklausinėk.

— Kai kas nors išgirsta prašymą nieko neklausinėti, jaučiasi įpareigotas paklausti.

— Bet ne tada, kai tam kam nors atnešta kavos su riešutiniu ir šokoladiniu pyragaičiu.

Mėlynai lakuotais nagučiais Alma pabarbeno į popierinį kavos puodelį.

— Vadinasi, čia — kyšis.

— Galima ir taip sakyti. Alma, neklausinėk, — įėjus Ešui Bruksas pakėlė akis.

— Iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie banko, vėl teko išvyti kelis riedlentininkus. O Doilį Parsinsą sustabdžiau viršijusį greitį. Eilinį kartą. Yra žmonių, kurie niekada nepasimoko. Turi sausainių?

— Pyragaitį. Vieną. Jis mano, — atsakė Alma.

— Prasukau pro Mažosios lygos parką. Mačiau, kaip puikiai smūgiuoja golfą žaidžiantis Draperių mažylis. Ir aš trumpam prisidėjau. Sausainiai gražiai vainikuotų visas mano pramogas.

Alma nusišypsojo ir atsikandusi didelį kąsnį pyragaičio patenkinta pervertė akimis.

— Mmm-mmm!

— Kaip žema...

Palikęs kolegas Bruksas grįžo į kabinetą ir užsidarė duris. Kurį laiką jis naršė internete, ieškodamas informacijos apie Abigailę Louveri, ir sužinojo, kad ji turi informatikos magistro laipsnį ir dar vieną magistro laipsnį apsaugos sistemų inžinerijos srityje. Abu diplomus ji gavo Masačūsetso technologijos institute. Išties įspūdinga.

Dar valandėlę sugaišęs išsiaiškino, kad ji dirba kaip laisvai samdoma specialistė įmonėje „Pasaulinis tinklas“.

Bruksas ėmė aiškintis, kokia tai įmonė.

Jis sužinojo, kad ši įmonė privati. Ją įkūrė kažkokia trisdešimt trejų metų Kora Fiens. Bruksas nerado jokios šios moters nuotraukos, bet nuskenavo porą straipsnių, kuriuose buvo rašoma apie nedidelę išskirtinę įmonę, kurią įsteigė žiniasklaidos besidrovinti agorafobijos kamuojama moteris.

Tinklalapyje nebuvo konkrečios informacijos apie įmonės savininkę ar darbuotojus; tebuvo pateikta „Pasaulinio tinklo“ produkcijos analizė ir dizainas.

Bruksas atsilošė kėdėje pats savęs klausinėdamas, kodėl taip primygtinai ieško bet kokios informacijos. Kiek jam žinoma, Abigailė nepadarė nieko bloga. Ji jam patiko, bet širdyje kirbėjo kažin koks neramumas, kurio jis niekaip neįstengė nepaisyti. Vis atrodė, kad jei nesiliaus knistis, vis tiek ką nors atskleis.

Išgirdęs beldimą į duris Bruksas atsipeikėjo.

— Prašau.

— Aš išeinu, — pasakė Alma. — Visi skambučiai nukreipiami į tavo telefoną. Ešas budės iki aštuntos, Boidas jau pakeliui.

— Gerai.

— Silbė ir Graveris atėjo abu; baudą sumokėjo.