Нора Робертс - Liudininkė

— Tiesą sakant, ne.

— Vadinasi, nebuvai patyrusi kvapą gniaužiančių akimirkų?

— Mokiausi pagal programą pažengusiesiems, todėl mokyklą lankiau ne su savo amžiaus mokiniais.

— Vis tiek... Na, o kalbant apie mane... — Bruksas pakėlė taurę ir išgėrė į Abigailės sveikatą. — Ji man buvo pirmoji. O pirmoji visada lieka širdyje, tiesa?

— Kalbi apie pirmą seksualinę sueitį. Aš savo pirmam sekso partneriui nejaučiu jokių emocijų.

— Tu labai kieta, Abigailė. Kai ji mane metė ir nubėgo paskui koledžo pirmakursį, futbolo komandos kapitoną, man buvo labai sunku. Tarsi būčiau gavęs į snukį, tikrai baisiai sunku.

— Nesuprantu, kodėl eidami pas kitus žmonės taip skaudina buvusius savo partnerius. Man labai gaila, kad ji taip pasielgė.

— Viską vargais negalais ištvėriau ar tariausi ištvėręs. Paskui persikėliau į Liti Roką ir ten gyvenau dešimt metų. Kai grįžau, moteris, apie kurią kalbame, jau ketino mesti savo antrą vyrą.

— Suprantu.

Bruksas suvokė, kaip viskas skamba klausantis iš šalies, kai jis kalba apie Silbę iš savo varpinės.

— Ji nėra tokia kietaširdė, kaip mėginu nupiešti, bet aš vis dar jaučiuosi užknistas, todėl taip ir kalbu. Taigi, kai grįžau, kai susiradau čia darbą, pirmus porą mėnesių buvau labai užimtas. Man reikėjo įsikurti, be to, negalavo tėvas.

— Užjaučiu. Tikiuosi, jam jau geriau.

— Taip, dėkoju. Jis jau sveikas. Taigi ilgainiui mudu su Silbe atgaivinome praeitį.

— Tu su ja mylėjaisi.

— Taip, kartą ar du. Prieš porą savaičių vėl pakartojome. Bet aš jaučiausi kitaip, — suraukęs kaktą Bruksas įsižiūrėjo į vyno taurę. — Turbūt grįžti atgal neįmanoma.

— Kodėl reikėtų grįžti, jei tai, kas kažkada nutiko, tebuvo klaida?

— Geras požiūris. Bet, žinai, tas seksas... Nusprendžiau atsisakyti dar vieno tokio spektaklio, nutariau jai pasakyti... Žodžiu, man reikėjo viską iškloti tiesiai šviesiai, be jokių užuolankų. Šiandien popiet ji... na, ji paprašė tokio vyruko, salono, kuriame ji eksponuoja dalį savo kūrinių ir dirba nevisą darbo dieną, savininko, man paskambinti ir oficialiai mane ten iškviesti.

Abigailė pagalvojo, kad Brukso kalbėjimo būdas labai panašus į jo motinos. Jis dėsto asmeniškus dalykus, kalba kiek padrikai. Žavingai.

— Jis pranešė apie kokį nors nusikaltimą?

— Jis pasakė, kad salone kažkas susiginčijo, kad reikia mano įsikišimo. Bet atėjęs radau ją vieną, ketinančią atitinkamai pasinaudoti galiniu kambariu.

— Ji norėjo ten pasimylėti?

— Taip. Net neabejoju, kad taip ir buvo suplanavusi, bet, kai ta mintis man nepatiko, ji nusimetė suknelę. Ji tiesiog... — Bruksas mostelėjo ranka, — nusimetė tą suknelę ir stovėjo visai nuoga, tik su raudonais bateliais.

— Ji labai pasitikinti; be to, turbūt neabejojo, kad su pasiūlymu sutiksi.

— Tam tikra prasme ji pasitikinti, bet aš nesutikau. Aš...

— Pasakei, kad jautiesi nejaukiai ir nepatogiai.

— Taip ir buvo. Bet nepasakyčiau, kad aš...

— Tu susijaudinai. Natūralu.

— Tarsi suveikė kažkoks refleksas. Bet apskritai... Užsiknisau. Dėl Dievo, juk viskas vyko tarnybos metu, o ji visaip mėgino užkalbėti man dantį.

Abigailė pamanė, kad tai puikus pavyzdys, parodantis, kas yra žmonijos varomoji jėga ir nesusikalbėjimas.

— Aiškėja, kad ji menkai tesuprato, kaip tau svarbu uoliai vykdyti pareigas.

— Bet aš — ne koks seksualiai susijaudinęs paauglys. Aš — nelemtos policijos nuovados viršininkas.

Abigailė dar labiau susidomėjo pamačiusi, kaip jis apmaudauja kartu jausdamasis kaltas.

— Tu vis dar ant jos pyksti; ir ant savęs pyksti dėl paprasčiausio natūralaus reflekso.

— Turbūt taip. Turėjau pasakyti, kad jos nenoriu — iš dalies dėl čia užimamos padėties, iš dalies dėl to, kad ji, Dievas mato, mums abiem neparodė nė lašelio pagarbos. Be to, žinojau, jog turėsiu išrašyti vargšeliui Groveriui baudą už skambutį ir gerokai jį pagąsdinti, kad jis daugiau nekrėstų tokių nesąmonių.

— Vadinasi, daug priežasčių apmaudauti.

— Yra dar viena. Kai žiūrėjau į tą gražią nuogą moterį, kurią kažkada mylėjau taip, kaip mylima sulaukus šešiolikos, jos netroškau dėl visų mano išvardytų priežasčių ir dar dėl to, kad trokštu tavęs.

Abigailė nusisuko pamaišyti sriubos. Jos manymu, sriuba jau buvo išvirusi; beje, Bruksas suvirpino jai širdį.

— Juk sakiau, kad su tavim nesimylėsiu. Manai, kad taip sakiau norėdama sužadinti tavo dėmesį?

— Ne. Manau, kad sakai tai, ką galvoji, tik neprasitari apie kruopščiai slepiamus dalykus. Bet man atrodo, kad nebūtum apie tai prasitarusi, jeigu ir pati nenorėtum pasimėgauti seksu.

Abigailė atsigręžė, bet liko, kur stovėjusi, atokiai nuo Brukso.

— Sakyčiau, neprotingai pasielgei čia atvažiuodamas įpykęs ir jausdamasis sužadintas įvykusio incidento.

— Dieve, kaip man patinka tavo kalbėjimo maniera. Taip, tu teisi, mano sprendimas ne pats geriausias.

— Jeigu aš persigalvočiau dėl to, kad...

Bruksui pakėlus ranką, Abigailė nutilo.

— Padaryk man paslaugą. Dabar nieko negalvok. Jeigu tu persigalvotum, jausčiau spaudimą. Jeigu nepersigalvotum, likčiau dar labiau prislėgtas. Čia atvažiavau ne norėdamas su tavimi pasimylėti, bet, kaip sakiau, slegiamas blogos nuotaikos. Šįvakar išvis apie tai nekalbėkime. Mielai suvalgyčiau sriubos ir pasišnekučiuočiau.

Abigailė nenorėjo pajusti jam simpatijos, nenorėjo užmegzti artimesnių santykių su žmogumi — policijos pareigūnu, kuris prasibrovė pro visas jos užtvaras, sėdi jos virtuvėje ir mėgina laimėti jos dėmesį pasakodamas asmenines istorijas.

Logiškai mąstant, ji turėtų paliepti jam išeiti. Bet ji to nenorėjo ir susimąstė, kas nutiktų, jeigu iškrėstų kvailystę.

— Pietaudama ketinau žiūrėti filmą.

— Filmai man patinka.

— Ketinau žiūrėti „Plienines magnolijas“.

Bruksas giliai atsiduso.

— Turbūt to nusipelniau.

Abigailei nusišypsojus, rodos, nušvito visas kambarys.

— Tiesą sakant, ketinau žiūrėti „Kietą riešutėlį“.

— Man reikėjo atvežti didesnę puokštę gėlių.

Bruksas suprato, kad Abigailė velniškai gera virėja ir kad jam patinka aviečių actas. Jis taip pat sužinojo, kad filmus ji žiūri labai susikaupusi, neplepėdama.

Visa tai Bruksui labai patiko dar ir dėl to, kad šuo, rodos, buvo bepradedąs prie jo priprasti ir dabar miegojo susirangęs prie Abigailės kojų. Vis dėlto Bruksas neabejojo, kad jam padarius netinkamą judesį Bertas kaipmat sureaguotų ir prismeigtų jį nemirksinčių akių žvilgsniu arba net įsikibtų dantimis.

Bruksas atsipalaidavo. Gardus maistas, įdomus filmas, mirganti ugnis ir rami moteris. Ekrane pasirodžius titrams Abigailė pakilo rinkti indų.

Kaip ir buvo tikėtasi, šuo irgi sujudo ir pažvelgė į Bruksą taip, tarsi sakytų: „Stebiu tave, drauguži.“

— Aš viską sutvarkysiu.

— Ne. Aš tvarkausi savaip.

— Tada padėsiu nunešti indus į virtuvę. — Abigailei nespėjus paprieštarauti jis sudėjo dubenėlius vieną ant kito. — Abigailė, tu iš esmės pakeitei man nuotaiką, — pasakė jis jau virtuvėje.

— Džiaugiuosi, kad galėjau pagelbėti. — Padėjusi indus ant spintelės ji atsisuko į Bruksą. — Dabar tau jau reikėtų važiuoti.

Bruksas nesusilaikė nenusijuokęs.

— Gerai. Klausyk, kodėl man neatsilyginus už grąžintą gerą nuotaiką ir nepakvietus tavęs pietų.

— Mes ką tik papietavome.

— Kada nors kitą kartą.

— Nepietauju niekur kitur.