Нора Робертс - Liudininkė

— Tiesą sakant, buvau užsukęs pas Abigailę Louveri.

— Tu rimtai? — dabar jau žibančiomis akimis Rasas vėl pasilenkė. — Pasakok. Klok viską.

— Turiu grįžti į darbą.

— Kam prasitarei, jei neketini pasakoti.

— Na, sakykim, ji įdomi, paslaptinga ir seksuali, nors visai nesistengia tokia būti. Ji turi šunį, kuris yra toks didelis ir protingas, kad galėtų valdyti buldozerį. Ir dar ji moka šaudyti Glock pistoletu.

— Tai kodėl ji gaišta laiką su tavimi?

— Kad aš vis stojuosi jai skersai kelio. Tikrai turiu grįžti į darbą. Sumokėk už kavą, ir aš už tave balsuosiu.

— Smagu girdėti. Ei, kai ateisi pietų, atsivesk tą panelę.

— Aš vis dar ją pratinu įsileisti mane į namus, — eidamas nuo stalo metė Bruksas. — Kad kur nors ją išsivesčiau, reikės paplušėti.

Vėlyvą popietę Bruksas rado valandėlę numatytai misijai įvykdyti. Kol jis viską sutvarkė ir nuvažiavo į tėvų namus, tėtis jau buvo spėjęs persirengti sodininko drabužiais.

Priekinėse lysvėse Saulė ir Lorenas sodino spalvingų vienmečių gėlių daigelius.

Abu buvo užsidėję kepures: tėtis — beisbolo laikus menančią nublukusią sportinę Brukso kepuraitę, o mama — plačiakraštę šiaudinę skrybėlę su raudonų gėlių puokštele, užkišta už kaspino.

Bruksui patiko, kaip jiedu dirba — petys į petį, klausydamiesi pro atlapotus langus ir duris, nors lauke dar vėsoka, sklindančios muzikos.

Bruksui atvažiavus Lorenas pašoko ant ilgų kojų. Bruksas džiaugėsi, kad tėvo skruostai sveikai įraudę, veide šviečia šypsena, iš po kepuraitės kyšo žilstelėjusios, bet dar tankios garbanos.

Gal išauš diena, kai jis, žvelgdamas į tėvą, liausis matęs jį tokį, kokį regėjo ligoninėje prieš širdies šuntavimo procedūrą — išblyškusį, papilkėjusį, susenusį ir kiek išsigandusį.

Mama taip pat atsistojo ir įsisprendė rankomis į šonus. Bruksas prisiminė baimę ir jos akyse. Jiems laukiant, vaikštinėjant ir meldžiantis mama prikalbėjo marias, bet baimė iš jos akių niekur nebuvo dingusi.

Dabar, mąstė Bruksas, jie atrodė taip, kaip ir turėtų atrodyti — žemėti, besidžiaugiantys matydami sūnų ir vis dar petys petin.

Bruksas išlipo vildamasis, kad nepadarė didelės klaidos, ir iš automobilio galo iškėlė dėžę.

— Ei, sveikas, — pirmas pasisveikino tėtis.

— Ir tu sveikas. Labas, mama.

— Ką ten turi?

— Atvežiau jums dovaną, — Bruksui kalbant nubudęs dėžės turinys iš jaudulio ir džiaugsmo ėmė viauksėti.

— Oi, — Saulė sunėrė už nugaros rankas. — Bruksai, juk sakiau, kad nesu pasirengusi...

— Jis čia atkeliavo su teise būti grąžintas. Žinai Petį iš apygardos prieglaudos? Jis sutiko truputį nusižengti taisyklėms, kad galėtumėte apžiūrėti šunelį, o šunelis — jus, kol dar nesutvarkyti visi dokumentai.

— Bruksai, bet aš negaliu... Oo, Dieve, tik pažiūrėkite į jo snukutį.

— Petis sako, kad jis turi aviganio, retriverio ir dar dievai žino kieno bruožų. Bet jis mielas ir su charakteriu — tikras mažas padūkėlis.

— Oi, Bruksai... Lorenai, daryk ką nors.

— Ar tau neatrodo, kad reikėtų jį išleisti? — Lorenas apkabino Saulę per pečius. — Bent jau kaip reikiant į jį įsižiūrėtume.

— Geras iš tavęs pagalbininkas... Gerai, išleisk. Neteisinga jį laikyti narve kaip nusikaltėlį.

— Būtent. — Padėjęs dėžę Bruksas ją atidarė ir ištraukė viauksintį, besilaižantį ir uodegą vizginantį gauruotą džiaugsmelį. — Jam maždaug dešimt savaičių. Jeigu per mėnesį neras namų, jam galas. Mirtininko kamera. Pasijodinėjimas žaibais.

Saulė kietai sunėrė rankas.

— Liaukis.

— Viauksinčio šuns likimas, — pridūrė Bruksas, kai mama atsiduso, o tėvas vos sulaikė juoką. — Ką? — Bruksas prisikišo prie ausies šunelio snukutį. — Neabejoji? Gerai. Jis prašo, kad jums pasakyčiau... Niekas nė nenutuokia, kiek vargų man teko iškęsti, — liūdnai išdainavo.

— Oi, duok man tą mažylį, — Saulė priėjo arčiau ir paėmė šunelį, drebantį iš džiaugsmo, apimtą meilės iš pirmo žvilgsnio; šis iškart puolė laižyti jai veidą. — Oi, velnias. Prakeikimas. Prakeikimas, — trečią kartą švelniai pakartojo ji, kone įsikniaubusi į minkštą kailiuką.

Prieš pakasydamas šuniukui paausį Lorenas parodė sūnui iškeltą nykštį.

— Ar jis jau vakarieniavo?

— Dar ne, bet automobilyje turiu visko, ko prireiks. Na, jeigu mama nori išgelbėti jam gyvybę.

— Na, man reikėjo bent pamėginti su tavim susigrumti, — Saulė laikė šunelį taip, kad šio letenėlės ir uodega tabalavo ore. — Lorenai, jis iškapstys visas gėlių lysves ir prikakos ant grindų. Jis sukramtys viską, į ką tik galės suleisti savo pieninius dantukus.

— Tai jau taip, — Lorenas ištiesė ranką ir pakuteno šuniukui pilvelį. — Jis mums pridarys kalnus bėdų.

Saulė nuleido šuniuką ant žemės ir jį apsikabino.

— Eikš, vaikėze.

— Ar į mane kreipiesi? — paklausė jos Bruksas.

— Tu — vienintelis vaikėzas mano kieme. — Bruksui priėjus pakankamai arti, ji čiupo sūnui už ausies ir prisitraukė dar arčiau. — Ačiū.

Paskui ji padėjo galvą Bruksui ant peties ir truputį paverkė.

— Meilė randa pačių įvairiausių kelių. Nemaniau, kad dar kartą galėsiu tai pajusti, nemaniau, kad savyje šitai vis dar turiu. Bet meilė randa kelius.

Pašniurkščiojusi ji atsitiesė.

— Aš jam viską aprūdysiu, paaiškinsiu, kur turės tvarkytis savo reikalus. O tu gali atnešti iš automobilio jo daiktus.

— Kaip sumanei atvežti jai tą šunelį? — paklausė Lorenas.

— Tiesą sakant, kai kas man pakišo šią mintį, ir aš užkibau.

— Gerai, kad užkibai. Eime paimti jo daiktų.

— Pamaniau, jog reikėtų atgabenti jo seną mantą, kad šuniukas nepasijustų perkraustomas. Viską ir surinkau, — kalbėjo Bruksas iškraudamas ką atvežęs. — Žaisliukai, guolis, kramtukai, pasaitėlis, antkaklis, dubenėliai, ėdalas mažyliams. Dokumentus irgi turiu. Jį reikės nuvežti pas veterinarą atlikti likusius skiepus ir... — Bruksas pirštais pavaizdavo žirkles. — Rytoj nuvešiu Pečiui dokumentų kopijas.

— Mes viskuo pasirūpinsim. Man ir jai ši dovana nepaprastai brangi. Man labai trūko šuns. Lažinuosi, kad jis pralinksmins ir senąjį Čaką.

— Bent jau porą kartų per dieną pakels tą katiną nuo lovos.

— Galbūt. Mama dabar bus užsiėmusi su šuneliu. Gal užmesti ant grotelių kelis mėsainius?

— Sakyčiau... velnias, — nusikeikė Bruksas išgirdęs radijo signalą. — Viršininkas Glisonas.

— Sveikas, Bruksai, ar vis dar vieši pas tėvus?

— Taip, stoviu jų kieme, — atsakė jis Almai.

— Ponia Viloubai vėl pranešė apie įsibrovėlius.

— Gerai. Esu už dviejų minučių kelio nuo jos namų. Užsuksiu.

Baigęs pokalbį Bruksas patraukė pečiais.

— Senoji ponia Viloubai apie įsibrovėlius praneša maždaug kartą per savaitę. Sėda namas, laša čiaupas, ne taip ant lango stiklo krinta saulės spinduliai, vadinasi, jos jau ateina grobti. Kai apieškosiu visą namą, turėsiu pasilikti puodeliui silpnutės arbatos su suplėkusiais sausainiais.

— Vadinasi, mėsainius kepsim vėliau.

— Būtų šaunu. Neturėčiau užtrukti ilgiau nei pusvalandį.

— Mes niekur neskubam.

Kartą ar du per savaitę, priklausomai nuo to, kiek turėdavo darbo, kelias vakaro valandas Abigailė skirdavo asmeniniams reikalams tvarkyti. Paprastai ji apmokėdavo sąskaitas (jeigu nebūdavo galima sudaryti tiesioginio debeto sutarties), apsipirkdavo internetinėse parduotuvėse (kartais todėl, kad tikrai reikėdavo, kartais — tik tenkindama savo įgeidžius). Dar perskaitydavo naujienas, apsilankydavo keliuose kas savaitę ar kasdien atnaujinamuose tinklalapiuose ir net šiek tiek laiko skirdavo žaidimams.