Нора Робертс - Liudininkė

Kadangi Abigailė ir pati buvo apipavidalinusi bei suprogramavusi vieną žaidimą, tikėdamasi vieną gražią dieną sukurti jų ir daugiau, ji jautė poreikį žengti koja kojon su paskutinėmis tos srities tendencijomis ir technologijomis.

Kartą ar du per savaitę ji įsilauždavo į kitas duomenų bazes.

Abigailė sekdavo motiną įsilauždama į jos banko ir brokerio tarpininkavimo sąskaitas, tikrindavo jos darbo ligoninėje grafiką.

Ji žinojo, kad daktarė Suzana L. Fič gegužės mėnesį tris savaites ketino atostogauti Provanse. Ji žinojo, kokį viešbutį Suzana užsisakė, kokiomis paslaugomis naudosis kartu su savo pastarųjų kelių mėnesių bičiuliu kažkokiu Volteriu P. Feningtonu III.

Apie savo motinos gyvenimą, veiklą ir finansinę padėtį Abigailė žinojo visai nemažai.

Nuo tos nakties, kai Suzana ją paliko su Tere ir Džonu pirmame saugiame name Čikagoje, jos nei matėsi, nei kalbėjosi.

Tačiau Abigailė kartkartėmis pašniukštinėdavo — ir iš smalsumo, ir tam, kad įsitikintų, jog Volkovai prieš ją dar nesiėmė jokių veiksmų.

Kita vertus, kodėl turėtų imtis, svarstė ji. Juk jie turi savų šnipų teisėsaugoje. Ir tiems šnipams aišku, kad Suzana Fič nieko nežino ir nenori nieko žinoti apie dukrą, kurią taip skrupulingai planavo pradėti ir kurią paskui paliko.

Abigailė sekė ir Džono šeimos gyvenimą. Ji tikėjo, kad Džonas būtų laimingas žinodamas, jog praėjus aštuoneriems metams po jo žūties jo žmona ištekėjo antrą kartą. Jis būtų laimingas žinodamas, kad jo vaikai gyvena gerai ir, rodos, laimingai. Abigailė žinojo, kur jie gyvena ir dirba, kokią mokyklą lanko. Ji taip pat žinojo, kad Terės tėvai persikėlė gyventi į Sarasotą.

Savo kompiuteryje savaiminės paieškos komandą ji užprogramavo taip, kad ekrane pasirodytų bet koks žiniasklaidoje atsiradęs straipsnelis apie Volkovus. Abigailė atidžiai juos visus sekė. Ilja buvo susižadėjęs; vestuvės suplanuotos rudenį. Jo sužadėtinė iš turtingos šeimos, turi ryšių su kita bratva. Abigailės manymu, tos vestuvės bus tarsi dviejų gaujų susijungimas, nors, kaip jai atrodė, Ilja turėtų būti visai patenkintas, nes moteris labai graži.

Nuolatiniams įsilaužimams į Iljos kompiuterius reikėjo daugiau pastangų, daugiau laiko ir gerokai nuoseklesnių tyrinėjimų. Tačiau Abigailė nesuko dėl to galvos. Kiekvienąkart apsilankiusi Iljos elektroninėje erdvėje ji nusikopijuodavo visas jo bylas, elektronines žinutes ir viską išsaugodavo savo kompiuteryje; ji peržvelgdavo visus jo lankytus tinklalapius.

Tokie žmonės kaip Ilja tariasi esą atsargūs, bet tokie nėra. Abigailė jo verslo reikalus išmanė taip pat gerai, kaip, jos manymu, ir jis pats. Ji turėjo visą informaciją apie jo gyvenimą, nuotakas, merginas, kaip jis leidžia pinigus, kur perka drabužius ir batus.

Abigailė žinojo viską.

Žinojo ir tai, kad Volkovai jos tebeieško.

Ji nebuvo svarbiausias jų darbas, bet, kiek jai pavyko išsiaiškinti, nebuvo ir eilinis nebaigtas darbas. Elžbieta Fič jiems — principo reikalas.

Ją reikėjo rasti ir pašalinti. Kol Sergejus Volkovas bus bratvos galva, ji bus jų taikinys. Abigailė neabejojo liksianti taikiniu ir tada, kai Sergejaus vietą oficialiai užims Ilja.

Abigailė žinojo, kad Jakovas Korotkis ir toliau darbavosi kaip samdomas žudikas. Buvo sudariusi, jos manymu, Jakovo pribaigtų žmonių sąrašą, kurį pildydavo elektroninių vizitų metu. Abigailė žinojo, kad tokius pačius sąrašus turi ir FTB, Jungtinių Valstijų maršalų tarnyba bei Interpolas, nes ji įsilauždavo ir į šių agentūrų elektronines erdves.

Tačiau Jakovui niekas nepajėgė pasipriešinti. Galbūt jos dėka šis žmogus buvo labai branginamas ir gerai saugomas įrankis.

Abigailė taip pat žinojo, kad jos — arba Elžbietos Fič — ir toliau ieško FTB bei maršalai.

Ji tebebuvo Džiulės Masters ir Aleksio Gurevičiaus žmogžudysčių liudininkė, taip pat galėjo paliudyti Džono Barou ir Teresos Norton mirtis.

Džonas sakė tiesą — jis saugojo ją iki mirties. Ji daugiau niekuo negalėjo pasitikėti. Volkovams ji buvo taikinys, kurį reikia pašalinti ginant savigarbą ir principus, taip pat stengiantis išvengti vis dar galimo jos liudijimo. Pareigūnams ji buvo dviejų federalinių maršalų nužudymo liudininkė. Arba, priklausomai nuo požiūrio, pabėgėlė, kuri iš nevilties, nuobodulio ar sutrikusios psichikos galbūt vieną federalinį maršalą nuginklavo, kitą nužudė, o dar vieną sužeidė, nes per grumtynes Kosgrouvas buvo pašautas į šlaunį.

Buvo tokių, kurie darė prielaidą, esą prieš pabėgdama Elžbieta sukėlė dujų sprogimą norėdama sunaikinti savo įvykdytų nusikaltimų pėdsakus.

Planas ją pašalinti buvo sumanytas likus kelioms dienoms, o gal net kelioms savaitėms iki Elžbietos septynioliktojo gimtadienio. Planą sumanė Kiganas ir Kosgrouvas.

Ji turėjo žūti kartu su Džonu ir Tere sprogimo metu.

Pirmus mėnesius po pabėgimo, pirmus metus, kai gyveno slapstydamasi, kęsdama siaubą ir nerimą, Elžbieta retai kada apie tai susimąstydavo. Bet galiausiai ji išsikapstė.

Dabar ji gyveno savo gyvenimą ir neketino išleisti jo iš rankų.

Prie kojų tupint šuniui Abigailė prisikapstė prie Iljos sąskaitų. Jis nuolat keisdavo slaptažodžius, atnaujindavo antivirusines programas ir tinklalapių blokus.

Visgi Abigailė ištisus dešimt metų studijavo ir tobulino įvairias kompiuterines programas. Ji galėdavo pralaužti bet kokias jo sukurtas užtvaras. Įsibrovusi į Iljos puslapius ir šnipinėdama jo privatų gyvenimą, pažeisdama jo privatumą ji jausdavo didžiulį malonumą.

Ji tik gailėjosi, kad pats Ilja to nežino ir niekada nesužinos.

Jis niekada nebijos taip, kaip bijojo ji.

Bet jis sumokės.

Kartkartėm, kai Abigailė pasisotindavo, kai neabejodavo surinktais duomenimis ir savo saugumu, ji rasdavo būdų turimos informacijos trupinius nutekinti FTB agentui, kurį jau buvo nuodugniai patikrinusi, kurį tarėsi pažįstanti taip, kaip save pačią...

... kad ir kas ji dabar būtų.

Trumpas, bet gausias informacijos žinutes ji pasirašydavo tvoi drug. Rusų kalba ši frazė reiškia „tavo bičiulis“. Su šiuo parašu adresatą pasiekdavo elektroninės bylos, asmeniniai duomenys, savarankiškų tyrimų išvados, užklausos. Taigi labiausiai tikėtina, kad informatorius yra vyras, turintis ryšių su Volkovo bratva.

Tvoi drug kainavo gyvybes. Abigailė vylėsi, kad jai pavyko kelias gyvybes išgelbėti. Didžiausias jos pasiekimas — surinkta informacija, paskatinusi surengti reidą į vieną iš sandėlių pietinėje Čikagos dalyje, po kurio buvo išardytas ir sunaikintas prievartine prostitucija besiverčiančiųjų ratas.

Dabar ji gilinosi į naujausią grupuotės veiklą. Kodai, slaptažodžiai, netikri vardai. Ji išsiuntė informaciją apie sukčiavimo virtualioje erdvėje atvejus. Jei federalinės tarnybos pareigūnai nesugebės susitvarkyti, vadinasi, jie nenusipelnė pagalbos.

Buvo malonu žinoti, kad galima sumažinti Volkovų sąskaitos likutį. Na, gal ne taip labai saldu ir malonu, kaip žinoti, kad šiuo tuo prisidėjai išlaisvindama iš sekso vergijos daugiau nei dvidešimt merginų; vis dėlto turint mažiau pinigų gaujai sunkiau veikti.

Taip, pinigų plovimas bus naujasis jos sumanytas projektas. Abigailė šį sumanymą pavadino vestuvių dovana Iljai.

Ji ėmė rinkti informaciją iš Iljos, sąskaitininko, kelių kitų žmonių elektroninių žinučių. Visada stebėdavosi, kiek daug žmonės gali atskleisti keliais klavišų paspaudimais, kokie tie žmonės neapdairūs. Darbuodamasi Abigailė mąstė rusiškai, buvo panirusi į svetimą kalbą, todėl suskambus telefonui nusikeikė rusiškai.