Нора Робертс - Liudininkė

— Na, čia mes neskirstome reikalų į savus ir svetimus. Mama mylėjo tą šunį. Mes visi mylėjome. Ir jautėmės labai prislėgti, kai teko jį užmigdyti.

Bruksas pažvelgė į Bertą ir susilaikė nepaglostęs šuns, nes tikrai nenorėjo atsisveikinti su ranka.

— Tikrai manote, kad ji jau pasirengusi auginti kitą?

— Man nereikėjo apie tai pradėti...

— Bet pradėjote. Klausiu jūsų nuomonės.

— Tada atsakau: taip. Man pasirodė, jei pati išsirinktų kitą šunį, jaustųsi neištikima buvusiam augintiniui. Bet vieno iš vaikų dovana — visai kitas reikalas, tiesa?

— Tiesa. Dėkoju. Jūs patikote mano mamai.

— Ir ji man patiko. Jums reikėtų paimti likusį pyragą ir jos lėkštę, — Abigailė atsistojo ketindama uždengti pyragą.

— Dar anksti ieškoti kepurės.

— Jūs atėjote be kepurės.

— Tai tik toks posakis. Dar sakoma: „Neskubėk ir būsi pirmas.“

— Aa. Tada taip, jums jau reikia eiti. Turiu pašerti šunį, darbas laukia... Pasakykite mamai, kad pyragas man labai patiko.

— Pasakysiu, — Bruksas atsistojo ir paėmė lėkštę.

— Ir ačiū už vyną. Aš jus palydėsiu.

Prie lauko durų Bruksas palaukė, kol ji atrakins spyną ir išjungs signalizaciją. Tada jis padėjo ant stalelio pyragą.

— Liepkite šuniui atsipalaiduoti.

— Kodėl turėčiau?

— Todėl, kad noriu jus paliesti, o rankų man prireiks, nes turėsiu vairuoti. Nenorėčiau, kad jis man nukąstų plaštaką.

— Man nepatinka, kai mane liečia.

— Jums patinka mylėtis. Bučinys yra tarsi grandelė tarp lietimo ir mylėjimosi. Abigailė, nejau jums neįdomu?

— Truputį, — Abigailė pažvelgė į jį perverdama rentgeno žvilgsniu, paskui atsisuko į šunį. — Ami, — pratarė ji lengvai užmesdama ranką ant Brukso rankos. — Bertai, ami.

Vis dėlto ji tarsi suakmenėjo Bruksui paėmus delną — ranką, kuria ji laiko ginklą.

— Ami, — tyliai pakartojo Bruksas. — Manęs neatsikratysi. Gyvenkime draugiškai.

Kitą ranką jis švelniai priglaudė jai prie skruosto. Abigailė nenuleido nuo jo akių — atviras, ramus, įdėmus jos žvilgsnis palietė Brukso širdyje kažkokią stygą. Jis bučiavo švelniai, gal kiek daugiau nei bičiuliškai, bet švelniai ir lengvai. Lūpos susiliejusios, akys plačiai atmerktos...

Jis glaudė ją stipriau ir stipriau, kol jos ranka prigludo prie jo peties, kol delnas pasiekė kaklą ir pirštai paniro į plaukus, kol jos liežuvis ėmė žaisti su jo liežuviu, o budrios akys tapo dar žalesnės.

Atšlijęs Bruksas paleido jos delną. Krestelėjęs galvą jis paėmė pyragą.

— Žinai, man teks grįžti.

— Padarėme klaidą.

— Kuris?

— Abu.

— Nepamiršk, būna skirtingų požiūrių, — jis pasilenkė ir šįkart tikrai bičiuliškai pakštelėjo jai į lūpas. — Aš grįšiu. Iki, Bertai, — pridūrė Bruksas eidamas automobilio link.

Abigailė uždarė duris ir dar prieš išgirsdama užvedamą variklį jas užrakino. Ji garsiai atsiduso ir pažvelgė į šunį.

— Padarėme klaidą, — pakartojo ji.

10

Bruksas leido eilinę darbo dieną: įvarė baimės paaugliams vagišiams parduotuvėje, aiškinosi eismo įvykį, po kurio teko vėsinti abu vairuotojus, kol šie nepradėjo mojuoti kumščiais, tvarkė su minėtais nutikimais susijusius dokumentus ir klausėsi Sido Fajerhoko verkšlenimų, kai šis galiausiai buvo iškviestas į nuovadą dėl netvarkingo duslintuvo.

Norėdamas save apdovanoti Bruksas nusprendė nulėkti į kepyklėlę išgerti puodelio kavos su sausainiais, bet į jo kabinetą galvą kyštelėjo Alma. Jos ausyse kadaravo kūdikio kumščio dydžio vaivorykštiniai taikos simboliai.

— Skambino Groveris. Ozarko dailės salone kilo ginčas.

— Koks ginčas?

— Jis tik pasakė, kad atmosfera kaista, todėl prašė užsukti.

— Gerai. Nueisiu, Grįždamas galėčiau užsukti į kepyklėlę; gal ko norėtum?

— Atstok, šėtone.

— Aš tik paklausiau, — Bruksas pakilo nuo stalo ir pasiėmė švarką.

— Jeigu ant mano stalo atsirastų šokoladinis pyragaitis su makadamijų riešutais ir kava su nugriebtu pienu, būčiau niekuo dėta.

— Taip, tikrai niekas negalėtų tavęs kaltinti.

Išėjęs Bruksas svarstė, kodėl Alma nutarė gerti kavą su nugriebtu pienu, jei vis tiek skanaus pyragaitį. Kita vertus, tai tik viena iš tų moteriškų paslapčių, dėl kurių jis nesuko sau galvos. Žingsniuodamas pažvelgė į dangų. Temperatūra niekaip nenusistovėjo — tai staiga kilo, tai krito, sudarydama puikiausias sąlygas tornadams, tačiau dangus tebebuvo blyškiai mėlynas ir neatrodė grėsmingas.

Bruksas perėjo Parduotuvės gatvę, džiaugėsi matydamas šeštadienio popietę čia šurmuliuojančius vietinius ir turistus. Jis praėjo pro delikatesų turgelį, prisiminė Abigailę ir patraukė į kitą kvartalą, Ozarko dailės salono link.

Pažvelgęs pro langą nepamatė jokių ginčo ženklų. Tiesą sakant, jis nepamatė nei Groverio, nei pirkėjų — nieko. Jam įėjus skimbtelėjo varpelis; Bruksas nužvelgė ekspozicijos salę su ant sienų sukabintais paveikslais, skulptūrų pakylomis, lentynomis, ant kurių rikiavosi rankų darbo stiklo gaminiai ir vietinių keramikų darbai.

Iš vieno nendrinio sklaidytuvo dvelkė pavasarinio miško aromatas. Groverio darbas, išsiblaškęs pamanė Bruksas. Tas vyrukas atrodė kaip nykštukas iš pasakų knygos ir buvo tikras kvapų burtininkas.

Bruksas pasuko sandėlio ir kontoros link; prie kasos irgi nieko nerado.

Tada jis išgirdo medinėmis grindimis kaukšinčius kulniukus.

Iš galinio kambario atėjo Silbė — susitaršiusiais plaukais, mieguistomis akimis.

— Na, štai ir atėjai... viršininke.

— Silbe, kas nutiko?

— Tuoj pasakysiu, — atidarydama galinio kambario duris ji pamojo pirštu ir permetė per petį plaukus, paskleisdama savąjį aromatą. — Štai čia.

— Kur Groveris?

— Po kelių minučių grįš. Kažkam juk reikia saugoti saloną.

Bruksas išgirdo, kaip po kojomis sugirgždėjo grindyse įrengtas liukas.

— Silbe, Groveris paskambino į nuovadą ir pasakė, kad čia kilo kažkoks ginčas, kad reikia policijos pagalbos.

— Yra apie ką pakalbėti, bet jokios pagalbos nereikia. Eime į galinį kambarį ir viską išsiaiškinsim.

— Viską išsiaiškinsim čia.

— Tada gerai.

Ji vilkėjo juodos ir baltos spalvos suknelę, bet po akimirkos — jau nebe.

— Jėzau Kristau, Silbe...

Ji nusijuokė vėl kedendama plaukus ir paskleisdama aromatą; paskui atsirėmė į durų staktą ir stovėjo visai nuoga, tik su raudonais aukštakulniais, iš kurių kyšojo panašaus atspalvio laku nutepti kojų nagučiai.

— Bruksai, neatėjai pas mane tą vakarą. Vyną turėjau išgerti viena.

— Juk sakiau, kad buvau užimtas. Apsirenk.

— Oho, neprisimenu, kad anksčiau būtum to prašęs.

Bruksas stovėjo neatitraukdamas žvilgsnio nuo jos akių, nustebęs ir kiek sutrikęs, kad jam visai nesunku valdytis neslystant akimis žemyn.

— O dabar prašau. Silbe, apsivilk suknelę.

— Eikš ir paimk mane.

— Kas tau pasidarė? — jau griežčiau tarė Bruksas. — Įkalbi Groverį, kad šis paskambintų į nuovadą, reikalauji pareigūno...

— Ne eilinio pareigūno, meiluti, — Silbė sudėjo lūpas taip, lyg kviestų bučiniui. — Norėjau tavęs.

— Užsičiaupk, — Bruksas retai pykdavo, bet dabar nujautė, kad tuoj pratrūks. — Jeigu per kelias sekundes neapsivilksi suknelės, aš tave suimsiu.

— Ooo... vadinasi, nori pažaisti kitaip.

— Po velnių, pažvelk į mane. Ar aš žaidžiu?