Нора Робертс - Liudininkė

— Ir man patinka, na, gal net daugiau nei derėtų. Bet kas tą derėjimą išmatuos... Ir dar jums patinka vienatvė.

— Patinka.

— Kai auginau tris vaikus, manydavau, kad už kelias valandas vienatvės galėčiau sumokėti bet kokią kainą.

— Nemaniau, kad jūsų sūnus turi brolių ar seserų.

— Jis turi dvi vyresnes seseris.

— Sakyčiau, esate labai jauna mama — turite vaikų, kuriems jau apie trisdešimt.

— Kai atvykau į Bikfordą, buvau devyniolikos. Skrajojau dvejus metus.

— Jūs... jūs išėjote iš namų septyniolikos?

— Išėjau kitą dieną po mokyklos baigimo. Labai ilgai tam žingsniui rengiausi, bet kai žengiau, tai ir nužengiau, — Saulė spragtelėjo pirštais. — Nesutariau su tėvais; nieko keista, nes mes viską matėme visiškai priešingai. Galima sakyti, kad ir dabar niekas nepasikeitė, tik šį tą pakoregavome. Atvykusi čia susipažinau su jaunu mokytoju. Jis buvo drovus, mielas, sumanus, gražiomis riešutų spalvos akimis. Aš jį suviliojau.

— Suprantama.

— Nebuvo sunku, atrodžiau visai žavi, — nusijuokė Saulė. — Bet nebuvo lengva įsisąmoninti, kad myliuosi su žmogumi, kurį pamilau. Buvau įsitikinusi, kad nenoriu tokio gyvenimo. Nenoriu vyro, namų, šaknų, šeimos... Bet jam atsispirti nebuvo įmanoma. Jis norėjo mane vesti. Pasakiau „ne“, aiškinau, kad man tai nepriimtina.

— Santuoka kaip institucija yra dalis mūsų kultūros, bet vis tiek tai — tik kontraktas, nebūtina sutartis, kurią paprasta sulaužyti.

— Kalbate tokiais pat žodžiais, kokiais anuomet būčiau kalbėjusi ir aš. Sužinojusi, kad po širdimi nešioju Miją, sutikau, kad mums būtų surištos rankos. Tuo metu šiek tiek domėjausi pagoniškais papročiais ir raganavimu. Taigi po mielos ceremonijos paupy persikėlėme į mažą trobelę; oi, ji buvo perpus mažesnė už šią. Neturėjome vandentiekio, bet man buvo gerai.

Užplūdus prisiminimams Saulė atsiduso laikydama kavos puodelį.

— Ten susilaukiau dviejų kūdikių. Ir tada jau nebuvo taip smagu. Mano žmogus norėjo tikrų vestuvių, tikrų namų. Beveik trejus metus jis man leido gyventi taip, kaip noriu. Tada supratau, kad atėjo metas atsižvelgti ir į jo pageidavimus. Taigi pasiėmėme vaikus, nuvykome pas taikos teisėją ir sudarėme oficialią sutartį. Už pinigus, kuriuos uždirbau iš savo meno — buvau sudariusi sutartį ir piešiau sveikinimo atvirukus, beje, darbas buvo ganėtinai pelningas — ir kuriuos jis buvo sutaupęs mokytojaudamas, įsigijome tą kiuženą Parduotuvės gatvėje. Pradėjome tą namelį tvarkyti; tada atsirado Bruksas. Niekada dėl nieko nesigailėjau. Nė vienos akimirkos.

Abigailė abejojo, ar galima pavadinti pokalbiu menkai pažįstamos viešnios pateiktą trumpą viso gyvenimo konspektą. Bet jai buvo žavu klausytis.

— Jūs — labai laiminga.

— Oo, taip. Na, kaip pyragas?

Abigailė sumirkčiojo ir nuleido akis. Įsijautusi į Saulės pasakojimą ji jau buvo suvalgiusi kone pusę gabalėlio.

— Nuostabus.

— Pasakysiu receptą.

— Niekada nesu kepusi pyrago. Gyvenu viena. Kepti pyragą būtų nepraktiška.

— Kalbant apie pyragą praktiškumą reikia pamiršti. Mainykimės. Pasakysiu jums receptą mainais už kokį nors jūsiškį.

— Nežinau, ką mėgstate.

— Nustebinkite mane.

Kiek padvejojusi Abigailė nuėjo prie kompiuterio ir susirado receptų aplanką. Ji išspausdino vištienos su paprikomis receptą.

— Prieskonių galite berti pagal skonį.

— Rodos, bus skanu. Manau, pakeliui į namus sustosiu turgelyje nusipirkti visko, ko man trūksta, ir receptą išmėginsiu dar šįvakar. O dabar užrašysiu savojo pyrago receptą, — iš rankinės ji išsitraukė bloknotą ir rašiklį.

— Mokate mintinai?

— Tą pyragą kepu jau daug metų. Lorenas jį labiausiai ir mėgsta.

— Tardama jo vardą šypsotės.

— Tikrai? Esame susituokę, skaičiuojant nuo rankų surišimo dienos, jau trisdešimt šešerius metus. Ir jis vis dar moka padaryti mane laimingą.

Vėl likusi viena Abigailė pagalvojo, kad tai ir yra svarbiausias, įdomiausias faktas, mąstant apie santykius — laimė gali tęstis.

Laikydama rankoje ji skaitė receptą. Kiek vėliau viską suves į kompiuterį. Abigailė pareigingai surinko lėkšteles bei puodelius ir nustebo pamačiusi, kiek valandų.

Virtuvėje ji buvo praleidusi šiek tiek daugiau nei pusvalandį; valgė pyragą, gėrė kavą ir maloniai šnekėjosi su nepažįstamąja.

— Turbūt šitai reiškia, kad ji jau nėra nepažįstamoji.

Abigailė negalėjo apsispręsti, kaip dabar jaučiasi, negalėjo iššifruoti savo jausmų. Ji pažvelgė į savo darbus, į šunį.

— Velnias. Einam pasivaikščioti.

— Ką tu padarei? — paklausė Bruksas spoksodamas į motiną.

— Puikiai girdėjai. Abigailei nuvežiau pyragą. Prie puodelio kavos ir gabalėlio pyrago maloniai pasišnekėjome. Ji man patinka.

— Mama...

— Manau, pasakymas „nejaukiai jaučiasi bendraudama“ yra teisingas. Ji nėra drovi, tik kiek rūstoka. Bet kai įsikalbėjome, viskas buvo gerai. Apsikeitėme receptais.

— Tu... — sėdėdamas prie darbo stalo Bruksas pasirėmė galvą rankomis. — Ar girdėjai, ką tau vakar vakare sakiau?

— Aišku, kad girdėjau.

— Gali būti, kad ji nuo ko nors bėga. Gal ji turi bėdų. Jeigu ta bėda užklups, gali būti, kad jai kils pavojus. O tu įsiverži pas ją su pyragu?..

— Su mėlynių pyragu. Kad neįsižeistų tavo tėvas, turėjau iškepti du. Abigailės virtuvė nuostabi. Pažvelgusi į jos duotą receptą galiu galvą guldyti, kad yra puiki virėja. Ir dar — po visus jos namus iškabinėtos kameros. Mačiau pažvelgusi į jos kompiuterio ekraną. Ji stebi keliuką, viską, kas dedasi už namo, ir taip toliau.

— Jėzau Kristau...

— Su šunimi ji kalbėjo prancūziškai.

Tai išgirdęs Bruksas vėl pakėlė galvą.

— Ką?

— Tik pamaniau, kam reikia mokyti šunį prancūzų kalbos? Ji labai gerai išauklėta. Moka klausytis širdimi. Kažkodėl ji tarsi lipte man prilipo. Prisiekiu, man norėjosi ją paglostyti taip, kaip glosčiau jos šunį.

— Tu... tu glostei tą storašiknį pabaisą?

— Prancūziškai ji jam pasakė, kad viskas gerai. Jis buvo labai mielas. Aiškiai mačiau, koks atsidavęs jai. Nė akimirkai nepasitraukė toliau nei per dvi pėdas. Labai geras šuo; net neabejoju, kad ir labai geras draugas. Bet tai merginai reikia bičiulio. O dabar turiu lėkti į parduotuvę šio to nusipirkti. Norėčiau išmėginti jos duotą receptą.

— Mama, nenorėčiau, kad tu pas ją vėl važiuotum, kol neišsiaiškinsiu ko nors daugiau.

— Bruksai...

Jam buvo trisdešimt dveji, bet nuo šio tono ir žvilgsnio vis dar visas kūnas nueidavo pagaugais.

— Esi suaugęs vyras, bet vis tiek negali man nurodinėti, ką turėčiau daryti. Jeigu nori sužinoti ką nors daugiau, kodėl pas ją nenuvažiuoji ir nesistengi susibičiuliauti kaip aš?

— Kodėl nevažiuoju valgyti jos pyrago?

— Galėtum pamėginti nusivežti butelį vyno.

Jis pasirinko malonaus skonio švelnų baltąjį vyną Pinot Grigio. Išmintingas pasirinkimas, bičiuliškas gestas be jokių užuominų. Jam pasirodė, kad per daug apie tai galvoja, todėl liovėsi svarstęs ir nuvairavo tiesiai ten.

Iš vakaro pylęs lietus paskleidė dar daugiau žalumos. Dabar pro žaliuojančias šakas mirgėjo ankstyvo vakaro saulė, besitaškanti spinduliais ant kelio, žibanti netoliese marmančio upeliuko Vilnelėse.

Įsukęs į keliuką Bruksas sustojo ir pamatė iš kamino rūkstančius dūmus.

Paskui jis pamatė ją.

Didysis šuo tupėjo jai prie kojų, apautų kelius siekiančiais juodais aulinukais. Ji dėvėjo džinsus, juodą odinį švarkelį, prie šono segėjo ginklą.