Нора Робертс - Liudininkė

— Ir kaip gali girdėti. Vaikai, kiek kartų sakiau pritildyti muziką?

— Muzika padeda kūrybiniam procesui. — Vis dėlto ji paėmė nuotolinio valdymo pultelį ir pritildė Fergi. — Kaip laikaisi?

— Ir šiaip, ir taip. Kur tėtis?

— Išėjęs į tėvų susirinkimą. Greitai grįš. Liksi pietauti?

— Ko duosi?

— Itališkos daržovių sriubos, duonelės su rozmarinais ir šviežių salotų.

— Pietausiu, — Bruksas atidarė šaldytuvą ir išėmęs butelį alaus juo pamojavo.

— Na, jei primygtinai reikalauji...

— Reikalauju, — jis išėmė antrą butelį ir abu atkimšo.

— Nagi, — ji niuktelėjo Bruksui į pilvą. — Kas yra? Pažįstama veido išraiška.

— Pati tokį veidą ir parūpinai.

— Taip, puikiai padirbėjau. Turi bėdų, širduk?

— Neturiu. Popiet į nuovadą buvo užsukusi Silbė.

Mama nurijo mauką alaus.

— Mmm.

— Žinau, ką reiškia tavo „mmm“. Šįvakar ji norėjo su manimi susitikti.

— Bet dabar tu sėdi motinos virtuvėje, seksą išmainęs į itališką daržovių sriubą.

— Tu verdi labai skanią daržovių sriubą. Aš jai sumelavau.

— Sumelavai būdamas toks retas egzempliorius — sąžiningas policininkas.

Dabar jau Bruksas niuktelėjo motinai.

— Niekaip negali pamiršti gėlių vaikams įprastos paniekos autoritetams. Kad ir kaip ten būtų, vienas dalykas — meluoti įtariamiesiems; toks jau mūsų darbas. Visai kas kita — meluoti apskritai. Man taip nepatinka.

— Žinau. Kodėl melavai?

— Turbūt tam, kad išvengčiau scenos, nors taip elgtis kvaila. Viską tik atidėlioju. Nenoriu grįžti į vidurinės mokyklos laikus. Ten jau buvau, siaučiau, vilkėjau mokyklos komandos uniformą. O ji manęs nė nenori; jai tinka bet kas. Taip, seksas — labai gerai, bet tai tik seksas.

— Vadinasi, ieškai šio to daugiau nei seksas, — Saulė nusibraukė įsivaizduojamą ašarą. — Mano berniukas užaugo.

— Gal. Nežinau. Bet gerai žinau, kad sekso su Silbe nenoriu. Viliuosi, kad viskas ramiai baigsis. Gal jos žvilgsnį patrauks kas nors kitas, ir liausis manimi domėjusis.

— O aš maniau, kad tikrai nenori grįžti į mokyklos laikus.

— Taip. Suprantu, pats turiu viską baigti, taip ir turėjau padaryti, kai šiandien ji buvo užsukusi. Dabar kremtuosi, kad nepadariau. Bet padarysiu.

— Gerai. Bruksai, ji nėra laiminga. Save ji įkainoja vertindama išvaizdą ir seksualumą, bet kol taip manys, laiminga nebus. Man atrodo, kad tapti laiminga ir padaryti laimingą kitą Silbė galėtų tik suvokusi, jog gali pasiūlyti ir šį tą daugiau. Nepamiršk, kad gali išspręsti iškilusią problemą, bet jos pakeisti negali.

— Tu teisi. Pamąstysiu apie tai.

— Na, o kas dar? Tave dar kažkas slegia, — ji paglostė Bruksui smilkinį.

— Šiandien oficialiai susipažinau su Abigailė Louveri.

— Oho, tai gerai. Dabar jau teks prisėsti ir iškloti viską iki menkiausios smulkmenos, — mama įsitaisė prie virtuvės stalo ir patapšnojo per šalia pastatytą kėdę. — Miriau iš smalsumo norėdama ką nors apie ją sužinoti. Kokia ji?

— Pirmas įspūdis — šiurkšti, atžari, stačiokė ir nedraugiška, bet pakalbėjęs su ja ilgėliau galiu pasakyti, kad jai tiesiog nelabai sekasi bendrauti.

— Vargšelė.

— Toji vargšelė į maisto produktų turgelį vaikšto prie šono prisisegusi pistoletą.

— Pistoletą? Kada gi žmonės pagaliau supras, kad vaikščiodamas su ginklu tiesiog prašaisi...

Ji nutilo Bruksui pridėjus prie lūpų smilių.

— Žinau, ką manai apie pistoletus ir ginklų kontrolę arba iškraipytą Antrąją pataisą, Saulele.

Įsižeidusi motina patraukė pečiais.

— Diskusijų tuo klausimu niekada nebus per daug. Gerai, tęsk.

Bruksas jai papasakojo apie turgelį, apie tai, kaip važiavo pas ją į namus, apie šunį ir užraktus. Kai pradėjo porinti, kaip tikrino jos vairuotojo pažymėjimą, kai užsiminė apie registruotų ginklų skaičių, Saulė nusprendė, kad tokia istorija išties verta antro alaus butelio.

— Ko ji bijo?

— Matai? Pataikei kaip pirštu į akį. Ir aš norėčiau žinoti. Man būtina tai išsiaiškinti, nes esu policijos nuovados viršininkas. Bet galiausiai atėjo Silbė.

Kai Bruksas papasakojo visą istoriją iki galo, motinos pyktis dėl ginklų atslūgo, nuomonė pasikeitė.

— Man tiesiog plyšta širdis.

— Dėl ko?

— Mielasis, ji tokia vieniša. Savaime suprantama, kodėl ji nemoka bendrauti, juk saugosi savęs ir dar Dievas žino ko. Ji nepanaši į vieną iš tų, laukiančiųjų pasaulio pabaigos, taip pat nepanaši į ginklais apsikarsčiusią pamišėlę, sėdinčią po devyniais užraktais ir besirengiančią revoliucijai ar pagrobimui. Sakei, kad ji — programuotoja, susijusi su apsaugos sistemų verslu. Gal ji ką nors rado ar išrado, gal dabar ją persekioja vyriausybė?

— Mama, kodėl visada kalta vyriausybė?

— Nes man taip atrodo. Vyriausybė dažnai dėl visko kalta, štai kodėl. Gali būti, kad ji — elektroninės erdvės šnipė ar kas nors panašaus.

— Aš tave myliu.

Saulė prisimerkė ir bakstelėjo Bruksui į blauzdą.

— Taip gražiai kalbi norėdamas atrodyti linksmas ir globėjiškas.

Bruksui nepavyko paslėpti šypsenėlės.

— Sakyčiau, ji man nepasirodė panaši į šnipę.

— Na, šnipai ir neturėtų būti panašūs į šnipus, juk taip? Jie turi likti nepastebimi, susilieję su minia.

— Tada reikėtų pasakyti, kad ji — nevykusi šnipė, nes su minia niekaip nesusilieja.

— Na, gerai, gal ji bėga nuo skriaudusio buvusio vaikino?

— Dokumentuose neradau jokių įrašų apie kokias nors apkaltas.

— Yra moterų, kurios į policiją nesikreipia. Jos paprasčiausiai ima ir pabėga.

Bruksas susimąstė apie Misę ir šviežiausią jos mėlynę paaky.

— Yra ir tokių, kurios gyvena toliau. Žinau tik viena: kad ir nuo ko Abigailė Louveri slėptųsi (jeigu tikrai slepiasi), kad ir prieš ką ginkluotųsi bei barikaduotųsi, jos priešas tikrai baisus. Ir jei tasai pabaisa ją suras, ji bus rasta čia. Už šias apylinkes atsakingas aš; patinka jai, ar ne, bet esu atsakingas ir už ją.

— Aš tave myliu.

— Ar kalbėjau linksmai ir globėjiškai?

— Ne, — ji apgaubė delnais sūnaus veidą. — Tik išdėstei faktus.

9

Skriedama keliu Abigailės Louveri trobelės link Saulė abejojo, ar sūnus pritartų tokiam sumanymui. Tačiau ji buvo pratusi pildyti visus savo įgeidžius, jeigu tik jie niekam nekenkdavo, o jeigu ir kenkdavo, vadinasi, kažkas to būdavo nusipelnęs. Kad ir kaip būtų, jos sūnaus vakarykštis vizitas į Abigailės namus buvo kuo puikiausias pretekstas užsukti ten ir jai.

Saulė pastatė automobilį ir išvydusi dujas ryjantį visureigį mintyse sucaksėjo liežuviu.

Jai patiko namelis gamtos apsupty. Saulė pastebėjo, kad netoliese besidriekiančios lysvės jau paruoštos pavasarinei sėjai. Pavydžiai akies krašteliu ji nužvelgė ir šiltnamio kamputį.

Viešnagei rytas puikus, nutarė Saulė; ore šnabžda pavasaris, medžiai pasipuošę gaivia žalia miglele, aplink augančios sedulos jau taikosi pražysti.

Norėdama apsidrausti Saulė iš pat ankstyvo ryto iškepė mėlynių pyragą. Jos mėlynių pyragui nepajėgė atsispirti niekas.

Ji išlipo iš automobilio ir nuėjusi prie durų pasibeldė.

Durims atsargiai prasivėrus kelis colius, Saulė nušvito plačia šypsena.

— Sveiki, aš — Saulė O’Hara, Brukso mama.

— Taip.

— Žinau, kad Bruksas vakar buvo pas jus užsukęs, todėl pamaniau, kad turėčiau užsukti ir aš. Pamaniau sau, ši mergina gyvena čia beveik metus, o aš dar jos neaplankiau.