Нора Робертс - Liudininkė

Abigailė sau priminė, kad viršininkas Glisonas ne vienintelis talentingas. Jos žvilgsnis ir intonacija buvo visiškai ramūs.

— Neturiu jokių bėdų. Tiesiog gyvenu savo gyvenimą. Turiu darbo; net neabejoju, kad ir jūs turite. Dabar norėčiau, kad išeitumėte.

— Gerai. Jei kartais persigalvotumėte, — jis išsiėmė vizitinę kortelę ir padėjo ant stalelio prie laukujų durų. — Čia užrašytas ir mano mobiliojo numeris. Jeigu prireiks pagalbos, skambinkite.

— Man pagalbos neprireiks.

— Laukujėse duryse įtaisytos trys itin patikimos spynos ir skląstis, langai pridengti grotelėmis, o signalizacija geresnė nei mano banke... Nemanau, jog tokiu būdu stengiatės užtikrinti, kad neištrūktų šuo.

Bruksas atidarė duris ir atsigręžęs pažvelgė į Abigailę.

— Ar jums patinka galvosūkiai?

— Taip, tik nesuprantu, kodėl klausiat.

— Ir man patinka. Pasimatysime, Bertai, — jis uždarė duris. Priėjusi prie durų, Abigailė jas užrakino, paskui užsimerkė, atsiklaupė ant grindų ir veidu įsikniaubė į stambų šuns sprandą.

8

Prie darbo stalo sėdėjo žilstelėjęs pilvotasis Boidas Ficvoteris. Bruksui einant pro šalį jis liovėsi stuksenęs kompiuterio klaviatūra.

— Buvo užėjusi Misė Kru. Kaip ir sakei, vakarykštė mėlynė paakyje tebuvo nelaimingas atsitikimas. Šįkart moteris buvo kūrybinga — pasakė, kad paslydo ant kilimėlio, o Tibis mėgino ją sugauti.

— Ir ji užvirto ant jo kumščių?

— Na, ji taip pasakojo. O kadangi jis buvo truputį išgėręs, mėgindamas ją sučiupti neapskaičiavo jėgų.

— O kaip paaiškino, kodėl mums paskambino jų kaimynas, kai ji pusnuogė ir klykianti išlėkė iš namų?

— Aa, šitai? — puse lūpų šypsodamasis Boidas papurtė galvą. — Ji pamatė pelę, per stipriai sureagavo, ir tiek, o kaimynui tikrai nereikėjo mūsų varginti. Kol dar nepaklausei, pasakysiu: kad Tibis ją vakar primušė, ji pasiskundė tik todėl, kad jautėsi labai sutrikusi. Na, fiziškai jis jai sudavė, bet tik todėl, kad bandė sulaikyti griūvančią.

— Tu jį paleidai?

— Kitaip pasielgti negalėjau.

— Suprantu. Vis dėlto tos nesąmonės turi baigtis. Kai kitą kartą sulauksime jų skambučio, budėtojas tegul iškart skambina man. Noriu padaryti tam galą.

— Labai prašom. Aš mėginau, Bruksai. Net prašiau, kad su ja pasikalbėtų Alma, pamaniau, galgi Misė paklausys moters.

— Na, nepaklausė, — iš poilsio kambario atėjo Alma Sloup. Šiandien jos nagučiai buvo nulakuoti melsvai žalsva spalva ir derėjo prie kaklą juosiančių stambių karolių. Geltonų garbanotų plaukų kupeta sušukuota atgal ir susegta mėlyno šilko gėle.

Užsivertusi kavos puodelį ji gurkštelėjo ir ant kraštelio paliko ryškiai raudonų lūpų dažų žymę. Iš už katės akies akinių rėmelių, puoštų netikrais deimantais, žvelgė blyškiai žalios akys — vienintelės blyškios dėmelės, kalbant apie visą Almos esybę.

Ji stovėjo viena ranka įsisprendusi į nublukusiais Levis džinsais aptemptą šoną; smulkių raukšlelių tinklu išvagotame veide aiškiai matėsi apmaudas.

Almai buvo netoli šešiasdešimties, bet kadangi netoli šešiasdešimties jai buvo dar iki Bruksui išvykstant į Liti Roką, jis nė nemėgino atspėti tikrojo dispečerės amžiaus.

Bruksas net nebuvo tikras, ar pati Alma žino, kiek jai metų.

— Nusivedžiau ją į poilsio kambarį, pasisodinau ir kalbėjausi kaip pamokslininkė, kad ir kokį velnią tas žodis reiškia. Misė pradėjo verkti, todėl pamaniau, kad jau šio to pasiekiau. Bet paskui ėmė dėstyti, kaip labai myli Tibį, kaip bjauriu skandalistu jis tampa tik tada, kai pasigeria... Viskas susiklostytų gerai, jei tik ji galėtų pastoti...

— Jėzau Kristau.

— Ji sako besistengianti iš paskutiniųjų... Neva, kai tik jie susilauks kūdikio, Tibis iškart nurims.

— Noriu, kad kitą kartą man paskambintumėt, — pakartojo Bruksas. — Ačiū už pastangas, Alma. Boidai, keliauk patruliuoti. Aš sėsiu tvarkyti dokumentų.

— Supratau.

— Gal kavos, viršininke? — pasiūlė Alma.

— Neatsisakyčiau.

— Paruošiu. Anoks čia darbas. Šiandien ramu.

— Kad ir toliau taip...

Bruksas nuėjo į savo kabinetą, įjungė kompiuterį ir paėmė nuo stalo seną žaisliuką — vaivorykštinę spyruoklę. Eidamas prie lango jis vartė rankose spyruoklę ir klausėsi, kaip šnabžda žaisliuko vijos. Jam patiko šis garsas — toks raminantis, kaip senos antklodės šiugždesys ar per šiltą žolę brendančių basų kojų šiurenimas.

Jis manė esantis — o ir visi jį pažįstantys taip manė — ramus, pastovus žmogus. Gal kas nors pasakytų, kad jis net per lėtas ir per ramus. Todėl pats stebėjosi, kaip labai jį išmušė iš vėžių incidentas su Abigailė Louveri.

Kad ir tas šuo... Gražus kalės vaikas, bet net nekyla abejonių, kad būtų suleidęs į jį dantis, jei tik jis būtų neapdairiai krustelėjęs ar šeimininkė būtų sumaniusi cyptelėti.

Bruksui nekėlė nerimo neaiškios situacijos, nes jam patiko aiškintis, rasti atsakymus ir sprendimus. Dirbk, ir bus ramu. Bet jam velniškai nepatiko jausti keblią ginkluotos moters ir jos didžiašiknio šuns-sargybinio viršenybę.

Įstatymas nepažeistas, svarstė jis. Joks įstatymas. Ir vis dėlto...

Yra žmonių, kurie nedraugiški iš prigimties. Bruksas niekada tokių žmonių nesuprato, bet jų pažinojo, su jais bendravo. Tačiau, kalbant apie šią moterį, ji daugiau nei nedraugiška. Kur kas, kur kas daugiau.

Ji jam pasirodė esanti keistas ir įdomus nervingumo, pasitikėjimo, tiesmukumo bei uždarumo mišinys. Ji kalba šiaurietišku akcentu, svarstė Bruksas. Dar neturi trisdešimties, na, bent jau jis taip „išmatavo“, o jis tikrai retai apsirikdavo, jei neminėtume Almos atvejo.

Grakšti, bet įsitempusi. Graži, nors be jokio grimo, dėvinti paprastus drabužius. Geri batai, ilgai nešioti. Jokių papuošalų, nagų lako, jokių ryškių spalvų.

Nežiūrėk į mane, — štai ką, jo nuomone, Abigailė norėjo pasakyti. Nepastebėk manęs.

— Kas tau taip neduoda ramybės? — į kabinetą įėjusi Alma padėjo ant stalo kavos puodelį. — Žaidi su spyruokle, — pridūrė ji Bruksui atsigręžus.

— Mąstau.

— Ar tik nebus čia kuo nors dėta toji moteris, nusipirkusi senąją Skiterių sodybą?

— Ar tik nebūsi prisiskaičiusi knygų apie aiškiaregystę?

— Tokias knygas skaito mano mergaitė.

— Kaip laikosi Kaliopė?

Almos dukra mokėjo burti taro kortomis, skaityti iš delno ir aiškinti auras; ji buvo viena iš negausaus Brukso motinos bičiulių ratelio.

— Aną vakarą ji būrė sužadėtuvių šventėje ir ten sulaukė dar trijų užsakymų.

— Jai pasisekė.

— Ji iš to gyvena. Girdėjau, turgelyje mėginai prakalbinti Louverių mergaitę?

— Ji nešneki. — Bruksas atsisėdo, paėmė kavos puodelį ir užsikėlė ant stalo kojas — taip jis pasiūlė sėstis ir Almai. — O ką tu apie ją žinai?

— Ne kažin ką, ir tas nežinojimas mane velniškai erzina. Iš Dino Makvino, tvarkiusio nekilnojamojo turto pardavimo dokumentus, sužinojau tik tiek, kad toji mergina su juo susisiekė elektroniniu paštu. Ji pamatė, kad namą galima nusipirkti internetu, taigi pateikė kelis klausimus ir mandagiai padėkojo. Po kelių dienų vėl atsiuntė elektroninį laišką su pasiūlymu pirkti. Ji siūlė ne tą kainą, kurios buvo prašoma; Dinas man sakė, kad gavo šiek tiek daugiau nei tikėjosi; ji siūlė sumokėti grynaisiais.

— Grynaisiais.

— Taip. Užsilipus ant statinės. Skiteriams toks variantas tiko. Na, juk pažįsti Diną, prisiekusį prekeivį; jis mėgsta pašnekėti. Tačiau iš jos tesulaukė trumpučių „taip“ arba „ne“. Rankpinigius ji atsiuntė iš banko Kanzas Sityje. Į susitikimą atvyko su priekaba ir tuo savo šunimi. Pasirašė dokumentus, padavė čekį gryniesiems pasiimti; šįkart čekis buvo iš banko Aliaskoje. Tokia proga Dinas pakvietė pietų, bet ji atsisakė. Norėjo kartu nuvažiuoti į sodybą, viską aprodyti, bet ji ir vėl atsisakė. Ji pasiėmė dokumentus, raktus, visiems padėkojo, ir viskas.