Нора Робертс - Liudininkė

Ir jos — ar jo — neįtikins niekas, jokios kalbos, užuojauta, įžeidinėjimai, gražūs žodeliai ar grasinimai; šie žmonės nesutiks, kad jiems reikia pagalbos. Jie bučiuosis ir elgsis taip, tarsi Tibis būtų grįžęs iš metus trukusio karo; jie pareis namo ir dulkinsis kaip pasiutusios ūdros.

Po savaitės ar dviejų Tibis vėl atsikimš Rebel Yell viskio butelį, ir viskas prasidės iš naujo.

Bruksas sėdėjo pamėgtoje vietelėje Lindžio kavinėje, prekybos centre, ir pusryčiaudamas neramiai mąstė apie susiklosčiusią padėtį.

Niekas nemokėjo iškepti tokios skanios kiaušinienės su kumpiu ir paskrudinti bulvyčių taip, kaip Lindis, tačiau Brukso nedžiugino nei riebus maistas, nei malonus bulvyčių traškumas.

Į Bikfordą jis grįžo prieš šešis mėnesius po tėvą ištikusio širdies smūgio ir užėmė laisvą policijos viršininko vietą. Lorenas Glisonas, mėginęs išmokyti Tibį Kru ir kitus mokinukus algebros paslapčių, atsigavo. Laikydamasis Brukso motinos nustatytų mitybos nurodymų ir uoliai atlikdamas fizinius pratimus žmogelis dabar buvo sveikesnis nei kada nors gyvenime.

Vis dėlto šis nelaimingas nutikimas Bruksą sukrėtė; jam reikėjo namų. Taigi dešimt metų išdirbęs Liti Roko policijos valdyboje, o paskutinius penkerius metelius ragavęs detektyvo duonos, jis susirinko savo daiktus ir užėmė neseniai tapusią laisvą viršininko vietą.

Bruksui buvo gera vėl būti namie. Jis nė nežinojo, kaip labai tų namų trūko, kol pradėjo čia dirbti. Jam šovė į galvą mintis, kad tą patį turbūt pasakytų ir apie Liti Roką, jeigu kada nors tektų ten grįžti, tačiau šiuo metu Bikfordas tiko kuo puikiausiai. Tiesiog nuostabiai.

Nors darbas ir kniso.

Jam patiko kartą ar du per savaitę pusryčiauti pas Lindį, patiko pro kabineto langą atsiveriantis kalnų peizažas, patiko nuolatinis darbas. Bruksui patiko miestas — menininkai, keramikai, audėjai, muzikantai, jogos ir aiškiaregystės studijos, parduotuvės, restoranai ir viešbučiai, viliojantys turistus prekėmis bei paslaugomis.

Septintajame dešimtmetyje čia atkeliavo ir apsistojo hipiai; vienas Dievas težino, kodėl jo motina, pakeitusi vardą iš Marijos Elenos į Saulutę ir dabar save vadinanti Saule, čia atkeliavo maždaug dešimtmečiu vėliau. Taigi toji Saulutė ir sužavėjo arba ištvirkino — priklausomai nuo to, kas tą istoriją pasakoja — jauną matematikos mokytoją, mokykloje dirbantį pirmus metus.

Ant upės krantų jie prisiekė vienas kitam ir pradėjo statytis namą. Po kelerių metų ir dviejų sugyventų kūdikių Saulė pasidavė švelniam tėvo spaudimui — tik jis vienas sugebėjo taip subtiliai spausti — ir jų santykius legalizavo.

Bruksas mėgo erzinti seseris sakydamas, kad jis — vienintelis Glisonas, gimęs tikroje santuokoje. O šios atkirsdavo, esą jis — vienintelis Glisonas, kuriam reikia ginklo, kad dorai atliktų savo darbą.

Jis įsitaisė su kavos puodeliu rankoje, pro langą ramiai stebėdamas praeivius.

Nors buvo dar ankstyvas metas ir daugelis parduotuvių dar nedirbo, „Daržovių laukas“ jau buvo išsikėlęs iškabą. Bruksas stengėsi aplankyti kuo daugiau užeigų ar krautuvėlių, todėl kartkartėmis ten stabtelėdavo suvalgyti sriubos, bet apskritai jis buvo prisiekęs mėsėdis ir niekaip nesuprato, kam reikia tokius produktus kaip sojų varškė vadinti mėsa.

Kepyklėlė... taip, jie jau juda kruta. Ir Cup O’Joe kavinukė ant prekystalio išsidėliojusi įvairiausių gėrybių. Ką tik baigėsi vasaris, pirmosios kovo dienos; nuo žiemos šaltuko bėgantys turistai iš šiaurės jau metų pradžioje ima šlifuoti šaligatvius. Tuoj pražys Bredfordo kriaušės. Po savaitės jos bus tikros gražuolės. Šaligatvius puošiančiuose vazonuose jau spietėsi geltoni kaip sviestinės lazdelės narcizai.

Griausmingai pabezdėjo pro šalį riedantis Sido Fairhoko sunkvežimis. Atsidusęs Bruksas pagalvojo — reikės Sidą dar kartą įspėti, kad pakeistų tą prakeiktą duslintuvą.

Girti žmonų mušeikos ir aplinkai kenkiantys triukšmadariai, mąstė Bruksas. Velniškai tolimas kelias iki Apiplėšimų ir žmogžudysčių skyriaus. Bet iš esmės jam tiko. Nors ir kniso.

Kita vertus, kada gi darbas neknisa, svarstė jis atsilošdamas kėdėje, kad geriau matytų.

Bruksui teko prisipažinti: čia taip anksti atsisėdo tikėdamasis, kad į miestą atvažiuos ji.

Šiltai rudų plaukų, išskirtinio užpakaliuko ir neįtikėtinai paslaptinga Abigailė Louveri. Ir labai gražiomis žaliomis kaip katės akimis, mąstė jis, nors akis ji dažniausiai slėpdavo po akiniais nuo saulės.

Abigailė Louveri vaikščiojo labai ypatingai. Ji niekada neslampinėdavo, nevaikštinėdavo, nesliūkindavo. Kas dvi savaitės ji atvykdavo į miestą nusipirkti maisto produktų — visada anksti rytą, bet niekada tą pačią savaitės dieną. Kartais užsukdavo ir į kokią nors kitą parduotuvę, bet visada savo reikalus sutvarkydavo greitai.

Ir Bruksui patiko šitas tikslingumas, greitumas. Jo manymu, galėtų apie ją žinoti ir daugiau, bet Abigailė Louveri buvo ganėtinai uždara — tarsi atsiskyrėlė, mėginanti atrodyti kaip draugiška lengvabūdė.

Ji vairavo didelį griozdą — juodą visureigį, nors Bruksas spėjo įsitikinti, kad mergina važinėdavo retai.

Anot vyrukų iš FTB ir pasiuntinių tarnybos, kurių jis subtiliai paprašė informacijos, Abigailė gyveno nuosavos žemės sklypelyje, gražiame kaip iš paveikslėlio ir pedantiškai tvarkingame.

Bruksas žinojo, kad ji turi pasisodinusi daržą ir augina gėlių darželį, pražystantį pavasarį, turėjo šiltnamį ir stambuolį rudmargį mastifą vardu Bertas.

Ji buvo netekėjusi, na, bent jau gyveno tik su Bertu ir nemūvėjo žiedo. Pasiuntinių tarnybos vyrukai ją apibūdino kaip mandagią ir dosnią, Kalėdų metą negailinčią arbatpinigių, bet santūrią ir dalykišką.

Dauguma miesto gyventojų šią merginą laikė keistuole.

— Gal dar įpilti? — paklausė Kim, jį aptarnaujanti padavėja, laikydama kavinuką.

— Neatsisakyčiau, dėkoju.

— Turbūt kava veikia. Kai atėjai, buvai piktas kaip lokys, o dabar šypsaisi, — ji paplekšnojo Bruksui per skruostą.

Nors Kim už jį buvo vyresnė vos penkeriais metais, elgėsi su juo kaip motina, todėl Bruksas tik dar plačiau išsišiepė.

— Taip, kava užvedė varikliuką.

— Na, sakyčiau, varikliuką užvedėki, — Kim kryptelėjo smakru į Abigailę, kuri žengė į gatvės kampe įsikūrusį turgelį. — Graži, visi pripažįsta, bet ir keista. Čia ji gyvena beveik metus, bet nei pas mus, nei į kokį kitą restoranėlį nė kojos nebuvo įkėlusi. Ir po parduotuves nevaikšto, ir į jokias kitas firmas neužsuka. Dažniausiai viską užsisakinėja internetu.

— Girdėjau.

— Nieko neturiu prieš internetinę prekybą. Ir pati kartais šį tą nusiperku. Bet ir čia, mieste, daug visko turime pasiūlyti. O ji beveik niekada nekalba. Jeigu jau prabyla, tai labai mandagiai, bet tik žodelį kitą. Ištisas dienas būna savo namelyje. Viena.

— Tyli, mandagi, uždara. Turbūt ji — žudikė maniakė.

— Bruksai, — Kim suprunkštė ir purtydama galvą nuėjo prie kito staliuko.

Jis įsidėjo į kavą cukraus ir tingiai maišė viena akimi stebėdamas turgelį. Ir kodėl jis negalėtų ten nueiti? Slampinėti juk moka. Gal nusipirks kolos, kad turėtų ką gurkšnoti nuovadoje, arba... šiaip ką nors sumąstys.

Bruksas pasikėlė, užpakalinėje kelnių kišenėje ieškodamas piniginės, išėmė kelis banknotus ir išsirangė iš užstalės.

— Ačiū, Kim. Iki, Lindi.

Išstypėlis su sėdynę siekiančia žila kasele kažką sumurmėjo ir pamojo medine mentele.

Bruksas išėjo. Jis buvo tėvo ūgio ir liesas kaip tėvas po privalomų gydomųjų pratimų. Motina tvirtino, kad rašalo juodumo plaukus jis paveldėjo iš algonkinų drąsuolio, pagrobusio jo proprosenelę — o gal proproprosenelę — ir paėmusio ją į žmonas.