Нора Робертс - Liudininkė

Stogeliu dengtoje dviejų aukštų trobelės verandoje tupėjo didelis šuo — budriai laukiantis, degančiomis akimis. Išlipusi iš automobilio Abigailė davė jam ženklą bėgti. Šuo puolė jos pasitikti; šimto trisdešimties svarų milžinas nesitvėrė džiaugsmu.

— Geras berniukas. Geriausias šuo pasaulyje. Toks šaunus, toks gudrus... — Prieš paimdama pirkinių krepšį ji pakasė jam paausį. — Nepatikėsi, koks man buvo šis rytas.

Abigailė išsiėmė raktus ir siauru akmeniniu takeliu jiedu nuėjo į namelį.

— Tvarkau savo reikalus, perku reikalingus produktus ir į turgelį atėjęs policijos nuovados viršininkas ima mane tardyti. Ką manai?

Ji atrakino dvi spynas, atsklendė skląstį ir įėjo vidun ketindama išjungti signalizaciją, kurios kodą keisdavo kas tris ar penkias dienas.

— Taip, ir aš taip pamaniau, — ji užrakino duris ir užšovė skląstį. — Jis buvo labai nemalonus.

Abigailė perėjo kambarį, kurį buvo paskyrusi poilsiui. Jai patiko patogiai susirangyti ir prie kojų tupint Bertui klausytis spragsinčios ugnies. Ji skaitydavo arba įjungusi grotuvą žiūrėdavo filmus. Pakakdavo paspausti mygtuką, ir dideliame plokščiame ekrane išvysdavo apsaugos kamerų transliuojamą vaizdą.

Vėl grįžo į virtuvę, kur vietoj valgomojo buvo įsirengusi atskirą darbo zoną.

Iš įpratimo patikrino galinių durų užraktus, ant langų paliktus specialius tik jai žinomus ženklus. Tačiau čia ji nebijojo. Manė, kad pagaliau rado vietą, kur nebijo būti. Vis dėlto niekada nereikia prarasti budrumo. Abigailė įjungė virtuvėje esantį ekraną, kad matytų saugumo kamerų fiksuojamą vaizdą. Ji galėjo pasidėti produktus — ką spėjo nusipirkti, kol jos nesutrukdė, — ir gerai apžiūrėti apylinkes.

Ji padavė Bertui gurmanišką šunų skanėstą iš skardinėlės. Buvo įsitikinusi, kad šiuos skanėstus jis tikrai atskiria nuo mažesnių sausiukų šunims.

Kadangi Bertas — jos asmens sargybinis, jis yra vertas visko, kas geriausia.

— Paskui turėsiu padirbėti. Privalau užsitarnauti atlygį. O tada išeisim, pasportuosim. Duok man valandą, o tada...

Ji nutilo, Bertas sukluso — pasigirdo automobilio signalas.

— Šiandieną nelaukiame jokių užsakytų prekių, — Abigailė uždėjo ranką ant pistoleto dėklo, kabančio prie šono. — Tikriausiai kas nors ne ten įsuko. Turėčiau pasistatyti vartus, bet mes gauname tiek daug siuntų...

Stebėdama artėjantį automobilį, ji suraukė kaktą, paskui nuėjo prie kompiuterio ir padidino vaizdą.

— Oo, dėl Dievo. Ko jis dabar nori?

Išgirdęs tokį Abigailės toną, Bertas ėmė kimiai urgzti.

— Pagalvėlė, — sukomandavo Abigailė ir šis žodis, Berto žodyne reiškiantis leidimą atsipūsti, suveikė, bet šuo vis tiek stebėjo šeimininkę — gal jai prireiks pagalbos. — Pagalvėlė, — pakartojo ji ir pamojo Bertui eiti kartu.

Bertui visada puikiai sekėsi „nuginkluoti“ jų namų lankytojus.

Ji išjungė signalizaciją, atrakino laukujės duris ir išėjo į priebutį kaip tik tada, kai policijos viršininkas sustojo už jos visureigio.

Abigailė susierzino. Ne, nepasakytum, kad jis mėgina blokuoti jos automobilį. Jeigu reikėtų, ji galėtų išvažiuoti. Vis dėlto galima numanyti tokius ketinimus, ir Abigailei tai nepatiko.

— Panele Louveli...

— Viršininkas Glisonas. Ar kas nutiko?

— Na, keista, kad klausiate jūs, nes šį klausimą norėjau užduoti aš. Tik prieš užduodamas norėčiau pasakyti, kad šuo tikrai labai didelis.

— Taip, didelis.

Koja atmesta, nykščiai kelnių kišenėse; kūno kalba bylojo, kad jis atsipūtęs ir abejingas, bet akys... Abigailė aiškiai matė, kad jo žvilgsnis skvarbus ir tiriantis. Ir dar autoritetingas.

— Ar jis perkąs man gerklę, jei prisiartinsiu?

— Neperkąs, jei nepaliepsiu.

— Būtų labai malonu, jei nepalieptumėte. Kodėl mums neįėjus vidun?

— O kodėl turėtume ten eiti?

— Taip būtų draugiškiau. Bet ir čia gerai. Gražu. Atrodo geriau nei prisimenu, — Bruksas linktelėjo į juoda plėvele pridengtą žemės lopinėlį. — Kas čia augs, gėlės ar daržovės?

— Gėlės. Jeigu jūs sukorėte tokį kelią tik tam, kad paklaustumėte, ar kas nors nutiko, atsakau, kad nieko nenutiko. Neturiu jokių bėdų.

— Tada pateiksiu kitą klausimą. Kodėl nešiojatės ginklą?

Abigailė numanė, kad jos akys išduoda nuostabą, todėl pasigailėjo neužsidėjusi akinių nuo saulės.

— Gyvenu viena. Jūsų nepažįstu, atvykote nekviestas. Taigi nešiojuosi ginklą ir laikau šunį, kad apsiginčiau. Leidimą turiu.

— Gerai, kad turite. Ginklą turėjote ir atėjusi pirkti to įmantraus acto. Nemanau, kad jums reikėtų ko nors saugotis maisto produktų turgelyje.

Skvarbus ir tiriantis, vėl pagalvojo Abigailė ir plūdo save už tai, kad nepaėmė mažesnio ginklo.

— Turiu teisę nešiotis paslėptą ginklą. Nieko nepažeidžiau.

— Jeigu neprieštarausite, norėčiau pamatyti leidimą.

— Prieštarausiu. Kodėl žmonės to klausia puikiai žinodami, kad klausiamasis tikrai prieštarauja?

— Manyčiau, iš paprasto mandagumo, — jis kalbėjo maloniai, kantriai. Abigailei šie sugebėjimai atrodė kaip tikras talentas ir ginklas.

— Noriu pamatyti leidimą, kad įsitikinčiau... Abigailė, juk mane suprantate?

Netarusi nė žodžio ji apsigręžė ir išsiėmė raktus. Už nugaros Abigailė girdėjo jo žingsnius.

— Atnešiu.

— Žinote, man tikrai keista, kodėl taip primygtinai norite, kad likčiau kieme. Gal turite įsirengusi kvaišalų gaminimo laboratoriją arba viešnamį, gal prekiaujate ginklais arba gaminate sprogmenis?

— Tokiais dalykais neužsiimu, — jai atsigręžiant susiūbavo pečius siekiančių aukso rudumo plaukų skraistė. — Aš jūsų nepažįstu.

— Bruksas Glisonas, policijos nuovados viršininkas.

Taip, nusprendė ji, šitaip maloniai, pikantiškai sarkastiškai kalbantis ir lengvabūdiškai besišypsantis žmogus išties turi būti talentingas.

— Jūsų pavardė ir pareigos niekaip nekeičia fakto, kad aš jūsų nepažįstu.

— Sutinku. Betgi jūs turite dideliausią šunį, kuris į mane skersakiuoja, nes puikiai supranta, kad esate nepatenkinta, o to nepasitenkinimo priežastis esu aš. Turbūt jis sveria kokius šimtą dvidešimt svarų.

— Šimtą trisdešimt tris.

Bruksas įdėmiai pažvelgė į Bertą.

— Aš gal trisdešimčia svarų sunkesnis, bet jo dantys aštresni, o jūs turite ginklą.

— Ir jūs turite. — Abigailė atidarė duris ir, kai Bruksas žengė per slenkstį, ji ištiesė ranką. — Noriu, kad palauktumėte čia. Liepsiu šuniui jus saugoti. Jei ramiai nestovėsite, jis jus sulaikys. Neturite teisės vaikštinėti po mano namus.

— Gerai.

— Bertai, laikyk, — tarė ji, apsigręžė ir ėmė lipti laiptais.

— Suprask „sulaikyk“.

Kone praradusi kantrybę — šiuo atžvilgiu policijos viršininkas buvo už ją pranašesnis — Abigailė stabtelėjo ir drėbė:

— Likite savo vietoje ir nereikės nieko aiškintis.

— Gerai, — jis atsiduso, o ji dingo viršuje. Bruksas ir šuo apžiūrinėjo vienas kitą. — Na, Bertai, tai ką gi tu čia veiki per dienas? Nekalbi, a? Čia gražu. — Bruksas buvo atsargus ir stovėjo labai ramiai, sukiodamas tik galvą. — Kai tylu ramu ir darbo nėra.

Triguba spyna, skląstis, langai su apsauginėmis žaliuzėmis, naujausia signalizacijos sistema.

Kas, po velnių, toji Abigailė Louveri ir ko ji bijo?

Ji nusileido laiptais ir padavė jam dokumentą.

— Glock 19 ? Rimtas ginklas.

— Visi ginklai rimti.

— Teisybę sakot, — Bruksas grąžino jai dokumentą ir pažvelgė į akis. — Jūs taip pat neklystat sakydama, kad manęs nepažįstat. Galiu jums pasakyti buvusio savo vadovo Liti Roke pavardę. Prieš grįždamas namo aš ten dešimt metų dirbau policininku. Aš — geras policininkas, Abigailė. Jeigu pasakysite, į kokią bėdą patekote, pasistengsiu jums padėti.