Нора Робертс - Liudininkė

— Mandagi kalė vis tiek lieka kalė. Žinai, džiaugsiuosi, kai jai viskas baigsis. Ir kai mums baigsis. Bet labai ilgėsiuosi tos mergaitės.

— Ir aš. Paskambinsiu Medi, tegu žino, kad Lizai patiko auskariukai, — Džonas pažvelgė į laikrodį. — Dar paskambinsiu Kosgrouvui ir Kiganui, pasitikslinsiu dėl laiko. Tikiuosi, jie jau pakeliui.

— Padengsiu stalą; gal pavyks sugalvoti ką nors gražiau, kad atrodytų šventiškiau.

Terė išėmė lėkštes, stalo įrankius ir pagalvojo apie gėles.

— Ei, Džonai?

Ji instinktyviai žengė kambario link.

— Paklausk, gal Kosgrouvas galėtų sustoti ir nupirkti gėlių. Padarykim viską, kaip pridera.

Linktelėjęs Džonas toliau kalbėjosi su žmona.

— Taip, jai patiko. Ji viršuje, matuojasi. Klausyk, paguldyk vaikus. Turbūt negrįšiu iki jiems einant miegoti.

Terė grįžo į virtuvę ketindama paragauti raudonojo padažo — na, juk vis tiek reikia paragauti, ar nieko netrūksta. Vos jai paėmus šaukštą, Džonas sušuko:

— Jie jau atvažiavo.

— Supratau.

Iš įpročio vieną ranką uždėjusi ant ginklo Terė nuėjo prie garažo durų ir laukė ženklo. Trys greiti pabeldimai ir trys reti.

— Vyručiai, pataikėte į puotą. Mes ką tik...

Įpuolė Bilas.

— Gali būti, kad turėsim bėdų. Kur Džonas?

— Kambary. Kas...

— Bilas mano, kad pastebėjo „uodegą“, — išbėrė Kiganas. — Kur liudininkė?

— Ji... — Kažkas negerai. Kažkas ne taip. — Ar skambinai? — paklausė ji imdama telefoną.

Terei kone pavyko išsisukti nuo pirmo smūgio, kliuvo į smilkinį. Viena akis apėjo krauju; traukdama ginklą ji sušuko Džonui:

— Išdavystė!

Jai į pakaušį smogė Kigano revolverio buožė. Terė nukrito ant plytelėmis klotų grindų garsiai nuversdama kėdę.

Išsitraukęs ginklą Džonas kambaryje prisiplojo prie sienos. Jam reikėjo nusigauti iki laiptų ir patekti pas Lizą.

— Tu į jį nešauk, — tyliai kalbėjo Kiganas, dėdamas į dėklą savo revolverį ir imdamas Terės pistoletą. — Nepamiršk, kad kūne neturi būti jokių skylių.

Bilas linktelėjo.

— Džonai, sučiupau jį. Sučiupau tą šunsnukį. Terei blogai! Jai labai blogai! Čia Kiganas. Saugok liudininkę.

Skubiai vertindamas padėtį, per barbenantį lietų Džonas klausėsi Kigano žodžių.

Jis išgirdo girgždančias grindis.

Išsitraukęs ginklą jis išėjo ir pamatė į jį einantį Bilą. Išvydo jo akis.

— Mesk ginklą. Mesk!

— Terei blogai! Jie mėgins brautis pro priekines duris.

— Dabar pat nuleisk ginklą!

Džonas pastebėjo Bilo žvilgsnį kairėn, pasisuko, atsistūmė alkūne ir išvengė Kigano smūgio. Džonui puolus dešinėn, Kosgrouvas šovė. Kulka kliudė šoną ir nudegino kaip fakelas. Galvodamas apie Elžbietą Džonas taip pat iššovė ir puolė prie laiptų. Kita kulka pataikė į koją, bet jis nesulėtino žingsnio. Matė, kad Kiganas vėl taikosi, ir šovė bėgdamas.

Ir tada jis gavo trečią kulką į pilvą.

Aptemo akyse, bet jis vis tiek kažkaip lėkė laiptais. Džonas pamatė iš miegamojo išbėgusią Elžbietą.

— Eik vidun. Grįžk į kambarį!

Džonas puolė prie durų grūsdamas Elžbietą į kambarį; prieš parpuldamas ant kelių jis dar spėjo užrakinti duris.

— O, Dieve, — Elžbieta čiupo ką tik nusivilktus marškinius, mėgindama jais suveržti Džonui pilvą.

— Kosgrouvas ir Kiganas.

— Jie — maršalai.

— Kažkas juos nusamdė, — grieždamas dantimis Džonas surizikavo ir pažvelgė į žaizdą pilve; jam pasidarė bloga. — Oo, Jėzau. Gal jie visą laiką buvo nešvarūs. Terei. Ji apačioje, jai blogai. Galbūt ji negyva.

— Ne.

— Jie žino, kad aš čia, su tavimi, kad šausiu į kiekvieną, kas mėgins žengti pro duris, — na, šaus, kol įstengs nulaikyti ginklą. — Tačiau jie žino, kad aš sužeistas, — kaire ranka jis čiupo Elžbietai už riešo. — Liza, blogai.

— Jums viskas bus gerai, — bet Elžbieta niekaip negalėjo sustabdyti kraujavimo. Marškiniai jau visai permirko, o kraujas ir toliau plūdo, pliaupė kaip lietus. — Iškviesime pagalbą.

— Pamečiau telefoną. Kiganas... jis turi ryšių... jis su jais susijęs. Jis greitai kilo karjeros laiptais. Nežinau, kas dar galėtų būti įkliuvęs. It kaip galėčiau žinoti... Nesaugu, vaike. Nesaugu.

— Jums reikia ramiai pagulėti. Turiu sustabdyti kraujavimą. — Spausti, kartojo ji sau, reikia dar stipriau spausti.

— Jie būtų mane iškart puolę. Jie planuoja dar kažką. Nesaugu. Klausyk. Klausyk, — Džono pirštai smigo jai į riešą. — Turi ištrūkti. Pro langą. Nusileisk, iššok, bet ištrūk. Bėk. Slėpkis.

— Aš jūsų nepaliksiu.

— Turi ištrūkti. Pasiimk pinigų. Dabar tikrai negali pasitikėti policija. Jų bus įsipainioję ir daugiau. Turėtų būti. Pasiimk pinigų, visko, ko reikia. Greitai. Po velnių. Judinkis!

Elžbieta vykdė nurodymus, kad tik jis nurimtų. Bet ji jo nepaliks.

Ji susikišo pinigus į krepšį, paėmė kelis po ranka pasitaikiusius drabužius, nešiojamąjį kompiuterį.

— Štai. Nesijaudinkit, — kalbėjo ji. — Kas nors ateis.

— Ne, neateis. Liza, mane pašovė, netekau labai daug kraujo. Neišsikapstysiu. Nebegaliu tavęs apginti. Turi bėgti. Imk mano antrą ginklą... jis dėkle, man prie kulkšnies. Imk. Jeigu kuris nors tave pamatys, jeigu vysis, šauk.

— Neprašykite jūsų palikti. Prašau, prašau, — Elžbieta priglaudė skruostą jam prie veido. Jis buvo šaltas. Gerokai per šaltas.

— Neprašau. Liepiu. Toks mano darbas. Neleisk man suklupti. Eik. Bėk kuo greičiau.

— Iškviesiu pagalbą.

— Bėk. Nesustok. Nesigręžiok. Pro langą. Dabar pat.

Jis laukė, kol Elžbieta prieis prie lango.

— Skaičiuok iki trijų, — šliauždamas durų link paliepė Džonas. — Tada lipk. Aš juos sulaikysiu.

— Džonai...

— Noriu tavimi didžiuotis, Liza. Skaičiuok.

Ji suskaičiavo ir išlipo. Elžbieta apsikabino lietvamzdį; skruostais varvėjo lietaus čiurkšlės. Nežinojo, ar lietvamzdis ją išlaikys, bet... koks skirtumas. Tada ji išgirdo šūvių papliūpą ir nusliuogė žemyn lyg beždžionėlė.

Reikia iškviesti pagalbą, tarė sau ir pasileido bėgti.

Tenubėgus mažiau nei penkiasdešimt jardų, jai už nugaros sprogo visas namas.

Bruksas

Ir šitai ims atrodyt kaip tiesa tavoji.

Taip turi būt, kaip po dienos naktis.

Vadinasi, ir kitas lygiai taip manys.

Viljamas Šekspyras

7

Arkanzasas, 2012-ieji

Kartais užknisa būti mažo miestelio, lyg apsnūdęs katinas įsispraudusio Ozarko plynaukštės glėbyje, policijos viršininku.

Pavyzdžiui, kai reikia suimti vyrioką, su kuriuo dar mokykloje žaidei beisbolą, vien dėl to, kad užaugęs jis tapo dideliu šikniumi. Nors Bruksui atrodė, kad būti šikniumi yra prigimtinė Dievulio suteikta teisė, o ne kriminalinis nusižengimas. Tibalas Kru ir dabar miegojo išlenkęs gerokai daugiau nei vieną viskio stiklą viršaus.

Brukso manymu, kartkartėmis pasilepinti viskiu — taip pat Dievulio suteikta teisė. Bet kai taip pasilepinęs vyriškis parlinguoja namo ir skelia žmonai porą smagių antausių, tenka kalbėti apie kriminalinį nusižengimą.

Ir tai knisa. Žiauriai.

O dar žiauriau knisa tai, kad Misė Kru, buvusi Bikfordo vidurinės mokyklos šokėjų komandos kapitonė, savaime suprantama (kaip pievas nubarsčiusios ramunės pavasarį), dar prieš vidurdienį atlėks į nuovadą tvirtindama, esą Tibis tikrai jos nemušė, oi, ne, tikrai ne. Tai ji pati atsitrenkė į duris ar į sieną, suklupo ant laiptų...